Hanojus. Žmonės.

Hanojaus kiek bijojome. Daugiau nei mėnuo praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą buvome dideliame Azijos mieste (Vientianis nesiskaito). O čia, po Sapos ramumos ir po kankinamai ilgo traukinio iškart didelis miestas, kuriame vien motociklų – trys milijonai. Bet pirmas vakaras praėjo puikiai, antras irgi ir žiū, trečią vakarą jau gaila išvažiuoti. Raudonos gigantiškos vėliavos, transparantai virš gatvių, viešosios tvarkos saugotojai su mėlynom uniformom (baltiniai baigiasi kantu, su antpečiais ir aukštom “furažkėm”), socialistinio realizmo aukštos meninės vertės paveikslai – visa tai kažkur matyta. “A Lenin, tokoi, molodoi”…. Dideli medžių šešėliai, mažos gatvytės, raityti namai, žalios langinės – mielos frankofoniškos detalės. Nu bet tie motociklai…Nu negaliu aš į juos nekreipti dėmesio, kai jie važiuoja ant manęs perėjose, per šaligatvius, pypsina iš už nugaros ir braukia per šoną, nespėji reaguoti. Išalkti irgi nespėjome. Pho Bo – makaronų sriuba su jautiena – Aistis ją valgo pusryčiams, priešpiečiams, pietums, vakarienei ir į slovikiuką įsipila naktipiečiams. Kava – juoda, išbudinanti, su “oriental flavor and magic”, kaip radom viename užpirktame straipsnyje sudėliota. Radom ir tokių tamsių kavinių su kondicionieriumi, nemokamu internetu, kur vietiniai klerkai ateina pamiegoti. Snaudėm popietėmis ir mes. Atidavėm duoklę muziejams. Karo muziejus įspūdingas – čia Aisčio arkliukas, bet net ir man buvo įdomu – apie pergalingas vietamiečių kovas per kelis amžius, eksponuojami MIG, B-52, kulkosvaidžiai, napalmai ir kasetinės bombos. Prie amerikietiškos technikos užrašai: „Tokio ir tokio pulko, toks ir toks dalinys, atkovojo šį pabūklą iš amerikiečių tada ir tada“. Prie rusiškos technikos: „Šis pabūklas naudojamas pergalingoms kovoms su amerikiečių kariuomene, nukovė tiek ir tiek priešų lėktuvų“. Dėdė Ho – nacionalinis super didvyris Ho Chi Minh – užbalzamuotas guli mauzoliejuje. Ir nors jis nebuvo išvežtas į Maskvą kasmetinių aptvarkymo „atostogų“, jo nepamatėme, nes žmonėms palaikai rodomi tik keturias dienas per savaitę ir jos nesutapo su tom trijom, kurias praleidome Hanojuje. Bet sargyba keičiasi panašiai, kaip Raudonojoje aikštėje. Bet aišku, ko vertas miestas be žmonių. Paukščių pardavėja, skubanti susirasti akinius, kad apžiūrėtų, kaip ji čia nuotraukoje išėjo, mergaitė autobuse pasiūlanti popieriaus lapą, kad užsidengčiau nuo nepakeliamos saulės, neįgaliųjų proftechninės mokyklos direktorė, kuri pasitiko mus pagal visus socialistinio etiketo normatyvus (ateiname į konferencijų salę, kalba apie tai, kaip smagu, kad mes atvykome, išeinant – vėl į konferenijų salę – aš, su visu savo kolektyvu ir visa Vietnamo tauta, tikiuosi, kad Jums patiko šis vizitas ir t.t. ir pan.) ir mūsų šeimininkė Luyen su visais savo draugais, apie kurią reikėtų parašyti atskirą blogą, jei norėtume bent dalį jos asmenybės atskleisti. Trumpai tariant, jinai neformali Couch surfing bendruomenės Hanojaus ambasadorė, priimanti žmones į savo didelį ir gražų namą prabangiame priemiestyje kone kas savaitę. Be to, turi siuvimo firmelę, kur įdarbina neįgalius žmones, pati kuria dizainą rūbams ir aksesuarams, padeda milijonams žmonių patarimais, nes pati didžiąją gyvenimo dalį praleido Amerikoje ir tik dabar grįžo padėti šaliai, be to, rugpjūtį planuoja atidaryti spurgų kepyklą, kurioje įdarbins kurčnebylius. Jos spurgų kepyklos partneris, olandas Markas, pasinaudodamas proga, kad mudu prisistatėme kaip komunikacijos specialistai, pakvietė į savo darbinį susirinkimą aptariant naujo verslo komunikacijos strategiją. Mes su malonumu sudalyvavome - pramankštinome smegenis ir prisiminėme profesinius įgūdžius, dar pasižadėjom konsultuoti juos nuotoliniu būdu. Po darbinio susitikimo sudalyvavome vokiečio Makso gimtadienyje, su dievišku, dievišku, namie gamintu vietnamietišku maistu. Puiki kompanija susirinko – mes, Luyen, amerikietis spurgų kepėjas, šveicarė Voice of Vietnam radijo stoties žurnalistė, olandas partneris, vokietis gimtadienininkas, Prancūzijos vietnamietė ir dar keli žmonės - užtektinai mišrainės, kad prie stebėtinai neblogo vietnamietiško Dalato vyno, pasidalintume pasaulį į lygias dalis. Hanoi, makes the people, get together...