Borneo orangutangiukai ir užpulta bamba

Esam Borneo saloje. Taip, atvykom čia specialiai dėl orangutangų. Kai atvykom, supratom, kad jei kitą kartą čia prisiruošime atvykti po kokių dešimt metų, tai galime didžiųjų beždžionių jau ir nebepamatyti.

Dabar du svarbūs pastebėjimai. Pirmas - Borneo yra trečia pagal dydį pasaulio sala, tai reiškia, kad ji labai didelė. Didesnioji jos dalis priklauso Indonezijai, kur orangutangus ir prižiūri mūsų garsioji tėvynainė ponia Birutė Galdikas. Į Indoneziją greitu laiku nebenorime grįžti dėl žemiau išdėstytų priežasčių, todėl atvykome į Malaizijos dalį, Sabah provinciją, kur irgi yra užsilikusių orangutangiukų.

Antras pastebėjimas - dėl pastarųjų. Orang - žmogus malajiškai ir indonezietiškai, utah- miškas, jie meiliai vadinami miško žmonėmis. Lietuviškai teisingai matyt irgi yra orangutanai, o ne orangutangai, bet aš juos vadinsiu su g, nes man taip gražiau.

Ir trečias pastebėjimas - jie iš tiesų nyksta. Borneo saloje gyvena išskirtinai vegetarai orangutangai, jiems čia anksčiau buvo rojus, nes sala klestėjo nuo tropikų drėgnųjų miškų. Bet, kaip žinia, čia atėjo žmogus, tokiuose miškuose daug didelių medžių, iš kurių, kaip žinia, labai geros lentos išeina. Tai tikrieji miškai jau beveik visi iškirsti. Tie, kurie dar liko, paskelbti nacionaliniais parkais ar rezervatais, juose ir gyvena orangutangai.

Bet iš pradžių važiavome apžiūrėti ne laisvėje gyvenančių orangutangų, o tų, kurie išgelbėti buvo ar našlaičiais tapo ir dabar auginami specialiame reabilitacijos centre. Mokomi įgūdžių - susirasti maisto, sukti lizdą (!) ir kt.,kurių juos normaliomis sąlygomis išmokytų mamos ir kurie pravers džiunglėse. Kai orangutangiukai paauga, juos išleidžia į šalia esantį didžiulį mišką ir ten jie gyvena tokiomis beveik natūraliomis sąlygomis, nors du kartus per dieną juos vis tiek šeria centro darbuotojai. Būtent šėrimą stebėti turistai ir kviečiami, nes tuo metu ant specialios platformos miško vidury susirenka prie laisvės besipratinantys ryžikai.

Nu aš čia neišsiplėsiu apie tai, kaip mums pasirodė tas centras daugiau turistų pinigų melžimas, nei pagalba žvėriukams, ypač kai niekur neradome konkrečių skaičių, kiek orangutangų išleidžiami į laisvę ir joje prigyja. Taigi palikom žurnalistinį skeptiškumą namie ir traukėm su visais stebėti kaip orangutangai čiombina bananus.

Vaizdas toks - iš pradžių platforma tuščia, tik pradeda judėti šniūras iš miško. Juda lėtai, paskui amplitudė didėja, kol iš už medžių pasirodo rudas kuokštas gaurų. Ranka už rankos juda virvę apsikabinęs, pamato milijoną žmonių su zūmais ir objektyvais, veido išraika nepasikeičia, nes akivaizdu, kad yra pripratęs juos matyti kasryt.

Tada parodoma keletas išmoktų akrobatinių triukų, sukeliančių garsų turistų "uuuuu" - orangutangas išlaužia mešką, vilkiuką ir keletą kitų pratimėlių ant skersinio.

Tada pasirodo kiti draugai. Tada pasirodo ir prižiūrėtojai, pamaitina juos.

Paėdę ryžikai dar kelis fokusus parodo. Mieli pamaivos. Žinot, kad mokslininkai mano, jog jie yra protingiausi žinduoliai (po žmonių, aišku).

