2009 m. birželio 29 d., pirmadienis

The best of + Bonus tracks

Žmogus - nuostabi būtybė, tikrai, o jo fantazija - beribė. Šias banalias tiesas aš kasdien iš naujo atrandu. Štai aplankėm Cao Dai religijos pagrindinę šventyklą Tay Ninh miestukyje. Vietnamiečiui Ngo Van Chieu Dievas liepė įkurti naują religiją, ką jis ir padarė 1926 metais. Kartu su dar 28 draugais sukūrė Cao Dai bibliją (galvoju, ar opiumo pypkės buvo užkurtos jiems bekuriant). Kad nereiktų išradinėti dviračio, Van Chieu sumaišė septynių religijų geriausias vietas ir sukūrė Cao Dai. Tai lyg koks Islamo, Budizmo,Protestantizmo, Konfucionizmo, Taozimo geriausių dainų albumas, "The best of.." su keliais "Bonus Track". Bonusai visų įdomiausi. Pavyzdžiui, vienas iš Cao Dai šventųjų - Viktoras Hugo (nes užtarė skriaudžiamuosius), pagrindnis simbolis - kairė akis (su antakiu), šventyklos puošiamos lyg saldainis (ant bokštų - karvės), maldininkai ir dvasininkai - gera personažų mišrainė (Aistis vėl jautėsi kaip "Žvaigždžių karų" epizode). Bet šeip tai pirminė šios religijos idėja labai graži - suvienyti žmoniją bendra Aukščiausiojo idėja, kad, nepaisant nedidelių skirtumų tarp žmonų ir religijų, pasaulyje vyrautų taika ir supratimas. Jie patys sako:"CaoDai does not seek to create a grey world, where all religions are exactly the same, only to create a more tolerant world, where all can see each other as sisters and brothers from a common divine source reaching out to a common divine destiny realizing peace within and without." Pilkumo čia tikrai nėra: Trys šventieji - vietnamietis poetas Nguyen Binh Kiem, Kinijos revoliucionierius Sun Yat Sen ir Viktoras Hugo. Rėkiančiai linksma Katedra Karvė, sauganti pasaulį Mišių metu Kairioji akis
Šiuo metu yra apie tris milijonus šios religijos išpažinėjų, Caodaistai planuoja, kad kažkada visas pasaulis išpažins šią religiją.

2009 m. birželio 26 d., penktadienis

Saldūs pavadinimai

Šiandien pusryčiavom jau Saigone. Prie baltos kavos ir prancūziškų bagečių kalbėjome apie pavadinimus, kuriuos ištariant net saldu pasidaro, nes jie asociajuojasi, ar iki šiol asocijavosi, su nepasiekiama, didinga geografija. Ir kažkoks vidinis, gal net archetipinis, džiaugsmas apima atsidūrus šalia jų. Jau keletą tokių turėjome per pastaruosius keturis mėnesius - Mekongas, Andamanų jūra. Dabar - Saigonas. Gali nieko nežinoti apie šį miestą, bet ištarus jo pavadinimą - mmmm, kaip saldu. Ir, nuostabiausia, kad mūsų kely bus dar milijonas kitų saldumynų, pirmą kartą išgirstų per geografijos pamokas ar iš knygų, todėl lauktų lauktų lauktų...Saravakas, Malakos sąsiauris, Borneo, Java, Sumatra, Komodo.... Kalbant apie kitus mielus vardus - šiandien Pašviny švenčiamos Vladinės. Blado pastogė vėl lūš nuo dainų:) O jūs, ar turite tokių 'saldžių' pavadinimų? Kokie jie?

2009 m. birželio 22 d., pirmadienis

Fifų miestas

Faifo - taip anksčiau vadinosi Hoi An - miestas Vietnamo vidury. Bet manau, kad čia kažkokia klaida, nes turėtų jis vadintis fifų miestu. Rašau jau apie nuo gausybės plyštančią širdį Bankoko šmutkynuose, bet Hoi Anas - jau virš visko. Pažiūrėkit patys (pačios): Ir čia tik aksesuarai. Kiekvienam kitam miesto name įsikūrę siuvyklos, kurios pasiūs tau ką tik nori per dieną. Pavyzdžiui, tokias kuklias sukneles. Čia net ir išoperuotas fifos genas nepadėjo ir aš palūžau. Nu ką aš, su manim keliaujantis toks vienas vyrukas, kuriam rūbai nesvarbu, ir tai vis sustodavo prie kokių nulietų švarkelių. Žodžiu, mūsų užsisakyti penki vienetai drabužių buvo pagaminti per penkias valandas ir taisyti nerekėjo - visi guli kaip nulieti. Kaži, kaip greitai juos sunešiosime, bet kuriuo atveju - fantastika! Hoi An turėtų būti visų įmanomų fyfų ir fyfinų atostogų vieta.

