Good morning,Vietnam

Šiuo metu sėdžiu ant kalnelio, prieš akis matau žalius kalnus. Jau dvi dienas esame Vietname ir abi jas keliaujame. Šiuo metu yra pusė dviejų dienos, kelionę pradėjome pusę šešių ryto, kada ji baigsis, nežinome. Bet apie viską iš pradžių. Iš Laoso į Vietnamą tarabanintis pradėjome šeštą ryto persikeldami per upę tam, kad sėstume į autobusą, kuris veža į Vietnamą. Kelionė buvo tokia nerealiai įdomi, kad net nebuvo kada miegoti – reikėjo žiūrėti į vis didėjančius ir gražėjančius kalnus, stebėti ar upės, kurias kertame, ne tiltu, o tiesiai per vandenį, semia tik pusę autobuso ratų, ar atlaikys jau penkias minutes prieš autobusą begančios karvės širdis (atlaikė, karvė pasitraukė nuo kelio), ar autobuso krovinys vežamas šmugelninkų per sieną - kilimai iš vytelių - sukrauti autobuso gale iki lubų ir skleidžiantys aštrų kvapą, nekrenta ant galvos. Vienas iš daugelio nuotykių – autobusas sustojo padėti beveik nevažinėjamam kely sugedusiam džipui – gerai, kad autobusas neturi nei tvarkaraščio, nei keleivių ir gali būti geras ir padėti nelaimėje atsidūrusiams džipininkams – nuo Laoso iki Vietnamo autobusas traukė mašiną, todėl važiavo maždaug pirmu ir antru bėgiu. O dar dėmesį traukė įspūdingas ir gerai organizuotas septynių narių šeimos organizmas - prancūzai tėtis, mama ir penkios mergaitės nuo trijų iki vienuolikos metų, jau 11 mėnesių keliaujantys aplink pasaulį. Taip sėkmingai dardėdami palikome Laosą – net pinigų už antspaudą nereikėjo mokėti, tik reikėjo išlipti iš autobuso, kai vairuotojas su kilimų šmugelninkais pasieniečiams duoklę mokėjo. Įdomu, kad nuo Laoso pasienio posto iki Vietnamo pasieniečių namuko – 7 kilometrai – kažkaip nesupratau, kas per balta zona tarp tų postų buvo, bet Vietnamo pasieniečai pastiko didele tvarka – visi iki vieno buvome patikrinti mediciniškai – į ausį įkištas termometras, pamatuota tempratūra (mudu su Aisčiu abu turėjome šiek tiek virš 35 laipsnių, po truputį tampame šaltakraujais), užpildytas lapas apie sveikatą, tada nuvesti į vieną kambariuką, į kitą, tada į trečią, tuomet dar vienas pasienietis patikrino, ar prieš tai trys kabinetai gerai antspaudukus sudėjo, pravedė pro Ho Chi Minho statulą hole ir pasakė „Welcome to Vietnam“. Dienos pabaigoje šiaip ne taip buvome nugabenti į pirmą didesnį Vietnamo miestą Dien Biem Phu, kuriame prancūzų šeima apsimetė, kad yra iš Belgijos, nes būtent šiame mieste 1954-aisiais vietnamiečiai sutriuškino prancūzus. Tokia buvo pirmoji diena. Šiandien pakirdome ketvirtą, apie penktą buvome stotyje, ten sutikome prancūzų septyniukę, sėdom į autobusą važiuojantį į Sa Pa – šiaurės Vietnamo kalnų miestelį – ir tikėjomės šešių valandų kelionės. Kol dešimt kilometrų per valandą greičiu išvažiavome iš miesto, prašvito. Autobuse buvo vežami viščiukai dėžėse, pakeliui iš jų išlipo ir lesė mūsų kuprines (tos geltonos) Apie aštuntą ryto pirmą kartą nuleido padangą. Gerai, kad sustojome vietinių tautelių gyvenamam kaimelyje, tai buvo ką veikti gaudant kadrus. Paskui sustojome, nes vyrai sprogdino kalną – sprogimas, nubyra akmenys, jie smulkinami ir naudojami kaip skalda keliams tiesti. Tada sustojome pasiimti „zapaskės“. Gerai, kad pasiėmėm, nes padanga sprogo ir antrą kartą. Vėl buvo pakeista. Vidurdienį jau atrodė, kad važiuojame amžinybę, nors nebuvome pasiekę net pusiaukelės. Bet čia buvo smagioji dalis. Autobusas sustojo dar kartą ir šįkart jau ilgam – sprogo radiatorius, ar kažkas. Pradėjo jį tvarkyti, o mes sėdom ant kalnelio nenustatytam laikui. Nespėjus man pabaigti rašyti, mus – septynius prancūzus ir mudu – paėmė pro šalį važiavęs vietinis, vyrai ir kelios mergaitės sėdėjo bagažinėje, bet buvom laimingi, kad mus nugabeno iki artimiausio miestelio, nes autobusas ir vietinai jo keleiviai liko sėdėti ant kelio ir ant saulės. Miestelio autobusų stoty stovėjo autobusas kaip tik žadantis mus nugabenti į Sa Pa. Jam pajudėjus, Aistis ir Izabelė – šeimos mama – jau pradėjo džiaugtis, kad kaip sėkmingai pavyko....bet kokia išmintinga ta lietuvių laiudis, kuri sako, kad neperšokęs griovio, nesakyk op. Naujam autobusui išvažiavus iš miestelio vairuotojo asistentas (čia tokie kiekviename autobuse – konduktorius ir prižiūrėtojas viename) pradėjo prašyti mūsų pinigų už kelionę iki Sapos. O mes rodom savo ketvirtą ryto pirktus bilietus ir sakome, kad ei, mes jau sumokėjome iki Sapos 125 tūkst. Dongų ir visai nenorime dar papildomai mokėti 50 tūkst., nes mūsų autobusas sugedo, tai ne mūsų kaltė, vežkit mus į Sapą. O jie sako, mokėkit, ir jie teisūs, nes čia kits kompanijos autobusas, koks jiems skirtumas, kad jų konkurentų autobusas sugedo, jie iš to tik pasipelnys. Čia pamatėme tvirtą vietnamiečių charakterį ir užsispyrimą uždirbant pinigus – autobusas sustojo, durys atsidarė ir konduktorius parodė pirštuku mums į lauką – maždaug lipkit lauk su visais penkiais mažais vaikais ir savo kuprinėmis į karštį, saulę ir kelio statybų triukšmą. Mes užsispyrėm ir nelipam – jei išlipsim, tai kaži ar nusigausim kur nors. Pradėjom derėtis – mokėsim tik už keturis suaugusius, bet ne už vaikus, supraskit mus, mums nelaimė, dabar turim dvigubai mokėti už tą pačią kelionę, Vietnam is a beautiful country, help us. Prancūzės mergaitės ištreniruotos, pradėjo vaidinti, kad verkia. Niekaip. Autobusas apsisuko ir veža mus atgal į stotį. Nei vairuotojas, nei konduktorius neina į kalbas. Situacija susikomplikuoja – ką daryti. Tik žiū – Aistis pamato važiuojantį mūsų seną autobusą, tą kurį palikome sugedusį. Pradėdam rėkti visi, stabdyti autobusą – ir vieną, ir kitą. Abu sustoja, tėtis Nikolia nubėga į mūsų senąjį aiškintis, ar jis ir toliau mus veš, mes laukiam parengty. Tuomet į sustojusį atšiaurųjį autobusą pradeda rinktis keleiviai – atpažįstam juos iš mūsų senojo autobuso, reiškia anas niekur nebevažiuoja, Nikolia niekaip nepasirodo, mes persigrupuojam, nes suprantam, kad vis tiek reikės važioti dabartiniu, tik kaip įtikinti, kad mus vežtų. Viskas atsitinka per kokią minutę. Pasirodo Nikolia, senojo autobuso vairuotojas grąžino dalį pinigų, kiek reikėtų bilietui iki Sapos, atsiprašo kiekvieno iš mūsų, kad autobusas sugedo ir negali toliau vežti, tada ir naujojo autobuso konduktorius atsileidžia, parduoda mums bilietus, šeima, aišku, turi mokėti už visus vaikus. Žodžiu, tik šiek tiek permokėję vėl esam kelionėje. Šita kelionės dalis buvo daugiau nei įspūdinga – šie kalnai vadinami Vietnamo Alpėmis. Verti jie tokio pavadinimo, gal net ir daugiau nei Alpės, nes aš tokio grožio jau seniai buvau nemačiusi, kiekvienas naujas posūkis atverdavo vis naują, dar įspūdingesnį vaizdą, dažniausiai debesys būdavo jau po mumis. Fotografau pro langą nesustodama tikrąja to žodžio prasme, paskui Aistis tą patį darė, paskui pasibaigė fotoaparato baterija – ir gerai, nes tų vaizdų neįmanoma užkoncervuoti, jie tokie didingi, kad nuo jų sukasi galva ir raibsta akys. Užbaigiant ilgą pasakojimą – Sapoje buvome šeštą vakare, nevalgę visą dieną, dulkini nuo kelio, bet apsvaigę nuo vaizdų grožio. Tai buvo chrestomatinė sunki, bet gerai pasibaigusi kelionė. Džiaugiamės, kad patyrėmė jos skonį.