Perskaitę pavalgykit

...nes šis įrašas - vien tik apie maistą. Tai, beje, pirmasis įrašas apie maistą, na, neskaičiuojant populiariosios baltosios mišrainės. Matyt Azijoje taip įnikom į įvairių maistų skonines sąvybes, kad pamiršom apie tai pasisakyti.

Gaila, kad mūsų blogas - ne Beatos virtuvė ir aš negalėsiu papasakoti, kaip visą šitą gėrį pagaminti. Kitą vertus, tikiuosi, kad garsioji TV šefė, kai grįš iš Karibų, galės išbandyti mano aprašytuosius patiekalus ir pateikti paprastam naudojimui pritaikytą jų receptą.

Turiu pripažinti, kad Malaizijoje mes einam iš proto nuo gero maisto. Ta kultūrų mišrainė - kinai, malajai, indai, kinų-malajai, kino-indai, indo-malajai ir t.t. - gerokai krestelėjo savitumo valgiui.

Melaka, iš kurios jau išvykom, ir Džordžaunas, kuriame dabar esam, garsėja Baba Nonya virtuve. Baba Nonya - tai kinai, atvažiavę į Malajų pusiasalį paskui savo princesę, kuri ištekėjo už vietinio sultono, ir susimaišę su malajais. Jie save vadina Strait chinese - sąsiaurio kinais, arba Baba Nonya. Mūsų nuostabai, šiame žodžių junginyje Baba reiškia vyrą, o Nonya - moterį.

Taigi, be to, kad turi begales įdomių ir dar išlikusių tradicijų, babanonjos gerai pasidarbavo ir maistą gamindami, todėl kone kasdien einam tikrinti vis naujo patiekalo.

Aišku, numeris vienas iš visų ragautųjų - Laksa. Kreminė žuvienė (gali būti ir vištienė) su kokoso pienu, citrinžole, tofu bombikėmis, traškiais sojų daigais ir storais makaronais.

Tokią vieną lėkštę suvalgai ir būni sotus visą dieną. Bet kur tau, reikia eiti dar ragauti. Antri pagal skanumą mano sąraše - pyragėliai pie tee. Niekur kitur neteko tokių ragauti, tik pas nonjas. Tai tokie krepšeliai iš kažkokios ryžių masės išlankstyti, pridėti garintų daržovių, imbiero, anyžių, kyšo šviežių agurkų drožlės ir viskas užlieta lengvu čili padažu....tokį krepšelį kresteli gomurio link ir jauti, kaip visa Azija ištirpsta burnoje...

Dar ragavom tokį čiūdą - žemės riešutų padažo fondiu. Sumerki visokius maistus ant pagaliuko į karštą riešutų masę, palauki minutėlę ir valgai, kartu su tuo padažu. Na, įdomu labai, bet skonis.... Tik atkreipkite dėmesį, į nuotraukoje nekantriai sudėtas rankas... "baik fotkint, greičiau pradėkim..."

Nors skrandis išsitampęs, kaip bulvių maišas, dar laukia desertas - Cendol (kartais taria chendol, kartais kendal). Tai tarkuotas ledas, užpiltas kokoso pienu, sirupu, apačioje jo įmūrytos pupelės ir žali žele kirminukai. Atneša tokį saldų ledo kalną, jis greitai pradeda smegti, tuomet imi šaukštą ir kabini saldų vandenį.

Jei ta geltona masė ant Aisčio cendolio jums kažką primena, tai taip, čia duriano žele.

Ir dar vienas dalykas, nuo kurio einu iš proto - tai šalta citrininė arbata. Taip taip, paprasta arbata su mažom apvaliom citrinom, bet svarbiausia, kad ji būtų maišelyje, nes tik maišelyje atsiskleidžia tikrasis jos skonis!

Veikėjas su tūkstančiu veidų (atnaujinta)

"A Hero with a Thousand Faces" yra mano mėgstama knyga. Ji moko kai kurių esminių dalykų:

• žmonės yra pasakotojai,
• visos tautos turi pasakojimus apie vidinę kelionę,
• visų tokių pasakojimų struktūra iš esmės vienoda,
• visi turime savo kelionę ir patys pasirenkame, ar leistis į ją, ar likti dvasiškai sėsliems,
• gyvenime yra tik sauja esmės, bet į ją veda visa krūva labai skirtingų kelių.

