Skaistykla be paveiksliukų

Diena turėjo būti paprasta. Septintą valandą ryto autobusas iš Sapos į Lao Cai (36 km, 1 val kelio), devintą valandą ryto traukinys į Hanojų (380 km, 11 val kelio), 8 valandą vakaro taksi pas Luyen (51-rių metų vientamietę, su kuria sutarėme, kad apsistosime jos namuose Hanojaus šiaurėje). Diena ir buvo paprasta. Tik prisodrinta potyrių taip, kad reikėtų perrašyti chemijos taisykles apie tirpalus, nes sunku patikėti, kad tokiame ribotame valandų kiekyje gali ištirpti tiek stiprių emocijų.

Bet gali. Dar daugiau, kai jos ištirpsta, cheminės reakcijos įtampa pasitraukia, o į jos vietą ateina rami patirtis apie tai, kaip tvarkytis su savim ir tvarkyti reikalus šitoj keistoj planetoj. Jautiesi, kaip užvertęs paskutinį puslapį Dantės Skaistyklos, ir pasiekęs tą smagią „tai mat kaip čia viskas...“ būseną.

Puslapis nr. 1: 36 km emocinių vėmalų. Septintą ryto iš Sapos mes, aišku, neišvažiavome. Neišvažiavome ir aštuntą. Mikriuke buvome tik keturi keleiviai, tad jis vis suko po miestelio gatves pypsiuku šaukdamas kitus penkis. Neprisišaukė. Rita parodė vairuotojui mūsų traukinio bilietus ir kad mes po valandos turime būti Lao Cai. Nulis reakcijos. Užtat mūsų temperatūra kilo, o pilve tarp rytinių makaronų jau gan intensyviai skraidžiojo drugeliai. Ačiūačiū, po 10 min mus persodino į kitą mikriuką, kur trūkstamos penkios vietos buvo užpildytos daržovėmis, tad galėjome važiuoti tik keturi keleiviai. Mano skaičiavimu važiuoti jau buvo beprasmiška. Į devintos valandos traukinį nespėsim. Pakeliui kalnų serpantinais dar matėm du ką tik ašis nulaužusius sunkvežimius ir vieną tokį patį mikriuką su nuleistu ant kelio aušinimo skysčiu ir išleistais į pakelę keleiviais. Mes taip pat sustojome kartą, nes iš mūsų mikriuko pradėjo eiti smalkių kvapas. Be to, bendrakeleivė mergina kokius 20 km kriokė į permatomą plastikinį maišiuką rudžalius vėmalus su pusryčių gabaliukais, o jos vaikinas mėtė juos pro langą. Aš lygiai taip pat kriokiau emociškai. Sorry, bet nekaip negaliu suvokti, kaip galima susimauti tokioje paprastoje užduotyje – nuvažiuoti 36 km pažadėtu laiku. Bet nuvežė laiku. Ir dar spėjo persodinti į kitą mikriuką, kuris iš miesto pakraščio nuvežė į traukinių stotį. Ir antrasis vairuotojas dar bėgo iš paskos į traukinį. Ir dar spėjo įmesti rankinę, kurią, neva, pamiršome. Ir labai nustebo, kai išmetėm ją atgal. Tai buvo ne mūsų rankinė, o bendrakleivio dar iš pirmo mikriuko. Aisti, baik trydą, sakiau sau traukiny. Ar būtų tragedija, jei būtume nespėję į traukinį? Ne.

Puslapis nr. 2: mano klynas – mano tvirtovė. Privati erdvė yra svarbu. Ypač tokiam vienam keliaujančiam libertalui. Bet sėdint veidas į veidą su traukinio bendrakeleiviais ant kietų medinių suolų, po tris-keturis ant dviviečio suolo, turi pergalvoti, kas tau yra privati erdvė. Aš pradėjau pergalvojimą, kai senukas įterpė savo basą pėdą į suolo tarpelį man tarp kojų. Pasižiūrėjau jam į akis ieškodamas atsakymo kodėl, bet jos buvo tokios ramios ir paprastos, kad supratau, jog jeigu ir yra šitam traukiny problemų, tai jos absoliučiai visos yra tik mano sukurtos. Vėliau pamačiau ant vagono grindų gulinčią moterį ir maitinančią krūtimi kūdikį, prausykloje stovinčius žmones, netilpusius į vagoną. Tada nustojau kurti problemas.

Puslapis nr. 3 – pasikeiskime žmonomis. Priešais mus važiavo trys mokytojai (du vyrai ir viena moteris) ir mokyklos direktorius. Labai bendraujantys žmonės. Pirmiausia, moteris pasakė, kad aš esu labai gražus (!). Tada, kaip vėliau pasirodė, jos vyras (kitas mokytojas) pasakė, kad Rita labai graži. Bet tai mums ne naujiena. Kad Rita yra graži jai sakė tiek vyrai, tiek moterys Tailande (pietuose ir šiaurėje, tik rytuose – ne), Kambodžoje, Laose ir Vietname bent du kartus iki traukinio. Tada nuo kelių aplinkinių suolų pradėjo stotis vyrai ir visi sakyti, kokia Rita yra graži ir koks aš laimingas vyras. Sakiau, kad žinau. Tada mokytojas pasiūlė keistis žmonomis. Tuo metu jau buvome laimėję pusės vagono dėmesį. Bet reikėjo pamatyti, kaip visi nuščiuvo, o kiti dar pasistiebė, kad matytų, kas bus toliau. Žinau, kad pasistiebė, nes kol slopinau savyje Zemkausko sukurtą Sopranų žargoną, kad neprasiveržtų žodžiu arba emocija, turėjau laiko lėtai apžvelgti aplinką. Tuomet iškėliau pirštą ir ramiai patiksėjau sieninio laikrodžio svirtim: mes to nedarom. Aišku, visi juokėsi. Taip pradėjau mokytis atpažinti juokus tuose reikaluose, iš kurių nesijuokiu.

Puslapis nr. 4: raudonos akys ramiam veide. Trečiam trečdalyje įvažiavome į lygumas. Vietnamiečiai laukuose degino atidirbusių ryžių šiaudus. Masiškai. Mėlynas smogas užgožė visą vaizdą. Dar truputį perštėjo gerklę ir graužė akis. Ritos akys paraudonavo, bet tai buvo vienintelis sunkios kelionės vizualas. Jai jau sakiau, dabar sakau jums – man absoliučiai keista, kaip ji taip stabiliai ramiai ištvėre tokią sodrią kelionę su prikimštais žmonių vagonais, neįprastais dialogais, vizitais į privačią erdvę, laikydama kojas ant dėžės, kurioje važiavo gaidys, braidžiodama po vaisių išėdas, sėdėdama ant saulės, įmerkusi rankas į prakaito balutę ir t.t. Turiu sau pavyzdį.

Iki Dantės Skaistyklos neprisikapsčiau. Per kelionę spėjau tik įpusėti Pragarą – klausiau per iPodą dviejų amerikiečių skolastų paskaitas apie „Dieviškąją komediją“. Paskaitų turinys retkarčiais gražiai sutapdavo su kelionės turiniu. Kelionė nebuvo pragaras. Vėlgi, tik potyrių rinkinys ir reakcijos į juos tam tikras neadekvatumas. Bet kai išlipome Hanojaus stoty ir prisėdome pakelti pergalės alaus, jaučiausi, kaip iš skaistyklos – truputį daugiau suprantantis apie tai, ką turėčiau daryti kitaip.