2009 m. birželio 19 d., penktadienis

Tuščias paplūdimys

Mes tylūs. Kelintą dieną tyliai leidžiame Hoi An. Tyliai, nes vėl ilsimės. Tai reiškia, kad ilgai miegam, atsikeliam lėtai, pusryčiaujam ilgai, vos vos slenkame miesteliu, susigalvojam pramogų. Pedikiūras manikiūras, kirpykla, masažas, siuvykla. Mūsų gatvelėje su mumis jau sveikinasi visų paslaugų tiekėjai. Labiausiai nuo to kenčiu aš, nes visi naujieji 'draugai' nori mane paliesti, meiliai įžnybti, patapšnoti per veidą - čia didelės pagarbos ženklas. Susitikome su Karoliu ir Edita - sprinteriais - malonu visą vakarą lietuviškai šnekėti ir geruoju Lietuvą minėti. O tų pažįstamų kiek bendrų....Sprinteriais juos vadinu, nes kol mes išsikrapštysime iš Hoi An, spėju, jie jau penkias valstybes bus spėję aplėkti:) Šiandien dar buvome tuščiame paplūdimyje. Atmynėm dviračiais, susiradom pavėsį ir kėdutes, įsitaisėme. Aišku tuoj pribėgo moteriškės siūlančios pirkti nesąmones. Maloniai atsisakėme. Tai jos prisėdo šalia. Turėjome tyliai kalbėti, kad neprižadintume jų dirbančių. Maždaug apie ketvirtą, kai mane įveikinėjo popietinis mieguistumas, paplūdimys buvo dar tuščias. Prieš užsimerkiant mačiau vieną kitą moterėlę su keistais rakandais traukiančias palei jūrą. Kai atsimerkiau, pamačiau štai ką. Geras skruzdėlynas. Keistuoliai europiečiai - kas gi prie jūros sėdi, kai karšta. Vietiniai čia šeimomis traukia vakarop, kai nebe taip karšta, sėdi, valgo kilnojamuose moterėlių restoranėliuose ir kaifuoja sau gražiai. Niekaip nesupratau, kodėl visi grūdasi į vieną vietą, kaip tyčia prie mūsų išsirinktos ramios vietelės. Gal dėl to, kad čia labai gražūs saulėlydžiai. Mes dabar tokie - apsikirpę ir pailsėję, siunčiam jums linkėjimus iš raudono tuščio paplūdimio.

2009 m. birželio 16 d., antradienis

Tuki tuki Laimona su Martynu

Pirmame pietų Vietnamo mieste Hue susitikom su Laimona ir Martynu, Sraigėm, kurios keliauja trečiadieniais. Sraigės buvo tokios smagios, kad daugiau laiko praleidom vietinėj valgyklėlėj prie pokalbių apie esmę, nei dėdami varneles ant Hue svarbybių. Sraigės mums papasakojo vieną esmę apie slėpynes Azijoje. Esmė paprasta. Visi mes turime vertų dalykų. Pavyzdžiui, kompai, fotoaparatai, kameros. Kai išeinam iš savo viešbučio kambario, tuos dalykus pasiimame su savim, net jei jų ir neprireiks, nes taip dalykams saugiau. Po mėnsių kelionės tai galų gale užknisa, nes sunku nešiot, ir vietoj to kad pasiimtume, dalykus suslapstome kambaryje. Rita ir aš pavyzdžiui, kompą kišam po patalais arba į šiukšliadėžę. Sraigės darė panašiai. Iki tol, kai juos pristukalino. Kompas, dokai ir ir t.t. buvo pagalvėse. Kai Sraigės grįžo į kambarį po dienos tyrinėjimų, visą patalynę rado pakeistą, o visus dalykus sukištus atgal į pagalves, tik dabar pagalvių užvalkalai buvo jau šviežūs :) Gyti, man tai priminė Tavo story apie lėlę, supintą iš Tavo drabužių Egipte :) Ir tai dar kartą patvirtino mano Senelio įžvalgą, kad tie, kas rimtai nori paimti tavo turtą, gerai suvokia tavo mąstymą, net jei manai, kad esi „out of the box“ mąstytojas. Žinau, kad yra ir liūdnesnių slėpynių pabaigtuvių. Bet tais liūdnesniais atvejais gal padės Bruce Lee, kuris sakė arba kažką atkartojo – tobula yra ne tada, kai nebeturi ko pridėti. Tobula yra tada, kai nebeturi, ką atimti :) Nepaisant to, norėčiau, kad namo grįžtume dalinai/gerokai netobuli ;)