Vakar atradau sau dar vieną netikėtą kelią, vedantį prie tos pačios esmės, kaip ir meditacija vienuolyne Tailande. Tai arbata. Tiksliau - arbatos ceremonija. Buvo karšta popietė, kai Rita liko namie darbuotis prie kompo, o aš išdūlinau pas tūlą kiną, praktikuojantį didmeninę ir mažmeninę prekybą arbata centrinėje Melakos gavėje.

Per 3 valandas jis suplakė man tokį nuostabų arbatos, dvasingumo ir kinų verslo minties kokteilį, kad išėjau pilnomis kišenėmis peno mąstymui. Gaila, dabar jau mažai ką prisimenu. Bet turiu štai tokį paties meistro man asmeniškai padarytą konspektą, tai juo pasinaudodamas apibendrinsiu, ką verto išsinešiau iš arbatos ceremonijos

• Atsakymus į visus sau rūpimus klausimus mes jau žinome.
• Atsakymus galime pasiimti iš smegenų vien užduodami sau klausimus.
• Atsakymus taip pat galime rasti stebėdami gamtą.
• Arbatos gėrimas treniruoja ir disciplinuoja mąstymą ir gebėjimą stebėti ir klausyti.
• Jei noriu užsidirbti pinigų, galiu pirkti iš jo arbatą ir daryti arbatos degustacijas Europoje, imdamas po 10 eurų nuo žmogaus.
• Jei noriu užsidirbti dar daugiau pinigų, galiu investuoti į jo visuomeninę organizaciją, kuri žino, kaip daryti pinigus ir mokėti mažiau mokesčių.

Paskutiniai du punktai man sukėlė mažiausiai klausimų :) Bet OK, čia nesvarbu. Daug įdomiau tai, kad kinų arbatos ceremonija ir budistų meditacija veikia panašiu principu ir treniruoja gebėjimą susitelkti, jausti save ir aplinką. Čia esmė. Gebėjimas sutelkti dėmesį ir jausti yra esmė, o meditacija ir arbata yra du jos veidai. Esu tikras, kad yra ir dar devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni susitelkimo veidai. Pavyzdžiui, nardymas, buriavimas, aitvarai ir t.t.t.t.t.

Taigi susitelkiam, įsijaučiam ir žiū - jau visai kitoj kėdėj sėdim ;)

Beje, arbata buvo jėga.

P.S. Saulelis parašė, kad neseniai grįžo po meditacijos kurso tame pačiame vienuolyne Tailande. Čia ištrauka iš jo mailo:

Isbuvau net daugiau nei 26 dienas, nes kazkaip taip gavosi. Hardcore experience, reikia pasakyti. Medituodavau po 12 val. per diena, stengdavausi nesneketi su niekuo (aisku nepavyko :) ir kitu taisykliu laikytis, bet i pabaiga jau sunkiai kantrybe laike. Taciau visgi isspaudziau finalini testa: paskutines 3 paros - istisine meditacija su pertraukom tik maistui (kuri atnesdavo i kambari). Labai keistu proto busenu patyriau per ta laika... :)

Čia jau visa ekspedicija į esmę:)) Nuotykis, vertas Ernesto Shackletono. Jei koncentracija rūpi ir jums, neatidėliokit treniruočių. Velniškai linksma :)

Vėl Melaka

Man patinka rašyti "vėl" pavadinime, nes tai reiškia, kad čia jau esame buvę, mums patiko ir mes čia sugrįžom. Man patinka jau turėti mėgstamiausias vietas Azijoje.

Mes Melaką įsimylėjome.

Čia ideali vieta BŪTI. Žiūrėti į lėtai tekančią Melakos upę, arba dvigubai pagreitėjančią jos srovę po tropinės liūties, klausytis kiniškų būgnų dundesio gatvėje, šlepsėti per šaligatvį nuo vieno antikvariato iki kito, aplankyti visas artimiausias indiškų prieskonių parduotuvėles, lyginti skirtingų namų hieroglifus.

Ir šeip šie namai turi mistikos. Musulmonų, portugalų, britų, olandų ir kinų susipynusi istorija prideda magijos jiems. Ypač vakare, kai uždega raudonus kiniškus žibintus. Tai ypač pagyvina kampinio namo skerdyklos vaizdą - kiaulės galva ant šaligatvio, kinas tyliai nešioja skerdieną - nuo prekystalio į "Toyotos" bagažinę. Aną vakarą išvis - pamatėm katiną miegantį karietoje. Nebūtume nustebę, jei jis būtų atsibudęs, sėdęs ant dviračio pasakęs mums rusiškai "Dobrij večer" ir numynęs.

