Beždžionspąsčiai ir kaip nuo jų išgelbėjo lenkai

Po pažinties su Krakatau, pamėgome ugnikalnius ir nuvykom į dar vieną Javos besispjaudantį spuogą – Bromo. Skirtingai nei pirmasis mūsų matytasis Žemės kaminas, Bromo yra labai, labai populiarus ir turistų grupės važiuoja į jį kasdien, tiksliau kasnakt – kad prieš saulėtėkį pasiektum kraterį tenka keltis trečią.

Iki kalno galima eiti pėsčiomis arba važiuoti džipu. Knygučių paskaitę keliautojai paprastai eina pėsčiomis, nes ir netoli – trys kilometrai, maždaug valanda kelio - ir įdomu eiti per vadinamąją smėlio jūrą naktį ugnikalnių apsuptyje, o ir išvengi nepagrįstų išlaidų nevertingai ir perkainuotai kelionei džipu.

Dabar apie beždžionspąsčius. Šis terminas buvo išrastas keliautojų sraigių L&M, jis apibūdina padėtį, kuomet sieki išvengti pavojaus ir, manydamas, kad gudriai darai, pasirenki kitą kelią, bet jame patenki į dar didesnį pavojų. Ji taip pavadinta, nes pirminėje situacijoje buvo įsipainiojusi bezdžionė, kurios norėdami išvengti, sraigės vos neišsivertė į upę. Nu žodžiu, etimologija gal kiek ir sudėtinga, bet grįžtant prie Bromo....Tarp gudruolių, pasirinkusių ėjimą pesčiomis, buvome ir mes. Kaip ir visi kiti pėstieji, buvome nuvežti iki smėlio jūros pradžios ir gidas pasakė, kad reikia eiti žemyn, paskui į dešinę ir jau bus kalnas. Gal kiek ir užkliuvo atsainus gido kelio nupasakojimas, tačiau daug kas tuo keliu eina, supratome, kad bus lengva surasti Bromo ir bus nuorodos.

Vat čia ir buvo beždžionspąsčiai. Nuorodų nebuvo. Aiškaus kelio irgi. Atsidūrėme kažkokioj rūke paskendusioj plynėje naktį, tamsu nors į akį durk, su leisgyviu žibintuvėliu ir be jokios nuovokos, į kurią pusę eiti.

Kaip paskui paaiškėjo, tokioj pat situacijoj atsidūrė kone visi ėjusieji pėsčiomis, keletas pasiklydo, į kelią juos atvedė tik „netyčia“ atsiradę gidai ant arkliukų, už papildomą mokestį pasisiūlę parodyti jiems kelią. Kita grupelė ėjusiųjų buvo specialiai suklaidinti žybsinčių žibintuvėlių kitoje pusėje nei kalnas ir paskui turėjo sumokėti tam pačiam žibintuvėlininkui, kad juos išvestų iš smėlio jūros.

Beždžionspąsčių mudu išvengėme, nes turėjome kelrodes žvaigždes – lenkus, o jie turėjo GPS‘ą. Tėtis, mama ir sūnus studentas, tokie bardzo turisticzne, buvo puikiai pasiruošę žygiui, be GPS‘o tėtis su sūnumi dar buvo su vienodomis „The North Face“ šiltomis kepurėmis (tą naktį buvo 4 laipsniai šilumos tik) ir laikė spartų ėjimo tempą. Štai kaip tai atrodė tamsoje:

Mes aklai pasitikėdami visagaliu prietaisu ir lenkais kone bėgome paskui juos ir taip beveik be vargo ir beveik nepasiklydę nuėjome iki Bromo, pasitikome aušrą ir grįžome kartu su tais pačiais lenkais. Grįžę išgirdome kalbų, kad galbūt nuorodos specialiai nuimamos, kad naktyje aplink ugniklanius klaidžiojantys pasimetę vakariečiai galėtų pakelti regiono vietinių pragyvenimo lygį.

O Bromo - įspūdingas! Kraštovaizdis nuo jo – kaip į Menulio pievas ar Marso kanjonus.

Saulė užteka kaip į pasaulio kraštą.

Ugnikalnis nuolat išmeta gerą porciją baltų dūmų, kurie atsakančiai dvokia siera ir graužia gerklę. Pastovėjus ant kalno kokias penkias minutes pradeda graužti ir akis, užima kosulys ir čiaudulys, nes visi kvėpavimo takai puola priešintis supuvusių kiaušinių skverbimuisi į kūną.

O pasibaigus rytiniam turistų srautui, prasideda ramus vietinių, pavadinkim juos Bromo beduinais, gyvenimas. Arkliukai, kurie ryte tempė turistus į kalną, ilsisi. Bromo gidai užsitraukia cigariukus, kaičiama arbata ir kuriami planai, kaip paspęsti naujus beždžionspąsčius turistams.

P.s. Mūsų nuotrauka "Šią savaitę" irgi buvo padaryta lenkų - be to, kad turistai, jie dar ir geri fotografai. Dzenkujem bardzo.