Kai keliauji šeštą mėnesį, nori nenori papuoli į patį sezono įkarštį.
Kol kas vis pavykdavo išvengti turistinio sezono triukšmo - Indokinijoje buvo lietingasis sezonas, tai visi tik verkė, kaip blogai, kad nėra turistų, Vietname buvo pats sezonas, bet šitoj šaly tiek visko daug, kad problemų nebuvo. Malaizijoje irgi pataikėme į tik ką prasidėjusį sezoną, bet kažkaip žmonės ramiai į jį reagavo.
Į patį dešimtuką pataikėme Indonezijos salose - apie Balio balių jau rašiau, o dabar atidūlinome į dar didesnį balių - Gili Trawangan salą.
Pasirodo, kad Robinzono Kruzo sala, kurią taip pamėgo iki šiol čia lankęsi lietuviai, rugpjūtį virsta turizmo centrifuga. Į ją plaukia ordos turistų mažais laiveliais, kaip kariai į Normandiją per D-Day.
Kai mes supratome, kur puolame, jau sėdėjome vienam iš tokių laivelių. Tai ką, viešbučiai visi pilni, jų kainos užkeltos trigubai, maisto, pramogų - irgi tiek pat. Šiandien geriausias juokas buvo gatvėje pardavinėjamas keptas kukurūzas- viena burbuolė kainavo vieną dolerį. Juokdariai tie vietiniai sasakai.
Bet kainos tik viena pusė. Labiau mums nepatiko požiūris, nuotaika ir visas salos kvėpavimas.
Taigi, aš padariau sau išvadą, kad idealios vietos ilgalaikiams keliautojams ir vietos atostogatojams - labai skiriasi. Manau, kad jei atvykčiau čia savaitei atostogų, tai tiktų man ir vietiniai ereliai su šmaikščiais juokais, patiktų man aplinkinė infrastruktūra, šiaudinės skrybelės bei pilni barai vakarais.
Dabar norisi visai kitų dalykų. Todėl šeip ne taip "iškentėję" baltus Gili Trawangan paplūdimius ir akvamarininę jūrą, ryklį po vandeniu (Aistis matė nardydamas) ir tuną bei barakudą pilve, vykstame dar ryčiau, iki Flores salos.
Kitas įrašas bus jau iš ten, ir tik kitą savaitę, nes jūroje interneto nėra:)
Būkit ramiai, leisdami paskutines turistinio sezono dienas Lietuvoje.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą