Laidotuvės

Kur dar mus velnias nuneš? Tik ką dalyvavome vestuvėsė, dabar apsilankėme laidotuvėse.

Įspūdžiais iš laidotuvių sunku dalintis. Net jei jos - turistinė atrakcija. Juolab jei jų metu aukojami gyvuliai.

Toradžos tiki, kad tikrasis gyvenimas prasideda po mirties, todėl velionį į kitą pasaulį reikia deramai išlydėti, pridėti visus jo užgyventus turtus ir dar kartu į anapus pasiųsti keletą gyvulių, kad velionį įleistų pro dangaus vartus. Tokios tradicijos, nuostabu, kad iki šiol čia jų labai nuosekliai laikomasi, ypač žinant, kad Toradžos – krikščionys, o šeima, kurios laidotuvėse mes lankėmės – net katalikai buvo. Kaži, ką apie tai mano Popiežius?

Taigi, laidotuvės – didžiausia šventė, kuo daugiau svečių į laidotuves atvyksta, tuo didesnė garbė, kuo daugiau gyvulių paaukojama, tuo velioniui bus geriau. Todėl laidotuvės nuo mirties dienos dažnai skiriasi kokiais dviem metais. Mirus šeimos nariui, likę šeimos nariai kaupia pinigus, tai gali trukti metus, du, tris. Per tą laiką velionis laikomas namie, lovoje, būna kad ir kartu su juo miegama. Senais laikais kūną balzamuodavo žolelėmis, dabarties suleidžia formaldehido. Kol velionis nepalaidotas, laikoma, kad jis tik serga, todėl jam siūloma maisto, gėrimų.

Siaubo filmo scenarijus, ar ne?

Dabar, kai nuimtas derlius, pats laidotuvoių sezonas, todėl Tana Toradža apylinkėse laidotuvės vyksta kasdien, tęsiasi tris dienas. Lankom vienas laidotuves ir mes. Su gidu, nes neva kitaip nebūtume pakviesti.Visi svečiai neša dovanas, jei esi artimas šeimai, turi nešti dideles dovanas – kiaulę ar buivolą. Turistams leidžiama apsieiti su bloku gvazdikėlinių cigarečių.

Prie šeimos namo suręsta daug bambukinių trumpalaikių namelių – laidotuvių svečiams. Kiekvienas atvykęs, registruojamas, užrašoma, ką atnešė dovanų. Tuomet pasisveikina su ceremonijos vadovu, įteikia dovaną, sėdasi į viena iš namelių, gauna arbatos, kavos, sausainių. Taip ir mes darome, sėdime, geriame arbatą, aplinkui visi kleketuoja, kalbasi, juokiasi. Mergaitės puošiasi tradiciniais rūbais, moterys zuja su puodais, vis priimami svečiai ir dovanos. Papėdėje skerdžiamos kiaulės ir čia pat darinėjamos, svilinamos, ketvirčiuojamos, dedamos į bambukinius vamzdelius ir ant laužo gaminamas patiekalas svečiams.

Tik maždaug po valandos sėdėjimo laidotuvėse man iškyla klausimas – o tai kas mirė? Pasirodo, mirė 95-erių moteris, prieš dvejus metus. Šeima tik dabar surinko pakankamai pinigų laidotuvėms surengti, tai bus vidutinio dydžio laidotuvės, nes aukojami tik penki buivolai.

Dar po pusvalandžio prasideda ceremonija – velionės karstas nešamas į šeimos namą, kur bus tris dienas per visą ceremoniją. Nuotaika pasikeičia, pradedami mušti būgneliai, karstą lydintys šeimos nariai rauda, daug kas garsu, moterys alpsta. Pasijuntame atsibeldę į skausmingą šeimos šventę. Nejauku.

Procesijoje vedami ir penki buivolai, jie bus paaukoti rytoj, aukojimo dieną. Šiandien svečių priėmimo diena. Vis dėl to, šeima nusprendžia, kad vieną reikia paaukoti tučtuojau. Daug pasiruošimo nereikia, buivolui gerklę perpjauna greitai, čia pat kieme, prie karsto ir visų svečių akivaizdoje. Prie nukraujavusio buivolo sakomos kalbos, giedamos toradžietiškos giesmės. Nejaukiausiai jaučiamės vėl mes, nes vietiniai svečiai vėl pradeda kleketuoti, moteriškės tarškina plaunamus puodelius, krūtimi maitinami kūdikiai ir t.t.

Aš maniau, kad negalėsiu žiūrėti, kaip buivolui perpjauna gerklę, bet galėjau. Viską fotografavome ir užfiksavome, toradžos net skatina fotografuoti ( ceremonija filmavo ir pasamdyta kamera), nes tai – pagarba velioniui. Nuotraukų nedėsiu, bet tie stiprių nervų, ras jas čia.

Po ceremonijos apžiūrime kapus uoluose, kur laidojami toradžos su visais savo turtais. Turingiesiems dar pastatomos į juos panašios medinės figūrėlės Tau-Tau – vietiniai liaudies meistrai išdrožinėja skulptūrą pagal velionio nuotrauką.

Įspūdingi ir Toradžų namai – simbolizuoja protėvių laivų formas bei aukojamų buivolų ragus. Paaukotais buivolais giriamasi jų ragus pritvirtinant prie namų. O kūdikėliai laidojami medžių kamienuose.

Tai, ką matėme, buvo labai minčiaprovokuojama. Visų pirma, pradėjome galvoti apie vegetarizmą. Taip pat, neįtikėtina, kad tokios archaiškos tradicijos dar puoselėjamos čia. Skaičiuojame – vienas buivolas ceremonijai kainuoja 10 tūkst. dolerių. Kad žmonės nepersistengtų rodydami, kokie jie turtingi, valdžia apmokestino kiekvieną aukojamą buivolą 25 doleriais. Nekeista, kad ilgai užtrunka, kol sutaupomi pinigai laidotuvėms. Kažkaip mums vis tiek atrodo, kad aukojimas – turto naikinimas. Aišku, paaukotų buivolų mėsa išdalinama svečiams, matyt dar kelias dienas keli kaimai valgo ją. Vietiniame turguje – buivolų sekcija didžiausia, neįtikėtinai didelė.

Ir dar - gimstant toradžoms, jokios šventės nebūna. Geriausiu atveju nukertama višta. Liūdna, kad jie garbina mirtį. Po Tana Toradžos norisi dar labiau garbinti gyvenimą!