Ilga kelionė per raudonas kopas

Vėl iš įspūdžių skyrelio. Raudonas rūkas tvyro virš Ban Lung miesteliūkščio, Kambodžos Rattanakiri provincijos sostinės. Tai labai menkai išvystytas kraštas, netoli nuo Laoso ir Vietnamo sienų, žodžiu toks vietinis Visaginas. Atskiro paminėjimo verta mūsų kelionė iki Rattanakiri. Nuo sostinės čia važiavome su dienos pertrauka, nes tiesiog 14 valandų kelionės duobėtais keliais nenorėjome kęsti. Tai pirmoji kelionės dalis Pnompenis – Kratie. Atvažiuojame į autobusų stotį Pnompenyje, o mūsų autobusas jau pilnas žmonių, maža to, lagaminų. Žodžiu, visos bagažinės pilnos, kuprines tempiamės į autobuso viršų, o ten – hehe, visas praėjimas jau užgrūstas dėžėmis, lagaminais, tašėmis ir pan. Iki savo vietų nusigavome per antrą aukštą t.y. eidami ne grindimis, o sėdynių ranktūriais (paskutinį kartą taip autobuse vaikščiojau per povestuvinę autobusinę diskoteką prieš 5 metus maršrutu Kirkšnovė – Vilnius:) ir taip iš esmės vaikščiojo visi, kai tik autobusas sustodavo. O stoja jie dažnai, nes labai greitai visi išalksta, tai sustojimai kas dvi valandas, labai reti. Be to, kadangi vairuotojai draugiški, tai sustoja papildomai ir kai kas nors paprašo nesankcionuoto sustojimo. Taip pat stojama kiekvienam kaime, nesvarbu, kad autobusas vadinasi express, visi juk nori išlipti kuo arčiau namų. Dar stojama prie turgaus, jei vairuotojas ar kontrolierius labai labai užsinori šviežių vaisių. Ir dar mums labai pasisekė, nes be paminėtųjų, turėjome ir vieną ilgą, papildomą sustojimą – nuleido padangą. Iškart kai pajudama iš sustojimo vietos, autobusas prisipildo vientiso darnaus garso – čepsėjimo. Po čepsėjimo seka riaugėjimas, o po jo – dar labiau aplinkiniams kenkiantis kūno dujų išleidimas. Jam pasibaigus, prasideda pramogų sesija – visu garsu įjugiamas televizorius, rodomas LABAI JUOKINGAS vietinis filmas. Šis pakeičiamas khmeriškomis agitbrigadų stiliaus jumoro laidomis, o jos – khmerišku karaoke. Kartoju, viskas veikia ant viso garso ir korporacija „Apple“ turėtų gerokai pasistengti, kad sukurtų bent kiek Kambodžos autobusų garsiakalbius prilygstančią garso sistemą – mudviejų ausinukai visai negelbėja. Oi,dar nepaminėjau, kad autobuse nėra šiukšliadėžių, tai šiukšlinama ant žemės, įskaitant ir vaisių kauliukus ar riešutų lukštus. Tai čia pirma kelionės dalis. Permiegoję miestelyje prie Mekongo tęsėme kelionę iki Rattanakiri. Šį kartą dar labiau pasisekė – autobusas be kondicionieriaus. Aišku, kam jo reikia, kai galima atsidaryti langus. Jie padeda, kai važiuoji asfaltu, bet kelias greitai tampa ryškiai terakot spalvos ir kelia didelius purslus, pravažiuojant mašinai. Savaime suprantama, tie purslai per atdarus langus tiesiai į autobuso vidų šmurkšt.Dulkelė po dulkelės, mūsų rūbai tampa rausvai rudi, veidai, rankos, kuprinės irgi. Dar šarmo suteikia kelyje vis pasirodantys kareiviai, su metaliniais įrankiais minoms ieškoti ir kur ne kur matomi nieko gero nereiškiantys ženklai. Bet į Ban Lung galų gale atvykstame, gerai, kad jau sutemus, nes nematėme kokie purvini buvome.