Dabar apie antrą pavadinimo dalį. Pasižiūrėję orangutangiukus, ėjom dar gilyn į mišką specialiai nužymėtais keliukais. Šiaip įdomu pasivaikščioti beždžionių keliais. Smagiai pasivaikščiojom, grįžom į savo viešbutuką, Aistis liko su vietiniu reindžeriu Džastinu pasišnekėti, o aš nuėjau į kambarį praustis. Uždariau duris, pakėliau marškinius..... ir pradėjau nesavu balsu spiegti, nes....MANO BAMBOJE DĖLĖ!!!! Pabandžiau ją išimti, neišsiima. Klykiu dar garsiau....Dar kartą bandau....dar neišsiima, jinai viduj, geria mano kraują!!!!!...Dar spygliau spiegiu..iš trečio karto man pavyko ją iš ten iškrapšyti. Tuo metu jau Aistis su reindžeriu buvo atbėgę manęs gelbėti, nes tikrai galvojo, kad kas rimto mane užpuolė. Aišku, Džastinas labai juokėsi, kad aš taip į dėlę sureagavau, bet noriu Jums pasakyti, kad atogrąžų miško dėlė mano bamboje - viena iš šlykščiausių patirčių mano gyvenime!

Paliekant Indoneziją. Pagaliau ir Deja

Indonezijoje prabuvom du mėnesius. Labai džiaugiamės, kad turėjom tiek laiko joje, kartu ir krykštavom, kad pagaliau iš jos išvažiuojam.

Sakėm Pagaliau, nes nebesinorėjo žiūrėti į ryžius pietums ir vakarienei, sūrų vandenį, bėgantį iš dušo, lauko tipo tualetus, pabodo derėtis dėl kiekvienos rupijos, kedenti sėdimuosius raumenis kalnų keliais, laukti, kol prisipildys autobusas iki lubų (žmonės sėdi vieni kitiems ant kelių, bet gerai, paimkime dar du maišus ryžių), atsakinėti į tą patį “Hello, Mister, Derimana”.

Pagaliau išvažiavom, nes prisipažinsiu, nėra bais malonu, kai žemė nuolat dreba po kojomis. Mums bebūnant per du mėnesius įvyko trys žemės drebėjimai – Sumatroje, Javoje gan stiprus ir Balyje. Tiesa, mes visas tris salas jau buvome apžiūrėję ir palikę per 1500 km už nugaros; bet Balio žemės drebėjimą po vandeniu jautė nardytojai iš mūsų kaimo Sulawesyje.

Išvykstant iš Indonezijos sakėm deja, nes apžiūrėjom tik nedidelę dalį šitos didžiausios kol kas mūsų aplankytos šalies (ketvirta pagal gyventojų skaičių pasaulyje, jei neskaičiuotume Europos Sąjungos kaip šalies). 18 000 salų jau šį tą sako apie Indonezijos archipelagą. Mudu aplankėme tik Sumatrą, Javą, Balį, Lomboką, Gili Trawangan, Sumbawa, Flores, Sulawesi, Togean, Bunaken ir keletą mažyčių salų. Pasižadėjom sau būtinai čia dar grįžti, nes liko neaplankyti Molukai, Kalimantanas, didžioji Sumatros dalis, Papua. Ech, o pažiūrėti čia yra ką, nes čia ir akvamarininis vanduo, ir veikiantys ugnikalniai, ir australietiškos sausos plynės, žali kalnai, įvairiaspalviai koralai, delfinai jūroje, rykliai po vandeniu, beždžionės medžiuose, drakonai prie virtuvės. Žodžiu, visko daug, neaprėpiamai daug.

O kur dar trys skirtingos religijos, kai vienu metu girdisi ir kvietimas maldai iš minareto ir bažnyčios varpų skambėjimas, kai Balio induistai pasipuošę eina į savo ceremonijas, vykstančias kone kasdien ir aukoja vis skirtingoms dievybėms, kai toradžiečiai garbina mirtį ir nesidžiaugia dėl gyvybės.

Dar derėtų paminėti ir Bahasa Indonesia, kurios tiek pramokom per du mėnesius, kad mikriukų vairuotojai jau vienas kitą perspėdavo, kad šitie turistai moka indonezietiškai kalbėti. Įdomus dalykas apie šią kalbą – ji kilus iš Sanskrito, šiaip yra bais paprasta, be artikelių, gramatika elementari. Ir kai kurie žodžiai yra stulbinančiai panašūs į lietuviškus. Netikit? Pavyzdžiui, madu reiškia medus, kiri – kairė, anak-anak – vaikas, bet panašu į anūkas, ar ne?

Ir aišku, Indonezijos žmonės yra tas didysis DEJA, nes jie mieli, paprasti, vargingi, bet smagūs, paslaugūs kartais, net gali atleisti tą nuolatinį “Hello, Mister” ir žiūrėjimą man į krūtinę.

