Paliekant Indoneziją. Pagaliau ir Deja

Indonezijoje prabuvom du mėnesius. Labai džiaugiamės, kad turėjom tiek laiko joje, kartu ir krykštavom, kad pagaliau iš jos išvažiuojam.

Sakėm Pagaliau, nes nebesinorėjo žiūrėti į ryžius pietums ir vakarienei, sūrų vandenį, bėgantį iš dušo, lauko tipo tualetus, pabodo derėtis dėl kiekvienos rupijos, kedenti sėdimuosius raumenis kalnų keliais, laukti, kol prisipildys autobusas iki lubų (žmonės sėdi vieni kitiems ant kelių, bet gerai, paimkime dar du maišus ryžių), atsakinėti į tą patį “Hello, Mister, Derimana”.

Pagaliau išvažiavom, nes prisipažinsiu, nėra bais malonu, kai žemė nuolat dreba po kojomis. Mums bebūnant per du mėnesius įvyko trys žemės drebėjimai – Sumatroje, Javoje gan stiprus ir Balyje. Tiesa, mes visas tris salas jau buvome apžiūrėję ir palikę per 1500 km už nugaros; bet Balio žemės drebėjimą po vandeniu jautė nardytojai iš mūsų kaimo Sulawesyje.

Išvykstant iš Indonezijos sakėm deja, nes apžiūrėjom tik nedidelę dalį šitos didžiausios kol kas mūsų aplankytos šalies (ketvirta pagal gyventojų skaičių pasaulyje, jei neskaičiuotume Europos Sąjungos kaip šalies). 18 000 salų jau šį tą sako apie Indonezijos archipelagą. Mudu aplankėme tik Sumatrą, Javą, Balį, Lomboką, Gili Trawangan, Sumbawa, Flores, Sulawesi, Togean, Bunaken ir keletą mažyčių salų. Pasižadėjom sau būtinai čia dar grįžti, nes liko neaplankyti Molukai, Kalimantanas, didžioji Sumatros dalis, Papua. Ech, o pažiūrėti čia yra ką, nes čia ir akvamarininis vanduo, ir veikiantys ugnikalniai, ir australietiškos sausos plynės, žali kalnai, įvairiaspalviai koralai, delfinai jūroje, rykliai po vandeniu, beždžionės medžiuose, drakonai prie virtuvės. Žodžiu, visko daug, neaprėpiamai daug.

O kur dar trys skirtingos religijos, kai vienu metu girdisi ir kvietimas maldai iš minareto ir bažnyčios varpų skambėjimas, kai Balio induistai pasipuošę eina į savo ceremonijas, vykstančias kone kasdien ir aukoja vis skirtingoms dievybėms, kai toradžiečiai garbina mirtį ir nesidžiaugia dėl gyvybės.

Dar derėtų paminėti ir Bahasa Indonesia, kurios tiek pramokom per du mėnesius, kad mikriukų vairuotojai jau vienas kitą perspėdavo, kad šitie turistai moka indonezietiškai kalbėti. Įdomus dalykas apie šią kalbą – ji kilus iš Sanskrito, šiaip yra bais paprasta, be artikelių, gramatika elementari. Ir kai kurie žodžiai yra stulbinančiai panašūs į lietuviškus. Netikit? Pavyzdžiui, madu reiškia medus, kiri – kairė, anak-anak – vaikas, bet panašu į anūkas, ar ne?

Ir aišku, Indonezijos žmonės yra tas didysis DEJA, nes jie mieli, paprasti, vargingi, bet smagūs, paslaugūs kartais, net gali atleisti tą nuolatinį “Hello, Mister” ir žiūrėjimą man į krūtinę.

Aisčio prierašas: dėl krūtinės, nežinau. Padorumas visgi turi būti :) Bet OK, tai buvo tik paprastas, nuoširdus iki paskutinės DNR vijos, akių pakabinimas. Tad labiau juokingas, o ne pavojingas. Beje, Indonezijoje Rita susilaukė daugiausia komplimentų, kad yra graži – “chanti” girdėdavom kasdien (neperdedu) ir dar gaudavom apčiuopiamų malonių, pvz, nuolaidų, bananų, keptų bananų ir t.t.

Bet taip, už jų gerą būdą, jiems galima atleisti daug – nuolatinius krenkštimo ir spjaudymo čempionatus, šiukšlių krepšinį į upes, jūras, pakeles, grandininį rūkymą tau į nosį, didžiulę meilę ir susidomėjimą tavo pinigais ir kainodara pagal odos spalvą.

Tai nesvarbu. Svarbu viena – Indonezija tapo mūsų brandos šalim. Jos nuogąstavome, bet atėjome, pamatėme, apsipratome ir suklestėjome. Po dviejų mėnesių archipelage dabar jaučiamės kaip po iniciacijos į pažengusių klubą. Žiūrėsim, ar tai pasitvirtins tolimesniuose nuotykiuose pas Borneo orangutangus ir Filipinų heydžousus.