Ramūs nuotykiai Vang Vienge

Visų keliautojų biblija – knyga “Lonely Planet”. Neįmanoma nuneigti jos naudos, nes ji savarankišką keliavimą padaro be galo paprastą. Yra ir savų niuansų - būk tikras, kad viešbutis, kuris knygoje minimas pirmu numeriu, būtinai bus pilnas ir brangus, nes išlepintas turistų dėmesio. Su kitais sutiktais keliautojais gali susikalbėti kodais, nes visi skaitė tą pačią knygą ir visi juda tuo pačiu maršrutu. Taip pat kažkur anksčiau kelionėje sutikti nauji draugai pasiveja tave visai kitoje šalyje ir pan. Mes išmokome knygą vertinti kiek atsargiai, nes Pietryčių Azioje šalys vystosi labai, labai greitai, todėl ir knygos sensta ne dienom, o valandom. Be to, pakeliui girdėjome ir keletą negražių istorių apie LP autorius, kurie, pavyzdžiui, sėdi Pnompenyje ir jau seniai nebuvo iškišę snapo toliau į šalį, be to, jo šeimos verslas – kelionių agentūra, tad ir knygoje kai kurie objektai atsiranda ne nesumaišant privačių ir viešųjų keliautojų interesų. Knyga įkala ir daug stereotipų, tiek gerų, tiek blogų. Geras stereotipas – kad Angkor šventyklos didingos ir įspūdingos. Kai vienam sutiktam jaunam vokiečiui pasakėme, kad mums nepatiko Angkor, jis pasipiktino ir vos akių neiškabino tokiems akiplėšoms. Blogo stereotipo pavyzdys – miestelis Vang Vieng, kuriame maloniai užstrigome jau kelintą dieną. Daugelis mūsų nesupras, nes matyt bus pasipiktinę, kaip gali patikti miestelis, kuriame seniai nebeliko Lao dvasios, kur didžioji dalis turistų - paaugliai anglosaksai dieną mirkstantys upėje su alaus buteliais, o vakare mirkstantys tame pačiame aluje kažkurioje iš miesto kavinukių, kurios visos nuolat suka serialo „Draugai“ serijas. Mes čia kaifuojame. Miestelis su savais niuansais - visų kavinių vienodi meniu su identiškais patiekalais ir tomis pačiomis klaidomis (labai keista marketingo taktika, siūlyti visiems tą patį),iš tiesų kabokuose rodo "Draugus" non stop, o vakarais matosi grupelės bikiniais pasipuošusių ir šiltučių jaunų farangų. Bet musm čia patinka. Matyt nuotaika dabar tokia – ramiai nuotykinė. Kasdien pro langą fotografuojame besikeičiančius kalnus – tai su įspindusiais saulės spinduliais, tai su žemai nusileidusiais debesimis, tai prieš lietų pamėlusius. Stebime, kaip vietinės damos per lietų eina pasivaikščioti. Vis padarome po kokį mažą žygį – anądien plaukėm baidarėmis kalnų upe ir perdavėm linkėjimus visiems turistams Lietuvoj, kurie rengiasi baidarintis. Apžiūrėjome keletą uolų, nors spelukinimu neužsikrėtėm. Kelis ratus aplink kalnus sukom dviračiais. Vienas jaunuolis suko ratus: tramplynas- vanduo – tramplynas – vanduo. Čia labai graži ir kviečianti gamta ir mes joje mirkstame. O į barus su „Draugais“ lengvai ignoruojame, nors nėra jie tokie baisūs, o serialas – labai geras ir vis dar juokingas.