Aisčio prierašas: dėl krūtinės, nežinau. Padorumas visgi turi būti :) Bet OK, tai buvo tik paprastas, nuoširdus iki paskutinės DNR vijos, akių pakabinimas. Tad labiau juokingas, o ne pavojingas. Beje, Indonezijoje Rita susilaukė daugiausia komplimentų, kad yra graži – “chanti” girdėdavom kasdien (neperdedu) ir dar gaudavom apčiuopiamų malonių, pvz, nuolaidų, bananų, keptų bananų ir t.t.

Bet taip, už jų gerą būdą, jiems galima atleisti daug – nuolatinius krenkštimo ir spjaudymo čempionatus, šiukšlių krepšinį į upes, jūras, pakeles, grandininį rūkymą tau į nosį, didžiulę meilę ir susidomėjimą tavo pinigais ir kainodara pagal odos spalvą.

Tai nesvarbu. Svarbu viena – Indonezija tapo mūsų brandos šalim. Jos nuogąstavome, bet atėjome, pamatėme, apsipratome ir suklestėjome. Po dviejų mėnesių archipelage dabar jaučiamės kaip po iniciacijos į pažengusių klubą. Žiūrėsim, ar tai pasitvirtins tolimesniuose nuotykiuose pas Borneo orangutangus ir Filipinų heydžousus.

Toli-Toli

Visiškai nedovanotina ir stačiai pasibaisėtina, kad rugsėjo mėnesį „dviese azijoje“ išstenėjo tik du įspūdžius. Bet čia tikrai ne mano kaltė, čia tas rojus žemėje kaltas dėl to. Nes, pasirodo, kad rojus būtų kiek rojiškas, reikia, kad jis būtų toli, lengvai nepasiekiamas ir, aišku, be interneto ryšio.

Netrukus po to, kai grįžome iš nuostabių Togean salų (matyt nenustosiu niekad kartoti, kokia ten pasaka), kiek atsigavę ir sustabdę horizontalų ir vertikalų ( nuo laivo ir nuo autobuso) galvos sukimąsi, nuvykom į Tangkoko nacionalinį parką žiūrėti Tarsierių – mažiausių primatų (anam įraše rašiau, kad žinduolių, bet paskui pagalvojau apie peles) planetoje. Jie buvo labai mieli ir maži iš tiesų, jų jauniklis kiek mažesnis už Aisčio nykštį buvo. Trijų tarsierių šeimynėle gyveno vienam medyje, kuris buvo nuolat aplipęs turistais.

Bet tai nenumaldė Tarsierių nuostabumo, ypač kai tiesiai į mus žiūrėjo savo už skrandį didesnėm akim. Vaiko nepavyko užfiksuoti, nes jis bais mažiukas, bet patelę ir patiną "nutraukiau".

Nors vakarinis pasivaikčiojimas po rezervatą buvo skirtas tik tarsieriams, bet mums bais pasisekė ir mes pamatėme juodasias makakas. Vat čia tai irgi gyvūnai! Ypač kai arti jų būni, jie tokie mieli ir natūralūs atrodo, taip mus primena....Ypač iš nugaros: (nuotraukos pikseliai išbyrėję, nes dėmesys sutelktas į tą trikampiuką nugaroje)

Kelionė iš nacionalinio parko turėjo būti paprasta ir niekuo neypatinga, bet, kaip visuomet šioje šalyje ar apskritai Azijoje, netikėtumas laukia už kiekvieno kampo. Mus prigriebė pikapas, kur žmonės sėdi, aišku, pikapo priekaboje. Maža to, pikapas vežė pilnas statines sūdytos žuvies, statinės buvo sklidinos žuviuoto vandens, o mes kadangi sedėjome ant statinių, o jos, aišku, liejosi per kraštus, nes, aišku, kelias buvo duobėtas ir kalvotas, tai ne tik aš, bet ir Aistis persismelkėme sūdytais kalmarais, kurie čia meiliai vadinami cumi cumi.

