Kaip Zabarauskas išrado dviratį ir dėl to suglumo po tamarindu

Kelionė yra džiaugsmas. Keliaujantis žmogus ilsisi. Jis/ji turi daug laiko, kurį gali skirti reikalams, kuriuos labiausiai mėgsta gyvenime, o jos/jo įpročiai ir natūrali ritmika išsigrynina. Keliaujančio žmogaus fizinis ir dvasinis braižas gaivėja, akiratis plečiasi, o tolerancija aplikai ir skirtybei auga geometrine progresija patirtų įspūdžių atžvilgiu. Nė velnio. Arba vos pusė velnio, t.y. realybė, kaip visada, yra daug labiau blaivinanti, nei įsivaizdavimas planuojant.

Kelionė yra full-time-job. Juodas darbas. Keliauti reiškia pilną 18-kos valandų darbo dieną dirbti raumenimis ir smegenimis. Maža to, pinigai ne uždirbami, o išleidžiami. Arba, kaip dažniau būna – mažiau uždirbi, nei išleidi. Kokį velnią čia Aistis rašo, kam turbūt norisi paklausti? Situacija paprasta – sėdžiu dabar vidurnaktį po tobulu tamarindo medžiu, svirpliai traukia taip, kad Laurynas paimtų į chorų varžytuves, visus prasmingiausius dienos darbus mostelėjau dar iki vidurdienio, o po to miegojau ir pramogavau tobulindamas stebimojo turizmo įgūdžius, bet dabar jaučiuosi pavargęs, o pirštai lankstosi tik į stereotipų kedenimo pusę. Tad viešai pakedensiu kelis savo ir tik savo stereotipus apie keliones ir poilsį:

• Pavargsti tik dirbdamas arba aktyviai veikdamas fiziškai. Nope. Pavargsti sėdėdamas, gerdamas sultis, formuluodamas ateitį, maudydamasis, nardydamas, bendraudamas, pirkdamas bilietus, ir surprisesurprise gulėdamas lovoje per +40C.

• Su žmonėm gali sutarti, jei ieškosi abiem naudingo sprendimo. Nope. Su kai kuriais merkantilistais gali sutarti tik brutualiai primesdamas savo valią. Atsiprašau Covey ir jo bendrabūvio principo – laimi tu/laimiu aš. Šiandien mūsų planetoje toliau nueisi su principu – bandai mane išdurt/gauni kietą atsaką.

• Svečiai yra gerbiami. Nope. Svečiai iš užsienio yra vaikščiojančios piniginės. If you can‘t pay, why you come to Cambodia? Arba I am farang, but my wallet is not farang.

• Kelionė yra atradimas. Taip. Bet tik tau asmeniškai. Ši planeta yra išvaikščiota skersai išiligai. Žiulio Verno laikai pasibaigė su jo paskutine knyga ir Livingstono bei Mouhot mirtim. Visi „nuotykiai“ yra tik nesutapimas tarp tavo suliteratūrinto įsivaizdavimo ir esamos realybės tame geografiniame taške. Jei šitoj planetoj nori tikro nuotykio, o ne iš anksto parengto pusfabrikačio, turi pats susiplanuoti; ir ne stebimojo turizmo kelionę, o bent minimaliai iššaukiančią ekspediciją.

• Aš pasikeisiu. Nope. Viskas, ką nori pakeisti keliauja su tavim. Jie, bjaurybės, gauna bilietus nemokamai į transkonteninetinius aviareisus, cross-land autobusus ir netgi į perkrautą laivą Mekongu. Deja, valios niekur nepraleidžia nemokamai. Jai bilietai kainuoja brangiai.

• Ir galiausiai – keliaudamas aš pailsėsiu. Absurdas. Kasdien nauja aplinka, nauji spąstai, neapibrėžtumas, malonūs melagėliai, užkeltos kainos svečiams ir daug kitų nemalonių potyrių, kuriuos priimi, suvirškini, bet kažkurį smegenų plotelį jie vargina.

Perkaito Zabarauskas? Ne, bičiuliai. Užsimest raudoną kramą ant nosies nuo kelio dulkių prieš sėdant į transportą karštą dieną čia, Indokinijoje, man vis dar labiau patinka, nei generuoti „Office 2003“ dokumentus namie. Tik, kaip ir sakiau savo pirmam poste, – neevangelizuokim kelionių. Jos yra ne apie pasaulį. Jos - apie mus.