2009 m. birželio 12 d., penktadienis

Hanojus. Žmonės.

Hanojaus kiek bijojome. Daugiau nei mėnuo praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą buvome dideliame Azijos mieste (Vientianis nesiskaito). O čia, po Sapos ramumos ir po kankinamai ilgo traukinio iškart didelis miestas, kuriame vien motociklų – trys milijonai. Bet pirmas vakaras praėjo puikiai, antras irgi ir žiū, trečią vakarą jau gaila išvažiuoti. Raudonos gigantiškos vėliavos, transparantai virš gatvių, viešosios tvarkos saugotojai su mėlynom uniformom (baltiniai baigiasi kantu, su antpečiais ir aukštom “furažkėm”), socialistinio realizmo aukštos meninės vertės paveikslai – visa tai kažkur matyta. “A Lenin, tokoi, molodoi”…. Dideli medžių šešėliai, mažos gatvytės, raityti namai, žalios langinės – mielos frankofoniškos detalės. Nu bet tie motociklai…Nu negaliu aš į juos nekreipti dėmesio, kai jie važiuoja ant manęs perėjose, per šaligatvius, pypsina iš už nugaros ir braukia per šoną, nespėji reaguoti. Išalkti irgi nespėjome. Pho Bo – makaronų sriuba su jautiena – Aistis ją valgo pusryčiams, priešpiečiams, pietums, vakarienei ir į slovikiuką įsipila naktipiečiams. Kava – juoda, išbudinanti, su “oriental flavor and magic”, kaip radom viename užpirktame straipsnyje sudėliota. Radom ir tokių tamsių kavinių su kondicionieriumi, nemokamu internetu, kur vietiniai klerkai ateina pamiegoti. Snaudėm popietėmis ir mes. Atidavėm duoklę muziejams. Karo muziejus įspūdingas – čia Aisčio arkliukas, bet net ir man buvo įdomu – apie pergalingas vietamiečių kovas per kelis amžius, eksponuojami MIG, B-52, kulkosvaidžiai, napalmai ir kasetinės bombos. Prie amerikietiškos technikos užrašai: „Tokio ir tokio pulko, toks ir toks dalinys, atkovojo šį pabūklą iš amerikiečių tada ir tada“. Prie rusiškos technikos: „Šis pabūklas naudojamas pergalingoms kovoms su amerikiečių kariuomene, nukovė tiek ir tiek priešų lėktuvų“. Dėdė Ho – nacionalinis super didvyris Ho Chi Minh – užbalzamuotas guli mauzoliejuje. Ir nors jis nebuvo išvežtas į Maskvą kasmetinių aptvarkymo „atostogų“, jo nepamatėme, nes žmonėms palaikai rodomi tik keturias dienas per savaitę ir jos nesutapo su tom trijom, kurias praleidome Hanojuje. Bet sargyba keičiasi panašiai, kaip Raudonojoje aikštėje. Bet aišku, ko vertas miestas be žmonių. Paukščių pardavėja, skubanti susirasti akinius, kad apžiūrėtų, kaip ji čia nuotraukoje išėjo, mergaitė autobuse pasiūlanti popieriaus lapą, kad užsidengčiau nuo nepakeliamos saulės, neįgaliųjų proftechninės mokyklos direktorė, kuri pasitiko mus pagal visus socialistinio etiketo normatyvus (ateiname į konferencijų salę, kalba apie tai, kaip smagu, kad mes atvykome, išeinant – vėl į konferenijų salę – aš, su visu savo kolektyvu ir visa Vietnamo tauta, tikiuosi, kad Jums patiko šis vizitas ir t.t. ir pan.) ir mūsų šeimininkė Luyen su visais savo draugais, apie kurią reikėtų parašyti atskirą blogą, jei norėtume bent dalį jos asmenybės atskleisti. Trumpai tariant, jinai neformali Couch surfing bendruomenės Hanojaus ambasadorė, priimanti žmones į savo didelį ir gražų namą prabangiame priemiestyje kone kas savaitę. Be to, turi siuvimo firmelę, kur įdarbina neįgalius žmones, pati kuria dizainą rūbams ir aksesuarams, padeda milijonams žmonių patarimais, nes pati didžiąją gyvenimo dalį praleido Amerikoje ir tik dabar grįžo padėti šaliai, be to, rugpjūtį planuoja atidaryti spurgų kepyklą, kurioje įdarbins kurčnebylius. Jos spurgų kepyklos partneris, olandas Markas, pasinaudodamas proga, kad mudu prisistatėme kaip komunikacijos specialistai, pakvietė į savo darbinį susirinkimą aptariant naujo verslo komunikacijos strategiją. Mes su malonumu sudalyvavome - pramankštinome smegenis ir prisiminėme profesinius įgūdžius, dar pasižadėjom konsultuoti juos nuotoliniu būdu. Po darbinio susitikimo sudalyvavome vokiečio Makso gimtadienyje, su dievišku, dievišku, namie gamintu vietnamietišku maistu. Puiki kompanija susirinko – mes, Luyen, amerikietis spurgų kepėjas, šveicarė Voice of Vietnam radijo stoties žurnalistė, olandas partneris, vokietis gimtadienininkas, Prancūzijos vietnamietė ir dar keli žmonės - užtektinai mišrainės, kad prie stebėtinai neblogo vietnamietiško Dalato vyno, pasidalintume pasaulį į lygias dalis. Hanoi, makes the people, get together...