Po tokio zoo praturtėjimo vykome į dar vieną salą, Bunaken, kur nardytojai vyksta numirti, kaip sako ta keliautojų skaitoma knyga, kurios pavadinimo nevalia minėti. Aistis nemirė, bet nardė kaip akis išdegęs. O aš ant kranto jo laukiau ir mojuodavau grįžtant. Beje, gyvenome aukščiausiame namelyje saloje, tai kas ryt matydavom štai tokį vaizdą.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad mūsų du mėnesiai nuostabioje šalyje Indonezijoje baigiasi. Pagaliau ir Deja. Norėdama tinkamai pagerbti šitą neįtikėtinai gražią, didelę ir stebinančią šalį, skirsiu jai dar kelis įrašus.

Beje, apie Toli-Toli. Čia netoli (apie 200 km) yra miestas, kuris ir vadinasi Toli-Toli. Mums tai primena apie tuos 13 tūkst. kilometrų, skirainčius mus nuo jūsų.

Rojus žemėje

Pasirodo, jis egzistuoja. Togean salų Sulavesyje pavidalu.

Planuojantiems į rojų - žinokite, kad rojuje gėlas vanduo atvežamas kasdien iš kitos salos, maistas normuojamas, alus kainuoja tris dolerius, vakarais kanda smėlio musės, o naktimis namelyje maistą vagia laukinės žiurkės. Bet visa kita - idealu: permatomas vanduo įlankoje, iškart po langu, stebuklingas povandeninis pasaulis (mačiau medūzą, daug nemo, papūgžuves, šikšnosparnžuves, stačiai plaukiančias gyvatėles iš jūros arkliukų giminės, IŠ ARTI mačiau žaidžiančius delfinus), dar labiau užvežantis nardymas Aisčiui, skaniai kepta žuvis pietums, puiki europiečių kompanija ir po gerą filmą vakarais.

Taip pat verta žinoti, kad į rojų patekti ypatingai sunku: iki jo keliavome dvi su puse paros sustodami tik pamiegoti. Iš jo - 27 valandas nonstop. Didžioji kelionės dalis būdavo smagiais "Puspita" firmos laiveliais, su daug vietinių rėkiančių "Hello Mister" kas penkias minutes ir būtinai atsirandančiu gudruoliu, kuris, atėjęs į laivo priekį per mobiliaką paleisdavo "Titaniko" dainą su virkaujančia C.Dion. Tokių laivelių analogija su "Titaniku" būdavo visai nejuokinga.

Bet štai mes gyvi ir sveiki vėl sausumoje. Dar turim savaitę iškopinėti visą Sulavesio medų, taigi lekiam šiandien į nacionalinį parką, kuriame tikimės pamatyti mažiausią žinduolį - Tarsier.

Rudeninis derlius

Banaliausias pavadinimas prasidėjus rugsėjui, bet jis geriausiai tinka apibūdinti interneto gėrybėms, kurias pastarasias dienas raškau.

Ir kaip kitaip pavadinsi naujus blogus ir naujus keliautojus lietuvius, vykstančius į Azijos pusę - tik kaip dygstančius lyg grybai po lietaus.

Didžiausia staigmena tai mūsų kursiokas Žilvis, išsiruošęs su drauge į Indoneziją, N.Zelandiją, Australiją. Matau, kaip dabar plečiasi akys visų, kurie pažįsta Žilvį. Gaila, kad nepamatysim Žilvasikai, bet tikim, kad tau superb seksis ir seksim tavo blogą.

Dar vieni tautiečiai išbildėjo iki Azijos per Rusiją, spėju, kad TransSibiro traukiniu trauks. Labai įdomu.

Gavau maloniai nustebinusį laišką iš kelionių sunkiasvorio Augusto, kuris irgi suka nosį į rytus. Be to, L&M laukia nesulaukia skrydžio atgal ir apie tai pasakoja „Respublikoje“.

Turiu laiko naršyti internete pastarosiomis dienomis, tai dėl to tiek daug gero randu. Kaip sako Laimona:„jums matyt keliavimo krizė, kad sėdit internete dažnai“. Netiesa, mums krizė, bet ne keliavimo, o virškinimo. Vienam iš mūsų. Taigi, kol Aistis gydosi Coca-Cola (Smectą pabaigėm, todėl Coke per day keeps doctor away), aš tyrinėju tinklą, tarpuose išvalgydama visų aplinkinių restoranų bulves ir kartas nuo karto nukaudama kokius „originalius“ konversus už 40 litų.

Tęsdama kelionių temą, norėčiau pagirti naujai atrastą blogą apie kasdienes keliones Amerikoje. Šaunuolė Rosita iš garsios Čičkauskų giminės! O gerb. Rositos vyro postai lietuvių kalba tai išvis hilariuos, kaip pasakytų tūlas amerikietis.