Mes irgi gyvename sename kinų pirklio name, perdirbtame į viešbutį. Šeimininkė, Mani, sako, kad statant kinų kvartalo namus, buvo naudojamas smėlis iš upės, o jis, pasirodo, turi druskos, tai dabar visa druska kyla į viršų, sendina sienas, trupina jas. Atrodo, kaip spec. vintage dizainas, net paklausiau - kas taip sugalvojo, sako, čia natūralu. Be to, Mani kas antrą dieną kepa skanius pyragus, o šiandien gavome dovanų vyno buteliuką, nes esame jau seniausi svečiai viešbuty.

Kas antrą dieną vaikštome į kinų arbatos ceremonijas, o kasdien - vis naujo skanaus maisto ragauti, bet čia jau atskira kalba.

Kaip mes, atsikėlę 4 ryto, gaminome baltą mišrainę

Na gerai, šie du veiksmai atsitiko ne vienas po kito. Visų pirma, atsikėlėme 4 ryto Maniloje, iš tiesų, tai beveik ir nemiegojome, nes Adriatico gatvėje, mums po langais, nuolat kažkas vyko. Penktą sėdome į taksi ir važiavome į autobusų stotį. Šeštą sėdėjome autobuse, kuris vežė mus į oro uostą. Devintą ryto jau buvome oro uoste. Tiesa, nežinojome, ar lėktuvas skris, nes oro uostas - trys valandos kelio nuo Manilos į šiaurę, taigi arčiau artėjančio taifūno Lupit.

Oro uoste sužinojome, kad taifūnas pasuko Taivanio kryptimi, lėktuvai skris.

Kai dvyliktą sėdome į lėktuvą, jau buvome lyg nudirbę darbus per 8 valandų darbo dieną.

Ketvirtą po piet buvom Kuala Lumpūre. Valanda autobusu iki miesto. Dar pusvalandis metro iki miesto pabaigos. Mus pasitiko Kenas, šeimininkas iš CS, pas kurį apsistojome. Nuvežė į prekybos centrą, ten apsipirkome.

Pusę septynių jau stovėjome prie puodų pas Keną namuose ir virėme bulves bei morkas. Septintą jau pjaustėme pervirusias daržoves ir kiaušinius. Pusė aštuonių sudėjome keisto skonio žirnelius, kukurūzus ir LABAI GERUS marinuotus agurkėlius į bliūdą. Užpylėme kiek per rūgščiu majonezu, grietinės neturėjome.

Aštuntą, kai pradėjo rinktis svečiai į Keno suorganizuotą maisto garbinimo vakarėlį, šviežia baltoji mišrainė jau puikavosi stalo viduryje.

Nors šveicaras Gabrielius bandė mus subalamūtinti, kad šitą mišrainę visa Europa vadina rusiška, bet mes nepasidavėme provokacijai ir pristatėme ją kaip tradicinį lietuviškų balių patiekalą.

Mano ir Aisčio laimei, mišrainė dingo nuo stalo labai greitai.

21 valandos diena baigėsi, kai mes, išgėrę "Smectos", ėjome ilsėtis.

Ispaniškoji Manila

Nors šiandien jau paliekame Manilą ir skrendame į Kuala Lumpūrą, pagalvojau, kad patiko man tas miestas. Aišku, jinai nesuvokiamai didelė, vietom purvina, beveik visur triukšminga ir neaprėpiama, bet vietomis net labai maloni.

Pavyzdžiui, lankėmės mes alia senamiestyje - Intramuros. Gaila, kad čia nedaug kas gyvena, toks negyvas miesto rajonas atrodo. Deja, nepadaryta iš jo ir turistinio rajono, tai toks nei šioks nei toks. Bet didžiausias šarmas man - senoviški ispaniški pastatai su jaukiais kiemeliais, jaukiai apitrupėję nuo drėgmės ir kur ne kur palmių žaluma. O juk kur Ispanija - ten jau labai miela ir gražu.