2009 m. birželio 8 d., pirmadienis

Skaistykla be paveiksliukų

Diena turėjo būti paprasta. Septintą valandą ryto autobusas iš Sapos į Lao Cai (36 km, 1 val kelio), devintą valandą ryto traukinys į Hanojų (380 km, 11 val kelio), 8 valandą vakaro taksi pas Luyen (51-rių metų vientamietę, su kuria sutarėme, kad apsistosime jos namuose Hanojaus šiaurėje). Diena ir buvo paprasta. Tik prisodrinta potyrių taip, kad reikėtų perrašyti chemijos taisykles apie tirpalus, nes sunku patikėti, kad tokiame ribotame valandų kiekyje gali ištirpti tiek stiprių emocijų.

Bet gali. Dar daugiau, kai jos ištirpsta, cheminės reakcijos įtampa pasitraukia, o į jos vietą ateina rami patirtis apie tai, kaip tvarkytis su savim ir tvarkyti reikalus šitoj keistoj planetoj. Jautiesi, kaip užvertęs paskutinį puslapį Dantės Skaistyklos, ir pasiekęs tą smagią „tai mat kaip čia viskas...“ būseną.

Puslapis nr. 1: 36 km emocinių vėmalų. Septintą ryto iš Sapos mes, aišku, neišvažiavome. Neišvažiavome ir aštuntą. Mikriuke buvome tik keturi keleiviai, tad jis vis suko po miestelio gatves pypsiuku šaukdamas kitus penkis. Neprisišaukė. Rita parodė vairuotojui mūsų traukinio bilietus ir kad mes po valandos turime būti Lao Cai. Nulis reakcijos. Užtat mūsų temperatūra kilo, o pilve tarp rytinių makaronų jau gan intensyviai skraidžiojo drugeliai. Ačiūačiū, po 10 min mus persodino į kitą mikriuką, kur trūkstamos penkios vietos buvo užpildytos daržovėmis, tad galėjome važiuoti tik keturi keleiviai. Mano skaičiavimu važiuoti jau buvo beprasmiška. Į devintos valandos traukinį nespėsim. Pakeliui kalnų serpantinais dar matėm du ką tik ašis nulaužusius sunkvežimius ir vieną tokį patį mikriuką su nuleistu ant kelio aušinimo skysčiu ir išleistais į pakelę keleiviais. Mes taip pat sustojome kartą, nes iš mūsų mikriuko pradėjo eiti smalkių kvapas. Be to, bendrakeleivė mergina kokius 20 km kriokė į permatomą plastikinį maišiuką rudžalius vėmalus su pusryčių gabaliukais, o jos vaikinas mėtė juos pro langą. Aš lygiai taip pat kriokiau emociškai. Sorry, bet nekaip negaliu suvokti, kaip galima susimauti tokioje paprastoje užduotyje – nuvažiuoti 36 km pažadėtu laiku. Bet nuvežė laiku. Ir dar spėjo persodinti į kitą mikriuką, kuris iš miesto pakraščio nuvežė į traukinių stotį. Ir antrasis vairuotojas dar bėgo iš paskos į traukinį. Ir dar spėjo įmesti rankinę, kurią, neva, pamiršome. Ir labai nustebo, kai išmetėm ją atgal. Tai buvo ne mūsų rankinė, o bendrakleivio dar iš pirmo mikriuko. Aisti, baik trydą, sakiau sau traukiny. Ar būtų tragedija, jei būtume nespėję į traukinį? Ne.

