Borneo orangutangiukai ir užpulta bamba

Esam Borneo saloje. Taip, atvykom čia specialiai dėl orangutangų. Kai atvykom, supratom, kad jei kitą kartą čia prisiruošime atvykti po kokių dešimt metų, tai galime didžiųjų beždžionių jau ir nebepamatyti.

Dabar du svarbūs pastebėjimai. Pirmas - Borneo yra trečia pagal dydį pasaulio sala, tai reiškia, kad ji labai didelė. Didesnioji jos dalis priklauso Indonezijai, kur orangutangus ir prižiūri mūsų garsioji tėvynainė ponia Birutė Galdikas. Į Indoneziją greitu laiku nebenorime grįžti dėl žemiau išdėstytų priežasčių, todėl atvykome į Malaizijos dalį, Sabah provinciją, kur irgi yra užsilikusių orangutangiukų.

Antras pastebėjimas - dėl pastarųjų. Orang - žmogus malajiškai ir indonezietiškai, utah- miškas, jie meiliai vadinami miško žmonėmis. Lietuviškai teisingai matyt irgi yra orangutanai, o ne orangutangai, bet aš juos vadinsiu su g, nes man taip gražiau.

Ir trečias pastebėjimas - jie iš tiesų nyksta. Borneo saloje gyvena išskirtinai vegetarai orangutangai, jiems čia anksčiau buvo rojus, nes sala klestėjo nuo tropikų drėgnųjų miškų. Bet, kaip žinia, čia atėjo žmogus, tokiuose miškuose daug didelių medžių, iš kurių, kaip žinia, labai geros lentos išeina. Tai tikrieji miškai jau beveik visi iškirsti. Tie, kurie dar liko, paskelbti nacionaliniais parkais ar rezervatais, juose ir gyvena orangutangai.

Bet iš pradžių važiavome apžiūrėti ne laisvėje gyvenančių orangutangų, o tų, kurie išgelbėti buvo ar našlaičiais tapo ir dabar auginami specialiame reabilitacijos centre. Mokomi įgūdžių - susirasti maisto, sukti lizdą (!) ir kt.,kurių juos normaliomis sąlygomis išmokytų mamos ir kurie pravers džiunglėse. Kai orangutangiukai paauga, juos išleidžia į šalia esantį didžiulį mišką ir ten jie gyvena tokiomis beveik natūraliomis sąlygomis, nors du kartus per dieną juos vis tiek šeria centro darbuotojai. Būtent šėrimą stebėti turistai ir kviečiami, nes tuo metu ant specialios platformos miško vidury susirenka prie laisvės besipratinantys ryžikai.

Nu aš čia neišsiplėsiu apie tai, kaip mums pasirodė tas centras daugiau turistų pinigų melžimas, nei pagalba žvėriukams, ypač kai niekur neradome konkrečių skaičių, kiek orangutangų išleidžiami į laisvę ir joje prigyja. Taigi palikom žurnalistinį skeptiškumą namie ir traukėm su visais stebėti kaip orangutangai čiombina bananus.

Vaizdas toks - iš pradžių platforma tuščia, tik pradeda judėti šniūras iš miško. Juda lėtai, paskui amplitudė didėja, kol iš už medžių pasirodo rudas kuokštas gaurų. Ranka už rankos juda virvę apsikabinęs, pamato milijoną žmonių su zūmais ir objektyvais, veido išraika nepasikeičia, nes akivaizdu, kad yra pripratęs juos matyti kasryt.

Tada parodoma keletas išmoktų akrobatinių triukų, sukeliančių garsų turistų "uuuuu" - orangutangas išlaužia mešką, vilkiuką ir keletą kitų pratimėlių ant skersinio.

Tada pasirodo kiti draugai. Tada pasirodo ir prižiūrėtojai, pamaitina juos.

Paėdę ryžikai dar kelis fokusus parodo. Mieli pamaivos. Žinot, kad mokslininkai mano, jog jie yra protingiausi žinduoliai (po žmonių, aišku).

Dabar apie antrą pavadinimo dalį. Pasižiūrėję orangutangiukus, ėjom dar gilyn į mišką specialiai nužymėtais keliukais. Šiaip įdomu pasivaikščioti beždžionių keliais. Smagiai pasivaikščiojom, grįžom į savo viešbutuką, Aistis liko su vietiniu reindžeriu Džastinu pasišnekėti, o aš nuėjau į kambarį praustis. Uždariau duris, pakėliau marškinius..... ir pradėjau nesavu balsu spiegti, nes....MANO BAMBOJE DĖLĖ!!!! Pabandžiau ją išimti, neišsiima. Klykiu dar garsiau....Dar kartą bandau....dar neišsiima, jinai viduj, geria mano kraują!!!!!...Dar spygliau spiegiu..iš trečio karto man pavyko ją iš ten iškrapšyti. Tuo metu jau Aistis su reindžeriu buvo atbėgę manęs gelbėti, nes tikrai galvojo, kad kas rimto mane užpuolė. Aišku, Džastinas labai juokėsi, kad aš taip į dėlę sureagavau, bet noriu Jums pasakyti, kad atogrąžų miško dėlė mano bamboje - viena iš šlykščiausių patirčių mano gyvenime!