Andamanu jura, Indijos vandenynas

Kai mokiausi geografijos pas grieztaja mokytoja Sniege Raubaute, visas vandenynu juras reikejo iskalti mintinai. Buvau ismokusi, turejau devynis (cia labai gerai, gal kokie trys zmones klaseje turejo), bet niekad nebuciau pagalvojusi, kad toje Andamanu juroje, Indijos vandenyno baseine, taip tiksliau, siandien mirkysiu kojas. Ir turistas, lyg koks medinis rupintojelis, sedintis manyje, liepe man uzsideti dideli riebu pliusa. Ir uzsidejome su Zabarausku kartu, negaledami patiketi, kad isidejome dar viena vandenyna i aplankytuju krepseli. Bridome per nusekusia jura Ao Nang papludimyje, ji buvo karsta - ne kiek vesi, kad reikia pratintis, ne silta, o tiesiog karsta! Brisdami vis galvojome apie drauga ruoniuka Gyti, kuriam kuo saltesnis vanduo, tuo geriau ir nusprendem, kad tau, Gyti, cia nepatiktu, nes sukaitome kojas, kol nubridome nuo kranto iki tokios mazytes saleles. Toliau diena rutuliojosi iprastai - atrodo, kad be mocikeliu jau nebeishsiversime, tai siandien vel su juo vazinejome. Lipame ant motociklo iprastam atsumui nuo tasko a iki b, prisoka prie musu tajus ir rodo i padanga - oba, pasiziurime, nuleista, tuscia. Nespejome nei ishsigasti, nei susierzinti, kaip cia grizime namo, ka cia dabar daryti, kai tas pats vietinis parode ant kalniuko esanti padangu putimo aparata. Kol susigaudeme, kol ka, jis padejo motorrino i kalniuka istumti, pripute padanga. Eee, kazkas negerai, svilpia vejas is jos..ogi ziurim mazas raudonas stiklo gabaliukas styro padangoje. Vel nesojome nei gerai pagalvoti, kaip tas pats tajus, nurode kur motociklu remontas, uzshoko ant savishkio, nurode krypti, pamojavo pavymui - geras zmogus, mums tiek padejo, i neistare nei zodzio. Nuslinkome iki motociklu remonto, per desimt minuciu stikliukas buvo isimtas, padanga nuimta, suklijuota, ideta atgal ir motorrino atiduotas mums. Per desimt minuciu, uz 40 batu (apie 1 doleris). Apsiverkti galima nuo zmoniu gerumo, paslaugumo ir paprastumo. Kad jau motorrino sveikas, nutariam vaziuoti i toki atokesni miesteli, paziureti uolu. Sake, bus 40 minuciu kelio - tai mums iveikiama. Tik tiek, kad pusiaukeleje uzejo tropine liutis. Man tai kas - as su geltonu lietpalciu, kaip balionas ishsiputusi, o vairuotojui - ne kas - permirkes ir nemato kur vaziuoti. Tai sustojome stotelej, kur stovejo dar kelios tokios permirke poros vietiniu. Teko palaukti koki pusvalandi, kol lietus nustojo, apsisukome ir nukureme atgal i Krabi, nes iki uolu su sviesa jau butume nebespeje. Mynem mes greitkeliu koki 30 km iki Krabi miestuko, vejas svilpia, asfaltas tashkosi, sypsenos nenulipa nuo veidu: kaip tik viename britishkame zurnale, iduotame Beatos dar Londone, skaiciau apie Ewano McGregoro keliones motociklu ir kaip jis minejo, kad traukiant motociklu susilieji su gamta, uzuodi visus kvapus, apima laisve - man rodos, zinau, ka jis turejo omenyje:) Grizom, laimingi, atbegom i jau speta pamegti Krabi naktini turgu - taip taip, Jurga, ir blyneliai, ir dim sum kolduniukai, ir kokosai per siaudeli, ir kepti ledai ir visas kitas skaniausias maistas. Taip pat ir kiti malonumai - zodziu, tokia savaitgaline muge. Ant scenos groja vietines grupes - musu ausiai - geriau jos negrotu ir nedainuotu, nes kaip mano mama sako - odna palka, dva struna...Bet vietiniams patinka:) O vaikai, tai visam pasauly vienodi - valgo cukraus vata, pucia muilo burbulus ir zvengia pasikukciodami ir parodyto pirsto. Puiki dar viena diena, gero sestadienio.