Puslapis nr. 2: mano klynas – mano tvirtovė. Privati erdvė yra svarbu. Ypač tokiam vienam keliaujančiam libertalui. Bet sėdint veidas į veidą su traukinio bendrakeleiviais ant kietų medinių suolų, po tris-keturis ant dviviečio suolo, turi pergalvoti, kas tau yra privati erdvė. Aš pradėjau pergalvojimą, kai senukas įterpė savo basą pėdą į suolo tarpelį man tarp kojų. Pasižiūrėjau jam į akis ieškodamas atsakymo kodėl, bet jos buvo tokios ramios ir paprastos, kad supratau, jog jeigu ir yra šitam traukiny problemų, tai jos absoliučiai visos yra tik mano sukurtos. Vėliau pamačiau ant vagono grindų gulinčią moterį ir maitinančią krūtimi kūdikį, prausykloje stovinčius žmones, netilpusius į vagoną. Tada nustojau kurti problemas.

Puslapis nr. 3 – pasikeiskime žmonomis. Priešais mus važiavo trys mokytojai (du vyrai ir viena moteris) ir mokyklos direktorius. Labai bendraujantys žmonės. Pirmiausia, moteris pasakė, kad aš esu labai gražus (!). Tada, kaip vėliau pasirodė, jos vyras (kitas mokytojas) pasakė, kad Rita labai graži. Bet tai mums ne naujiena. Kad Rita yra graži jai sakė tiek vyrai, tiek moterys Tailande (pietuose ir šiaurėje, tik rytuose – ne), Kambodžoje, Laose ir Vietname bent du kartus iki traukinio. Tada nuo kelių aplinkinių suolų pradėjo stotis vyrai ir visi sakyti, kokia Rita yra graži ir koks aš laimingas vyras. Sakiau, kad žinau. Tada mokytojas pasiūlė keistis žmonomis. Tuo metu jau buvome laimėję pusės vagono dėmesį. Bet reikėjo pamatyti, kaip visi nuščiuvo, o kiti dar pasistiebė, kad matytų, kas bus toliau. Žinau, kad pasistiebė, nes kol slopinau savyje Zemkausko sukurtą Sopranų žargoną, kad neprasiveržtų žodžiu arba emocija, turėjau laiko lėtai apžvelgti aplinką. Tuomet iškėliau pirštą ir ramiai patiksėjau sieninio laikrodžio svirtim: mes to nedarom. Aišku, visi juokėsi. Taip pradėjau mokytis atpažinti juokus tuose reikaluose, iš kurių nesijuokiu.

Puslapis nr. 4: raudonos akys ramiam veide. Trečiam trečdalyje įvažiavome į lygumas. Vietnamiečiai laukuose degino atidirbusių ryžių šiaudus. Masiškai. Mėlynas smogas užgožė visą vaizdą. Dar truputį perštėjo gerklę ir graužė akis. Ritos akys paraudonavo, bet tai buvo vienintelis sunkios kelionės vizualas. Jai jau sakiau, dabar sakau jums – man absoliučiai keista, kaip ji taip stabiliai ramiai ištvėre tokią sodrią kelionę su prikimštais žmonių vagonais, neįprastais dialogais, vizitais į privačią erdvę, laikydama kojas ant dėžės, kurioje važiavo gaidys, braidžiodama po vaisių išėdas, sėdėdama ant saulės, įmerkusi rankas į prakaito balutę ir t.t. Turiu sau pavyzdį.