Bet, aišku, Manilos teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pavyzdžiui, centrinėje krantinėje vanduo yra vat štai koks:

Išvykstame iš Filipinų nedaug ką supratę apie šią šalį, nes trys savaitės - ne tas žodis, kad per mažai. Jau turime kokius penkis naujus planus, ką dar reikėtų čia apžiūrėti ir kiek kartų čia atvažiuoti.

Magelanas - tyrinėtojas ar nusikaltėlis?

Prezentaciją šia tema Aistis parengė ir iškilmingai pristatė prie jūros gėrybių stalo laukiant baltymų šoko dar prieš kelias dienas. Į Cebu city mes specialiai ir plaukėme, kad pamatytume vietas, kur žmogus, pirmasis apiplaukęs pasaulį, išsilaipino, krikštijo vietinius ir, pervertinęs savo jėgas, krito pervertas užnuodytos strėlės, paleistos vietinio vaduko Lapu-Lapu.

Mes įpratę manyti, kad Magelanas - tai didvyris, didysis keliautojas, pasaulinio vandenyno užkariautojas. O kai įsigilinom - jis išplaukė į savo ekspediciją iš merkantilistinių paskatų - surasti Ispanijai vakarinį kelią iki Prieskonių salų ir priversti vietinius vadukus pradėti prieskonių prekybą. Nevengė Ferdinandas žudyti laivų įgulos narių (malšindamas 'bunt na karable', tiesa) ir pavogė du Patagonijos čiabuvius, tikėdamas juos parsivežti kaip suvenyrus(!), bet nabagai nusibaigė nuo prastos mitybos ilgoje kelionėje per Ramųjį vandenyną.

Filipinuose Magelanas elgėsi - kaip jam ir buvo pavesta - kolonistiškai. Atvyko į Cebu salą, vietinei karalienei įteikė Jėzaus statulėlę (kuri dabar yra seniausia religinė relikvija Filipinuose ir labai garbinama, specialiai jai Bazilika pastatyta Cebu), liepė krikštytis ir pasakė, kad dabar priklausote Ispanijos karalystei. Cebu karalienė sutiko,o šalia esančios mažytės salos Mactan vadas Lapu-Lapu, kaip jau minėjau, nesutiko, maža to, kovėsi ir rimtai, kad net Magelaną nužudė. Dabar toje vietoje, kur jis buvo nužudytas - oro uostas. Bet šalia yra paminklinis akmuo, žymintis F.M. žūtį.

Patys Filipiniečiai dvejopai vertina Magelaną. Jis traktuojamas, kaip pirmasis užkariautojas iš Ispanijos, blogietis. Lapu-Lapu, tuo tarpu, yra vienas pirmųjų nacionalinių didvyrių ir Magelano žūties parke, pavyzdžiui, pilna pristatyta Lapu-Lapu biustų.

Kitą vertus, Magelanas buvo pirmasis, atvežęs krikščionybę. Dabar "Magelano kryžius" - replika to kryžiaus, kuriuo F.M. krikštijo pirmuosius cebuanus yra irgi bais garbinamas.

Ir negali būti negarbinamas, nes dabar filipiniečiai, sakyčiau, yra krikščionybės fundamentalistai. Pavyzdžiui, vakar prekybos centre staiga visi sustojo ir pradėjo žegnotis, mes su Aisčiu suklusom, nustėrom - kas atsitiko? Pasirodo - trečios valandos malda: per prekybos centro mikrofoną mergina sakė maldos žodžius, visi pasimeldė ir vėl toliau šopinosi. Įsivaizduojat, taip mūsų "Akropolyje"...o dar sakoma, kad lietuviai - labai pasišventę krikščionys.

Ir šeip mes kiek stebimės, kad filipiniečiai iš tiesų šizofreniškai vertina ispanų konkistadorus - iš vienos pusės juose smerkia, iš kitos - jų vardais vadina miestus, gatves. Yra čia tokia Legaspi gatvė - Legaspis rimtai ėmėsi kolonizavimo, jau gerokai po Magelano ir, akivaizdu, jam pavyko. Mes galvojam, kas būtų, jei Vilniuje būtų Murovjovo-Koriko gatvė?

Gražiai siužetiškai būtų susiklostę, jei Mactan saloje, kur Magelanas buvo nužudytas, būtume susitikę su Lietuvos Magelanu tituluojamu Dainium K. Buvom šalia, bet prasilenkėm. Kaip sako britai, taip arti, bet be cigaro....Kitą kartą.

Daug visko nutiko….

