Įkvėpimo trupiniai pipirams

Kratyje bare ant Mekongo kranto po pusryčių, bet dar garuojant Earl Grey, prisėdau parašyti apie tai, kaip su Rita tapom vienos valandos mokytojais Kampote. Kai atsidariau kompą, šalia prisėdo khmeras baro padavėjas. Kai atsidariau teksto redaktorių, jis pasistumėjo kėdę arčiau. Dabar, kai pradėjau rašyti, jis pasilenkė ir žiūri man per petį taip, kad girdžiu, kaip vartoja deguonį. Ir ką tik pasakė „o, kaip greit [spausdini]“. Bet OK, susikaupiu ir bandau papasakoti, ką ketinau. Rita jau sakė, kad Kampoto pipiriukai yra smarkūs, aromatingi ir „pipiriški“. Apart prieskonių, mes nusprendėm patyrinėt, kokio smarkumo yra kiti Kampoto pipirai, dar žinomi, tokiais pavadinimais, kaip bambliai, špokai, špana, vaikai. Taigi, išsinuomavom mocą ir apsukę ratą raudonais Kampoto apylinkių keliais

nuvažiavome į mokyklėlę pabendrauti su pipirais per jų anglų kalbos pamoką. Prisistatėm mokyklos vadovui ir jis pakvietė mus į pamoką. Atėjom į klasę, visi špokai atsistojo ir pasisveikino „hello, how are you?“ Mes sakom „fine, how are you?“, o jie choru „thank you, I‘m fine“. Darniai, kaip kariuomenėj. Tada mes išsitraukėm kompasą, parodėm, kur šiaurė ir ranka pamojom į šiaurės vakarus, bo mes iš ten atsibeldėm pas juos į klasę. Ir pasakojom apie tokią Europos šalį LI – FJU – EI – NIJA už 12.000 km į „tą pusę“.

Po to jie prisistatė mums. Stojosi iš savo P. Cvirkos laikų dizaino suolų ir mandagiai mandagiai prisitatydavo. Tokie smulkučiai-čiuplučiai, tokie kaip tekiniai, kuriuos tekindavau per darbų pamoką 5 klasėj. Ale, kai pasakydavo metus, tai mes su Rita susižvalgydavom – 14, 15, 18, 21. Nu ir bambliai :) Taip baigėsi pamoka. Per pertrauką kalbėjomės su mokytoju, į kurio klasę eisime po pertaukos.

Vaikinukas moko paauglius, plius vieną didčkį vienuolį, kuris vyresnis už jį :) Bet, kai po pertaukos įėjome į jo klasę, pamatėme krūvą tuščių žvilgsnių su išoperuotu vaikiškumu ir išinstaliuotu polėkiu, įskaitant ir silikoninio veido vienuolį. Jų akys atsigavo, kai ant lentos užrašėm temperatūrą, kokia pas mus būna žiemą ir pradėjom pasakot apie sniegą. Su paaugliukais susibendrauti nespėjome, nes atėjo mokyklos vadovas, pasakė, kad neatvyko vienas iš mokytojų ir paklausė, ar galėtume pravesti pamoką to mokytojo klasei. Mes ir pravedėm. Tiesa, kažkur per vidurį mokytojas pasirodė. Dalyvavo pasyviai, bet buvo teisingas, nes vaikams vis sakė, kad nebijotų suklysti ir klystų tiek kartų, kiek reikia. Mūsų pamoka buvo ne apie gramatiką ir geografiją. „Savo“ klasėje vaikams pumpavom pasitikėjimą savim, nes, mums regis, tai vienas didesnių deficitų, kuriuos radom nuo paviršinio bendravimo su vietiniais, nunėrę kiek giliau į jų psychę. Žinoma, nieko mes nepasiekėm. Ko galima pasiekti per 1 valandą. Mokytojas pasakė, kad pamoka baigta, vaikai alkani ir nori eit namo valgyt. Jis pats išėjo su pirmaisiais, pabirusiais iš klasės. Bet liko Chan Tha. Mums ji buvo, kaip tas vienintelis sudygęs grūdas.

Pasikeitėm meilais ir pasižadėjom būt jos elektroniniais pagalbininkais, skinantis į tikslą tapti vertėja, nors dabar jos mama serga, o tėvas neįgalus ir jai sunku rūpintis šeima ir tuo pat metu mokytis. Bet jai gal pasiseks, nes yra imli ir supratlyva. O mums gal pasiseks laikytis žodžio ir jai padėt.