Pasikrykštaudama skaičiau ir blogą apie stilingus materialius daiktus. Ne tik dėl to, kad autorė talentingai dėlioja žodžius (kas man, patys žinot kokios profesijos atstovei, visuomet labai svarbu), bet ir dėl jos stiliaus jausmo ir šviežienų troškimo. Iš jos ir iš kitos Čičkauskų giminės atstovės sužinojau, kad Vilniuje lyg grybai po lietaus (VĖL!) atsiranda nauji verti dėmesio restoranai, dizaino namai ir šmutkių butykai. Smalsu bus juos aplankyti grįžus.

Maloniai „susistūmiau“ ir kitų dviejų grandų pamfletukus „Pravdoje“. Gražiausias Lietuvoje Filosofijos mokslų daktaras būdingu sau stiliumi žongliruoja pavydo tema, o mano bendragimtadienis auksaburnis Tomas dar anksčiau ui kaip teisingai išpliekė lietuvius dėl bijojimo išsiskirti. Aną dieną su Aisčiu irgi nusprendėme, kad jei būtų toks „plaukimo prieš srovę indeksas“, Lietuva būtų kažkur sąrašo pabaigoje.

Ir dar krepšinis! Kaip gerai, kad pakrovėm ispanams, gal kiek P.Gazolio arogancija apslops. Jūs jau visi tuoj susirgsit čempionatu, o kaip mums sekti kovas Lenkijoje, kad netrukus vyksime į Togean salas, kur interneto nebus...

Grįžtant prie derliaus - Tana Toradžos žemėje dabar kaip tik noksta tamarellos ir markizės arba passion fruit (ar lietuviškai pasijos???). Pastarųjų paveiksliukus esu mačiusi ir anksčiau, o dabar mėgaujuosi rūgštokomis sultimis. O vat Tamarellų, sako, tik Sulavesyje sutinkama. Jų skonis - lyg sumaišytum saldžius raudonuosius serbentus su rabarbarais. Mes taip šiais vaisiais stebėjomės ir džiaugėmės, kad gavom po egzempliorių tyrinėjimui. Tai tučtuojau, su Mičiurininku Aisčiu išdarinėjom ir siunčiam Jums skanios Indonezietiškos rudeninės rūgštelės dozę:

Laidotuvės

Kur dar mus velnias nuneš? Tik ką dalyvavome vestuvėsė, dabar apsilankėme laidotuvėse.

Įspūdžiais iš laidotuvių sunku dalintis. Net jei jos - turistinė atrakcija. Juolab jei jų metu aukojami gyvuliai.

Toradžos tiki, kad tikrasis gyvenimas prasideda po mirties, todėl velionį į kitą pasaulį reikia deramai išlydėti, pridėti visus jo užgyventus turtus ir dar kartu į anapus pasiųsti keletą gyvulių, kad velionį įleistų pro dangaus vartus. Tokios tradicijos, nuostabu, kad iki šiol čia jų labai nuosekliai laikomasi, ypač žinant, kad Toradžos – krikščionys, o šeima, kurios laidotuvėse mes lankėmės – net katalikai buvo. Kaži, ką apie tai mano Popiežius?

Taigi, laidotuvės – didžiausia šventė, kuo daugiau svečių į laidotuves atvyksta, tuo didesnė garbė, kuo daugiau gyvulių paaukojama, tuo velioniui bus geriau. Todėl laidotuvės nuo mirties dienos dažnai skiriasi kokiais dviem metais. Mirus šeimos nariui, likę šeimos nariai kaupia pinigus, tai gali trukti metus, du, tris. Per tą laiką velionis laikomas namie, lovoje, būna kad ir kartu su juo miegama. Senais laikais kūną balzamuodavo žolelėmis, dabarties suleidžia formaldehido. Kol velionis nepalaidotas, laikoma, kad jis tik serga, todėl jam siūloma maisto, gėrimų.

Siaubo filmo scenarijus, ar ne?

Dabar, kai nuimtas derlius, pats laidotuvoių sezonas, todėl Tana Toradža apylinkėse laidotuvės vyksta kasdien, tęsiasi tris dienas. Lankom vienas laidotuves ir mes. Su gidu, nes neva kitaip nebūtume pakviesti.Visi svečiai neša dovanas, jei esi artimas šeimai, turi nešti dideles dovanas – kiaulę ar buivolą. Turistams leidžiama apsieiti su bloku gvazdikėlinių cigarečių.