...kol mes nerašėm.

Visų pirma buvo Kookoo‘s nest – šauni vietelė atokiame paplūdimyje. Mūsų bambukinis namelis vėl buvo aukščiausias kaime, tai mėgavomės nenukonkuruojamu vaizdu.

Dar mėgavomės baidare – plaukėm prieš audrą, tai Aistis sakė, kad jei mane toje baidarėje pamatytų mano gimdytojai, tai mama prarastų amą, o tėtis – labai didžiuotųsi tokia baidarininke dukra. Nuotraukoje – Aistis vienas, aš jį fotografuoju iš savo verandos.

Dar mėgavomės nuostabiu maistu. Savininkės britės Nikki tikroji profesija – didelių renginių virėja. Ji specializuojasi maisto ruošimu muzikinėms grupėms, kai jos važiuoja į turus. Sakė, yra keliavus su Deep Purple, Santana, Phil Collins, Robbie Williams. Net Lietuvoj yra kelis kartus buvusi su kažkokia noneimine grupe. Tai maistas restorane buvo labai, labai skanus, su jų pačių kepama duona, daromu jogurtu, stebuklingais troškiniais ir filipinietišku patiekalu kinilow – lyg mūsiškė silkė su įvairiais pagardais (nusirašiau receptą, gal tiks Kūčioms). Deja, nepavyko Nikki išklausti, koks mėgstamiausias Robio patiekalas.

Tada persikėlėm iš Negros salos į Bohol salą. Kelionė verta paminėjimo tik dėl to, kad greitajame kelte buvo internetas!

Bohol saloje iškart nusigavome į "Nuts Huts" – tai kitas atokus kurortėlis, dabar jau prie upės, džiunglėse. Jis vertas paminėjimo, nes Aistis čia išmoko laipioti po palmes.

„Nuts Huts“ savininkai turi gražią tradiciją - iškabinti šalių, iš kurių yra jų svečiai, vėliavas išdažytas ant cd. Ir kaip manot, ar turėjo Lietuvos? Taip, neturėjo. Kodėl? Ne, mes nebuvome pirmieji lietuviai čia, bet Karolis ir Edita, lankęsi čia vasarą, buvo išsikabinę savo megztą vėliavą, bet ją susipakavo ir išsivežė. Tai buvo geras komunikacinis žingsnis, nes savininkas prisiminė tokį megztos vėliavos įvykį, tačiau mes vis tiek turėjome priversti „pagaminti“ ir lietuvišką vėliavą.

Jie pagamino, mainais turėjome pažadėti, kad pas juos atvažiuos daugiau lietuvių. Taigi, reklama: „Nuts Huts“ labai puikus kurortėlis prie Loboc upės, už ramumą ramiau, duoda skaniai valgyti ir 1986 metų „National Geographic“ galima paskaityti. Ypač meiliai priims lietuvius, sakė.

Mūsų sekmadieninė kelionė motociklu po Bohol salą buvo viena iš tokių, kurias visuomet prisiminsime - nes per ją spėjom ir sukaisti, ir įdegti, ir sušlapti, ir sušalti, ir vėl išdžiūti. Nuvažiavom apie 170 km tą dieną.

Aplankėme šokoladines kalvas - gražiai vienoje vietoje susigrūdusius kalnų kauburėlius. Graži vieta. Aistis sakė, kad jei tokie kalniukai būtų Lietuvoj, visi seniai būtų pilimis apstatyti.

Ir, aišku, kaip dera sekmadienį, šiame turistiniame objekte buvo daug vietinių, kurie labai originaliai fotografavosi kalniukų fone.

Ieškodami vieno iš salos TO paplūdimio ir važiuodami ne pagrindiniu keliu, kad būtų įdomiau, pataikėm į tokius užkampinius kaimukus, kad net negalėjom patikėti, kad tokie dar gali būti turistiniuose ir suvakarėjusiuose Filipinuose.

Kai galų gale pasiekėm TĄ paplūdimį, pamatėm, kad ne toks jau jis ir stebuklingas. Tik vaikiščiai faini - vandens breiko šokėjai.

Be to, užėjo ir liūtis. Tai teko maudytis per lietų.

Galų gale atvažiavom į vietinę Palangą - kurortinį miestelį, kur jau ir masažą ant jūros kranto galima gauti ir jūros blogybių barbekiu. Tai dabar kaip tik laukiam, ar ištiks mus baltymų šokas nuo per daug žuvies ir krevečių, ar ne.

