Kiekvienas turime savo Papę

Draugė Vilma parašė nuostabų laišką apie prabėgusias idealias atostogas Latvijos pajūry, apie besibaigiančią vasarą, apie bobutes, pardavinėjančias kardelius ir apie rugsėjo pirmąja kvepiantį orą.

Vilma į Papę Latvijoje važiuoja jau 18 metų kasmet, su tėvais. Šiemet čia atvyko jau ir su savo sūnumi. Jai Papė yra kultinė vieta, idealių atostogų, tobulos šeimos, idealios vaikystės simbolis ir išsipildymas, kartu dvasinis ir emocinis pasiruošimas naujiems aktyviems metams, kurie po senovei prasideda pasibaigus vasarai.

Galvoju. Mes kiekvienas turime savo Papę. Idealią vietą ar būseną iš vaikystės, į kurią norisi sugrįžti ir kuri duoda stiprybės dabar, duos ir visą gyvenimą. Aisčiui tokia vieta yra Klaipėda – su krykšiančiais vaikais už lango atsibudus po pietų miego, močiutės ruošiamais sumuštinių baliais ir ilgais vakarais kieme.

Mano Papė – judantis tėvų automobilis bet kuria vasaros atostogų kryptimi, mes, dainuojantys „mašinines dainas“, geriantys saldžią kavą iš termoso ir triauškiantys „ilgai grojančius“ saldainius „Riaugeriškis“.

Tikiuosi, kad šią vasarą jūs visi aplankėte „savo Papę“, nes kitaip juk vasara nebūtų tikra vasara, o atostogos – ne atostogos.

Mums šiemet vasara buvo be senųjų, gerųjų vietų. Mes šiemet kūrėme „naujas Papes“.

Pavyzdžiui, į Flores salą dar reikės sugrįžti, nes dabar, jaučiame, patekome negeru laiku ir negeros nuotaikos. Beveik niekas, išskyrus salos pavadinimą, vulkaninius Kelimutu ežerus ir papuasiškų bruožų jau turinčius žmones, nepatiko. Būtinai reikės čia grįžti. Į Sulavesi salą dar tik atvykome. Kol kas apie ją žinome tik tiek, kad salos labai keista forma. Galbūt ji taps naująja mūsų "Pape"?

Ir dar. Pernai vasarą, po savo atostogų, pasakiau, kad norėčiau, jog vasara tęstųsi amžinai. Gavau marškinėlius su tokiu užrašu. Juos turiu ir čia. Jie man primena, kad svajonės pildosi, nes tuoj prasidės jau trečia vasara šį sezoną.

Su rugsėjo pirmąja! Tegyvuoja vasara!