Prie šeimos namo suręsta daug bambukinių trumpalaikių namelių – laidotuvių svečiams. Kiekvienas atvykęs, registruojamas, užrašoma, ką atnešė dovanų. Tuomet pasisveikina su ceremonijos vadovu, įteikia dovaną, sėdasi į viena iš namelių, gauna arbatos, kavos, sausainių. Taip ir mes darome, sėdime, geriame arbatą, aplinkui visi kleketuoja, kalbasi, juokiasi. Mergaitės puošiasi tradiciniais rūbais, moterys zuja su puodais, vis priimami svečiai ir dovanos. Papėdėje skerdžiamos kiaulės ir čia pat darinėjamos, svilinamos, ketvirčiuojamos, dedamos į bambukinius vamzdelius ir ant laužo gaminamas patiekalas svečiams.

Tik maždaug po valandos sėdėjimo laidotuvėse man iškyla klausimas – o tai kas mirė? Pasirodo, mirė 95-erių moteris, prieš dvejus metus. Šeima tik dabar surinko pakankamai pinigų laidotuvėms surengti, tai bus vidutinio dydžio laidotuvės, nes aukojami tik penki buivolai.

Dar po pusvalandžio prasideda ceremonija – velionės karstas nešamas į šeimos namą, kur bus tris dienas per visą ceremoniją. Nuotaika pasikeičia, pradedami mušti būgneliai, karstą lydintys šeimos nariai rauda, daug kas garsu, moterys alpsta. Pasijuntame atsibeldę į skausmingą šeimos šventę. Nejauku.

Procesijoje vedami ir penki buivolai, jie bus paaukoti rytoj, aukojimo dieną. Šiandien svečių priėmimo diena. Vis dėl to, šeima nusprendžia, kad vieną reikia paaukoti tučtuojau. Daug pasiruošimo nereikia, buivolui gerklę perpjauna greitai, čia pat kieme, prie karsto ir visų svečių akivaizdoje. Prie nukraujavusio buivolo sakomos kalbos, giedamos toradžietiškos giesmės. Nejaukiausiai jaučiamės vėl mes, nes vietiniai svečiai vėl pradeda kleketuoti, moteriškės tarškina plaunamus puodelius, krūtimi maitinami kūdikiai ir t.t.

Aš maniau, kad negalėsiu žiūrėti, kaip buivolui perpjauna gerklę, bet galėjau. Viską fotografavome ir užfiksavome, toradžos net skatina fotografuoti ( ceremonija filmavo ir pasamdyta kamera), nes tai – pagarba velioniui. Nuotraukų nedėsiu, bet tie stiprių nervų, ras jas čia.

Po ceremonijos apžiūrime kapus uoluose, kur laidojami toradžos su visais savo turtais. Turingiesiems dar pastatomos į juos panašios medinės figūrėlės Tau-Tau – vietiniai liaudies meistrai išdrožinėja skulptūrą pagal velionio nuotrauką.

Įspūdingi ir Toradžų namai – simbolizuoja protėvių laivų formas bei aukojamų buivolų ragus. Paaukotais buivolais giriamasi jų ragus pritvirtinant prie namų. O kūdikėliai laidojami medžių kamienuose.

Tai, ką matėme, buvo labai minčiaprovokuojama. Visų pirma, pradėjome galvoti apie vegetarizmą. Taip pat, neįtikėtina, kad tokios archaiškos tradicijos dar puoselėjamos čia. Skaičiuojame – vienas buivolas ceremonijai kainuoja 10 tūkst. dolerių. Kad žmonės nepersistengtų rodydami, kokie jie turtingi, valdžia apmokestino kiekvieną aukojamą buivolą 25 doleriais. Nekeista, kad ilgai užtrunka, kol sutaupomi pinigai laidotuvėms. Kažkaip mums vis tiek atrodo, kad aukojimas – turto naikinimas. Aišku, paaukotų buivolų mėsa išdalinama svečiams, matyt dar kelias dienas keli kaimai valgo ją. Vietiniame turguje – buivolų sekcija didžiausia, neįtikėtinai didelė.

Ir dar - gimstant toradžoms, jokios šventės nebūna. Geriausiu atveju nukertama višta. Liūdna, kad jie garbina mirtį. Po Tana Toradžos norisi dar labiau garbinti gyvenimą!