Iki Dantės Skaistyklos neprisikapsčiau. Per kelionę spėjau tik įpusėti Pragarą – klausiau per iPodą dviejų amerikiečių skolastų paskaitas apie „Dieviškąją komediją“. Paskaitų turinys retkarčiais gražiai sutapdavo su kelionės turiniu. Kelionė nebuvo pragaras. Vėlgi, tik potyrių rinkinys ir reakcijos į juos tam tikras neadekvatumas. Bet kai išlipome Hanojaus stoty ir prisėdome pakelti pergalės alaus, jaučiausi, kaip iš skaistyklos – truputį daugiau suprantantis apie tai, ką turėčiau daryti kitaip.

2009 m. birželio 6 d., šeštadienis

Valio, šalta!

„Mus ištraukė. Mes reikalingi!“- sušuko šiltas megztinis, striukė nuo lietaus ir dideli batai vienbalsiai. “Tris mėnesius kratėmės kuprinėse, jau mums buvo grasinama išmetimu, ir štai, ačiū Sapai, miestui 1500 metrų aukštyje, kad mes tapome naudingi“. Džiaugiamės už mūsų šiltuosius daiktus ir mes. Jie labai smagiai suėjo čia. Kaip faina, kai šalta!!! Beje, Sapa – ir šiauriausia mūsų kelionės vieta – 22 laipsniai ir 21 minutė Šiaurės platumos, nuo šiol leisimės tik žemyn. Sapoje smagu, nes šalta, gražu ir daug spalvingų kalnų tautelių žmonių. Pastarieji gal kiek ir įkyrūs su prašymu pirkti iš jų, bet negadina viso miestelio ir apylinkių smagumo. Kalnų, ryžių terasų, slėnių ir kalnų upių grožiui nusakyti žodžių trūksta. Fotoaparatas springsta nuo nuotraukų ir dar negana. Kaip tą grožį ir jausmą užkoncervuoti....Neįtikėtina, įspūdinga, superultraommm.

2009 m. birželio 5 d., penktadienis

Good morning,Vietnam

Šiuo metu sėdžiu ant kalnelio, prieš akis matau žalius kalnus. Jau dvi dienas esame Vietname ir abi jas keliaujame. Šiuo metu yra pusė dviejų dienos, kelionę pradėjome pusę šešių ryto, kada ji baigsis, nežinome. Bet apie viską iš pradžių. Iš Laoso į Vietnamą tarabanintis pradėjome šeštą ryto persikeldami per upę tam, kad sėstume į autobusą, kuris veža į Vietnamą. Kelionė buvo tokia nerealiai įdomi, kad net nebuvo kada miegoti – reikėjo žiūrėti į vis didėjančius ir gražėjančius kalnus, stebėti ar upės, kurias kertame, ne tiltu, o tiesiai per vandenį, semia tik pusę autobuso ratų, ar atlaikys jau penkias minutes prieš autobusą begančios karvės širdis (atlaikė, karvė pasitraukė nuo kelio), ar autobuso krovinys vežamas šmugelninkų per sieną - kilimai iš vytelių - sukrauti autobuso gale iki lubų ir skleidžiantys aštrų kvapą, nekrenta ant galvos. Vienas iš daugelio nuotykių – autobusas sustojo padėti beveik nevažinėjamam kely sugedusiam džipui – gerai, kad autobusas neturi nei tvarkaraščio, nei keleivių ir gali būti geras ir padėti nelaimėje atsidūrusiams džipininkams – nuo Laoso iki Vietnamo autobusas traukė mašiną, todėl važiavo maždaug pirmu ir antru bėgiu. O dar dėmesį traukė įspūdingas ir gerai organizuotas septynių narių šeimos organizmas - prancūzai tėtis, mama ir penkios mergaitės nuo trijų iki vienuolikos metų, jau 11 mėnesių keliaujantys aplink pasaulį. Taip sėkmingai dardėdami palikome Laosą – net pinigų už antspaudą nereikėjo mokėti, tik reikėjo išlipti iš autobuso, kai vairuotojas su kilimų šmugelninkais pasieniečiams duoklę mokėjo. Įdomu, kad nuo Laoso pasienio posto iki Vietnamo pasieniečių namuko – 7 kilometrai – kažkaip nesupratau, kas per balta zona tarp tų postų buvo, bet Vietnamo pasieniečai pastiko didele tvarka – visi iki vieno buvome patikrinti mediciniškai – į ausį įkištas termometras, pamatuota tempratūra (mudu su Aisčiu abu turėjome šiek tiek virš 35 laipsnių, po truputį tampame šaltakraujais), užpildytas lapas apie sveikatą, tada nuvesti į vieną kambariuką, į kitą, tada į trečią, tuomet dar vienas pasienietis patikrino, ar prieš tai trys kabinetai gerai antspaudukus sudėjo, pravedė pro Ho Chi Minho statulą hole ir pasakė „Welcome to Vietnam“. Dienos pabaigoje šiaip ne taip buvome nugabenti į pirmą didesnį Vietnamo miestą Dien Biem Phu, kuriame prancūzų šeima apsimetė, kad yra iš Belgijos, nes būtent šiame mieste 1954-aisiais vietnamiečiai sutriuškino prancūzus. Tokia buvo pirmoji diena. Šiandien pakirdome ketvirtą, apie penktą buvome stotyje, ten sutikome prancūzų septyniukę, sėdom į autobusą važiuojantį į Sa Pa – šiaurės Vietnamo kalnų miestelį – ir tikėjomės šešių valandų kelionės. Kol dešimt kilometrų per valandą greičiu išvažiavome iš miesto, prašvito. Autobuse buvo vežami viščiukai dėžėse, pakeliui iš jų išlipo ir lesė mūsų kuprines (tos geltonos) Apie aštuntą ryto pirmą kartą nuleido padangą. Gerai, kad sustojome vietinių tautelių gyvenamam kaimelyje, tai buvo ką veikti gaudant kadrus. Paskui sustojome, nes vyrai sprogdino kalną – sprogimas, nubyra akmenys, jie smulkinami ir naudojami kaip skalda keliams tiesti. Tada sustojome pasiimti „zapaskės“. Gerai, kad pasiėmėm, nes padanga sprogo ir antrą kartą. Vėl buvo pakeista. Vidurdienį jau atrodė, kad važiuojame amžinybę, nors nebuvome pasiekę net pusiaukelės. Bet čia buvo smagioji dalis. Autobusas sustojo dar kartą ir šįkart jau ilgam – sprogo radiatorius, ar kažkas. Pradėjo jį tvarkyti, o mes sėdom ant kalnelio nenustatytam laikui. Nespėjus man pabaigti rašyti, mus – septynius prancūzus ir mudu – paėmė pro šalį važiavęs vietinis, vyrai ir kelios mergaitės sėdėjo bagažinėje, bet buvom laimingi, kad mus nugabeno iki artimiausio miestelio, nes autobusas ir vietinai jo keleiviai liko sėdėti ant kelio ir ant saulės. Miestelio autobusų stoty stovėjo autobusas kaip tik žadantis mus nugabenti į Sa Pa. Jam pajudėjus, Aistis ir Izabelė – šeimos mama – jau pradėjo džiaugtis, kad kaip sėkmingai pavyko....bet kokia išmintinga ta lietuvių laiudis, kuri sako, kad neperšokęs griovio, nesakyk op. Naujam autobusui išvažiavus iš miestelio vairuotojo asistentas (čia tokie kiekviename autobuse – konduktorius ir prižiūrėtojas viename) pradėjo prašyti mūsų pinigų už kelionę iki Sapos. O mes rodom savo ketvirtą ryto pirktus bilietus ir sakome, kad ei, mes jau sumokėjome iki Sapos 125 tūkst. Dongų ir visai nenorime dar papildomai mokėti 50 tūkst., nes mūsų autobusas sugedo, tai ne mūsų kaltė, vežkit mus į Sapą. O jie sako, mokėkit, ir jie teisūs, nes čia kits kompanijos autobusas, koks jiems skirtumas, kad jų konkurentų autobusas sugedo, jie iš to tik pasipelnys. Čia pamatėme tvirtą vietnamiečių charakterį ir užsispyrimą uždirbant pinigus – autobusas sustojo, durys atsidarė ir konduktorius parodė pirštuku mums į lauką – maždaug lipkit lauk su visais penkiais mažais vaikais ir savo kuprinėmis į karštį, saulę ir kelio statybų triukšmą. Mes užsispyrėm ir nelipam – jei išlipsim, tai kaži ar nusigausim kur nors. Pradėjom derėtis – mokėsim tik už keturis suaugusius, bet ne už vaikus, supraskit mus, mums nelaimė, dabar turim dvigubai mokėti už tą pačią kelionę, Vietnam is a beautiful country, help us. Prancūzės mergaitės ištreniruotos, pradėjo vaidinti, kad verkia. Niekaip. Autobusas apsisuko ir veža mus atgal į stotį. Nei vairuotojas, nei konduktorius neina į kalbas. Situacija susikomplikuoja – ką daryti. Tik žiū – Aistis pamato važiuojantį mūsų seną autobusą, tą kurį palikome sugedusį. Pradėdam rėkti visi, stabdyti autobusą – ir vieną, ir kitą. Abu sustoja, tėtis Nikolia nubėga į mūsų senąjį aiškintis, ar jis ir toliau mus veš, mes laukiam parengty. Tuomet į sustojusį atšiaurųjį autobusą pradeda rinktis keleiviai – atpažįstam juos iš mūsų senojo autobuso, reiškia anas niekur nebevažiuoja, Nikolia niekaip nepasirodo, mes persigrupuojam, nes suprantam, kad vis tiek reikės važioti dabartiniu, tik kaip įtikinti, kad mus vežtų. Viskas atsitinka per kokią minutę. Pasirodo Nikolia, senojo autobuso vairuotojas grąžino dalį pinigų, kiek reikėtų bilietui iki Sapos, atsiprašo kiekvieno iš mūsų, kad autobusas sugedo ir negali toliau vežti, tada ir naujojo autobuso konduktorius atsileidžia, parduoda mums bilietus, šeima, aišku, turi mokėti už visus vaikus. Žodžiu, tik šiek tiek permokėję vėl esam kelionėje. Šita kelionės dalis buvo daugiau nei įspūdinga – šie kalnai vadinami Vietnamo Alpėmis. Verti jie tokio pavadinimo, gal net ir daugiau nei Alpės, nes aš tokio grožio jau seniai buvau nemačiusi, kiekvienas naujas posūkis atverdavo vis naują, dar įspūdingesnį vaizdą, dažniausiai debesys būdavo jau po mumis. Fotografau pro langą nesustodama tikrąja to žodžio prasme, paskui Aistis tą patį darė, paskui pasibaigė fotoaparato baterija – ir gerai, nes tų vaizdų neįmanoma užkoncervuoti, jie tokie didingi, kad nuo jų sukasi galva ir raibsta akys. Užbaigiant ilgą pasakojimą – Sapoje buvome šeštą vakare, nevalgę visą dieną, dulkini nuo kelio, bet apsvaigę nuo vaizdų grožio. Tai buvo chrestomatinė sunki, bet gerai pasibaigusi kelionė. Džiaugiamės, kad patyrėmė jos skonį.

2009 m. birželio 2 d., antradienis

Svečiuose pas Akha gentį

Šlapia, lyja, molis. Šilkverpiai pietums. Saugokis dėlių. Džiuglių keliukas į kalną. Staigus nusileidimas žemyn. Šliuožis žemyn. Balti baltiniai jau nebe balti. Kaimelis ant kalno. Akha Pauvan. Molis. Nosį riečia kvapas. Palaidos kiaules ir paršiukai. Nuplyštkelniai vaikiukai. Didelės smalsios akys. Mėlynos burnos. Falang Falang. Molis. Kiaulės. Lūšnelė, kurioje gyvensime. Tikrosios love shack - vyrai jose patikrina, ar moterys vaisingos. Vienaakis virėjas. Pakeleivio vokiečio klausimas - Ar šiame kaime yra dušas? Mes žiūrim kaip jie maudosi. Visi žiūri, kaip mes maudomės. Šunys valgymui. Plikakrūtės Akhos. No foto. Masažas vakare keliantis juoką. Mes juokiamės iš jų masažo, jos juokiasi iš Aisčio juoko. Pasipuošę sugužėję jaunuoliai mūsų pasižiūrėti. Foto please. Lietus lietus lietus. Molis. Kiaulės. Miegas virš kiaulių guolio. Žviegia, nes bijo lietaus. Rytas. Kiaulės. Molis. Kelias aukštyn žemyn. Upeliai. Molis. Dėlės nebe tokios ir baisios, kai įsisiurbia. Kelnės nebe juodos, o rudos. Pagaliau miestelis. Karštas dušas - civilizacijos stebuklas.