Toli-Toli

Visiškai nedovanotina ir stačiai pasibaisėtina, kad rugsėjo mėnesį „dviese azijoje“ išstenėjo tik du įspūdžius. Bet čia tikrai ne mano kaltė, čia tas rojus žemėje kaltas dėl to. Nes, pasirodo, kad rojus būtų kiek rojiškas, reikia, kad jis būtų toli, lengvai nepasiekiamas ir, aišku, be interneto ryšio.

Netrukus po to, kai grįžome iš nuostabių Togean salų (matyt nenustosiu niekad kartoti, kokia ten pasaka), kiek atsigavę ir sustabdę horizontalų ir vertikalų ( nuo laivo ir nuo autobuso) galvos sukimąsi, nuvykom į Tangkoko nacionalinį parką žiūrėti Tarsierių – mažiausių primatų (anam įraše rašiau, kad žinduolių, bet paskui pagalvojau apie peles) planetoje. Jie buvo labai mieli ir maži iš tiesų, jų jauniklis kiek mažesnis už Aisčio nykštį buvo. Trijų tarsierių šeimynėle gyveno vienam medyje, kuris buvo nuolat aplipęs turistais.

Bet tai nenumaldė Tarsierių nuostabumo, ypač kai tiesiai į mus žiūrėjo savo už skrandį didesnėm akim. Vaiko nepavyko užfiksuoti, nes jis bais mažiukas, bet patelę ir patiną "nutraukiau".

Nors vakarinis pasivaikčiojimas po rezervatą buvo skirtas tik tarsieriams, bet mums bais pasisekė ir mes pamatėme juodasias makakas. Vat čia tai irgi gyvūnai! Ypač kai arti jų būni, jie tokie mieli ir natūralūs atrodo, taip mus primena....Ypač iš nugaros: (nuotraukos pikseliai išbyrėję, nes dėmesys sutelktas į tą trikampiuką nugaroje)

Kelionė iš nacionalinio parko turėjo būti paprasta ir niekuo neypatinga, bet, kaip visuomet šioje šalyje ar apskritai Azijoje, netikėtumas laukia už kiekvieno kampo. Mus prigriebė pikapas, kur žmonės sėdi, aišku, pikapo priekaboje. Maža to, pikapas vežė pilnas statines sūdytos žuvies, statinės buvo sklidinos žuviuoto vandens, o mes kadangi sedėjome ant statinių, o jos, aišku, liejosi per kraštus, nes, aišku, kelias buvo duobėtas ir kalvotas, tai ne tik aš, bet ir Aistis persismelkėme sūdytais kalmarais, kurie čia meiliai vadinami cumi cumi.

Po tokio zoo praturtėjimo vykome į dar vieną salą, Bunaken, kur nardytojai vyksta numirti, kaip sako ta keliautojų skaitoma knyga, kurios pavadinimo nevalia minėti. Aistis nemirė, bet nardė kaip akis išdegęs. O aš ant kranto jo laukiau ir mojuodavau grįžtant. Beje, gyvenome aukščiausiame namelyje saloje, tai kas ryt matydavom štai tokį vaizdą.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad mūsų du mėnesiai nuostabioje šalyje Indonezijoje baigiasi. Pagaliau ir Deja. Norėdama tinkamai pagerbti šitą neįtikėtinai gražią, didelę ir stebinančią šalį, skirsiu jai dar kelis įrašus.

Beje, apie Toli-Toli. Čia netoli (apie 200 km) yra miestas, kuris ir vadinasi Toli-Toli. Mums tai primena apie tuos 13 tūkst. kilometrų, skirainčius mus nuo jūsų.