Ir saulėlydžiai čia stebukingi. Kai toks aukštas dangus ir ilgai nusidriekia plunksniniai debesys, atrodo, kad tikrai esi ant pasaulio krašto.

Beje, pasikartosiu, bet man patinka, kai spalį taip šilta. Kai šiandien parašiau Redui į Lietuvą, kad eisiu įmerkti kojas į azūrinę jūrą, gavau atsakymą - minus du rūke. damn you.

Wake me up when October ends

Pažadink mane, kai baigsis spalis.

Spalis - miego, antklodžių, knygų, valgymo mėnuo. Taip sakau, nes vis gaunam iš jūsų laiškus, kaip pas jus šalta, kaip nieko nesinori daryti, kaip apetitas žvėriškas, nes šalta ir nieko nesinori daryt. Ir manau, kad tai normalu - juk po tiekos vasaros linksmybių, reikia laiko ramiai pabūti.

Bet žinot, įdomus dalykas - mūsų organizmai turi fenomenalią atmintį! Nors čia, Filipinuose, spalis karštas, mudviejų organizmai elgiasi lyg spalį Lietuvoje: mes nuolat norim miego, skaniai pavalgyti ir nieko neveikti. Štai jau kelintą dieną užstrigom Dumaguete mieste Negros saloje. Kelias dienas lijo tropinis lietus, tai buvo puikus pretekstas miegoti ištisas dienas, žiūrėti TV (taip taip, pasirodo net ir šito baisaus užsiėmimo galima pasiilgti) ir užsisakyti DAUG maisto į kambarį. Ir niekaip nesupratom, kodėl. O dabar suvokėm - nes spalis.

Bet išsirutuliojom vakar šiaip ne taip ir už tinginio nugalėjimą buvom apdovanoti viena gražia katarsine akimirka.

Netyčia užsukom į mažiuką salos miestelį Valencia, kurioje kaip tik vyko miesto šventė šeštadieninė. Smagus būdingas šurmulys. Pagrindinėje miesto aikštėje buvo dalijami vietiniai Nobeliai - labiausiai nusipelniusiam valencianui meras teikė apdovanojimą. Šiemet juo tapo vienuolikmetis. Nesupratom kodėl, nes kalbėjo vietine kalba, bet berniukas užlipo ant scenos pasiruošęs kalbą, kurią skaitė iš popieriuko. Kiek supratom, paminėjo savo miestą, salą, šalį. Šaunuolis, rimtas pilietis.

Po apdovanojimų vyko vietinių grupių pasirodymai. Pirmasis grojo Valensijos nacionalinės vidurinės mokyklos akustinis ansamblis. Vat čia mes ir susileidom.

Jaunučiai, šviesių veidų paaugliai su gitarom sustojo po medžiu - iki scenos netraukė jų gitarų laidai. Miestelio garbingieji, tarp jų meras ir policijos viršininkas su "furažke", turėjo persisukti, kad geriau matytų jų pasirodymą.

Ansamblio vaikinai apsupo ratu mikrofoną, paėmė pirmus akordus gitarom, įjungė ritmo mašiną... Tai buvo liūdnai graži, bet viltinga "Green Day" daina apie rudenį. Atrodė, kad ten po medžiu su gitarom atsistojo pats Paprastumas ir Kuklumas, o Besikalantis Talentas mušė tamburiną. Daina liejosi nuoširdžiai, nesuvaidintai, nors tie filipinų jaunuoliai, guldau galvą, net neįsivaizduoja, ką reiškia rudens depresija ir neviltis.

Nuostabus ansamblio pasirodymas, nuostabi akimirka, dėl tokių akimirkų ir verta keliauti, nusprendėm abu.

Dar verta keliauti dėl netikėtumų. Tokių kaip Oktoberfest šventė Dumaguete mieste! Kur jau kur, o Filipinuose nesitikėjome išvysti bavariško siautėjimo. Ir neišvydome, aišku. Tai buvo tik "San Miguel" alaus marketinginė kampanija, mes taip nusprendėme. Daugelis šventės dalyvių, tikriausiai, net nesuprato, kas tas Oktoberfest. Bet alus buvo šaltas ir dar pigus.

Kitą filipiniečių svetingumo pavyzdį patyrėme šiandien. Nuleido mums padangą motociklo. Aišku, mes visai nesijaudinome ir nuvežėme į artimiausią vietinę taisyklą, kur mums senoviniu prilydymo būdu tą padangą sutvarkė.

Kol mes laukėme, vietinis, gal kiek įkalęs vyrukas paprašė vietinio muzikanto mums pagroti. Vienas grojo bandža (?!), o kitas šoko. Muzikantas atrodė geriau.

Toks štai mūsų muzikinis spalis… Ryt važiuojame į Gegutės lizdą – namelius prie jūros, kuriuos šiandien radome ir mums jie bais patiko, nes ten ramu ramu ramu. Vėl kurį laiką nebūsime “ant laido”. O jūs žadinkite vieni kitus, kol tas spalis...

Kalėdos jau Kalėdos

Kaip sakoma vienoje labai gražioje dainoje: Apsukęs laiko ratą, nupliko kalendorius....Filipinų prekybos centruose jau groja kalėdines dainas, parduodami eglučių papuošimai ir kalėdinės atvirutės...

Susimąstai žmogus tuomet apie greitai prabėgusį laiką ir tai, kad mudu jau aštuntą mėnesį Azijoje ir kad laikas jau namo.

Skaitytojų prašymu prisipažįstame, kad taip, jau turime bilietus į Lietuvą. Šiaurinę Lietuvos dalį turėtume pasiekti gruodžio 5tą, šeštadienį apie pietus, prieš tai atskridę į Rygą iš Berlyno, kur būsim adaptavęsi ir kelias dienas pasidžiaugę Europa, nes į Vokietiją iš Bankoko atskrisime gruodžio 1ą. Simboliška, kad grįšime lygiai po devynių mėnėsių... Netyčia čia taip simboliškai išėjo, bet, kitą vertus, mes mėgstame darnius siužetus.

Grįžti nebijome, net norime, nes esame iki soties prisiragavę egzotiškų kelioninių pateikalų, esam skaniai prisivalgę, norim jau tik tinkamai įsisavinti naudingąsias medžiagas. Nebeverta daugiau testuoti ir kaupti naujus įspūdžius, bent jau šį kartą.

O kol kas dar turime du gražius mėnesius desertui. Filipinai štai yra mūsų creme de la creme, vyšnia su cukraus pudra ar braškės su pipirais. Iš čia grįšime į Malaiziją (jau trečią kartą!), dar aplankysime kelias nematytas ir kelias pamėgtas vietas, o lakpritį skirsime saldžiajam Tailandui, nes pirma meilė nerūdyja.

Ir prisipažinkit, juk net nespėjot pastebėti, kaip tie metai prabėgo ir kaip vėl artėja Kalėdos....

Wow wow, Pilipinnas

Čia stiprus šiltas vėjas, ispaniški užrašai, angliška šneka, azijietiški žmonės.

Nei vieno taifūno kol kas.

Iš oro uosto iki Manilos važiavome ilgiau nei truko pats skrydis iš Malaizijos. Dvylika milijonų gyventojų.

Daug bažnyčių, universitetų ir ligoninių. Ir greito maisto restoranų - "Dunkin Donuts", "Dairy Queen", "T.G. FRiday's" ir kt. Amerika Amerika.

Iki susitikimo vietos tenka važiuoti mažiausiai valandą. Pasimatymai skiriami prekybos centruose. Švč. Mergelės Marijos statula - priešais prekybos centrą.

Mūsų hostelio kambarys - stalčiaus dydžio.

Per TV rodo krepšinį. O varžybas tarp "Žalgirio" veteranų ir filipiniečių, trijų taškų persvara laimėjo pastarieji, nes jie apgavo "Žalgirio" vyrus - buvo penkiolika metų jaunesni!

Susitikome su vienu iš trijų suaugusiųjų lietuvių, gyvenančių Maniloje. Andrius - konsulato administratorius, jau dvylika metų čia! Išvažiavo maitinti vargingų Filipinų vaikų ir iki šiol tai daro! Kalba nepriekaištingai lietuviškai.

Baisiojo potvynio padarinių nesimato. Gal greitu laiku dėl to, kad mes - Filipinuose, nebesijaudins jau ir mūsų mamos. Tikimės.

Didelis miestas Manila, dalelė pietų Amerikos Azijoje, kuri, matyt, niekad nemiega..Eisim ryt ištyrinėti nuodugniau.