Trys dienos su praeitim ir dabartim

Šiandien baigėme trijų dienų grand turą po Angkor civilizacijos šventyklas. Prieš tūkstantį ar daugiau metų, kai Lietuvos tik vardas paminėtas analuose, statytos šventyklos įspūdingos, didingos, nesvokiamos, neaprėpiamos. Unesco saugomos. Tai didžiausias Kambodžos pasididžiavimas, nes jos ir ant pinigų, ir pagrindinis alus vadinasi Angkor, ir Kambodžos vėliavoje plėvesuoja Angkor sienos. Mums pasirodė, kad galinga civilizacija ir neigiamai pasitarnavo dabartinei Kambodžai - kol karaliai nesuvokiamais mastais plėtė savo valdas 10-12 amžiuje, nustekeno saviškius,kartu ir nepastebėjo, kaip kaimynai sustiprėjo tiek, kad sugebėjo užkariauti Angkorą. Kol Kambodža bandė atsigauti, kaimynai dar stiprėjo, pavyzdžiui, Tailandas tiek, kad net neįsileido kolonistų, kai Kambodžoje karaliavo Prancūzai. O dvidešimtajame amžiuje, kai Raudonieji khmerai bandė atstatyti turėtą galybę, įtraukė savo šalį į tokį kraupų raudoną liūną, kad iki šiol visi nuo jo žiaugčioja ir negali įkvėpti gryno oro. Be mums didesnį įspūdį paliko ne pačios šventyklos, bet gyvenimas ir verslas, vykstantis ir vykdomas aplink jas. Ordos turistų kasdien - puiki galimybė ordoms pardavėjų, vairuotojų ir kitokio plauko 'verslininkų' užsidirbti. Ne, užsidirbti ne tas žodis, gal tikslesnis būtų numelžti. Ir pikčiausia, kad visi vaikiukai, mergaitės, kurios tik išlipus iš taksi pripuola, apspinta ir siūlo nusipirkti daiktų, kurių tau visai nereikia, kažkodėl elgiasi taip, lyg mes jiems kažką esame skolingi. Pagrindinė jų mintis - pirk iš mūsų, jei neperki, tuomet duok dolerį, nes mes vargšau, o jūs turtingi, mums reikia mokėti už mokyklą, gelbėti savo šeimoms todėl tu privalai mums duoti. Galbūt tokia kaltės filosofija veikia prancūzus ar kitus kolonistinių šalių atstovus, mes tokios filosofijos nepriėmėme, o kadangi prekeiviai paprasto Ne nesupranta, tai bandėme su jais kalbėtis kitais būdais. Vienam, kuris skundėsi, kaip sunkiai jis dirba (miega šventykloje ir laukia, kol turistai jam duos one dollar), Aistis pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą ir keltis šaltais žiemos rytais, varyti į darbą ir dirbi apie 12 valandų. Khmeras atsisakė:) Kitas būdas pasakyti, kad mums nereikia jų siūlomų daiktų buvo jiems pasiūlyti pirkti iš mūsų kompasą. Sakė : I dont need:) Tada mes sakėme - hahaha. Tokia "Hard selling" marketingo strategija - visas tris dienas. Todėl kažkaip net nustebdavome, kai vaikai nieko neprašydavo. Kaip pavyzdžiui šitie vaikiukai, kuriems Aistis parodė keletą triukų pirštais ir jie patys paprašė nuotraukos su juo:) Aš tuo tarpu turiu tokią nuotrauką. Aha, galvojate, paprašiau, kad vienuolis su manim papozuotų? Nė velnio! Vienuolis parašė manęs, kad aš su juo nusifotografuočiau! Vos nenukritau iš nuostabos, nuo Banyon šventyklos laiptų. Paskui paprašė dar vienas, paskui dar vienas. Negalėjau jų liesti, bet galėjau su jais kalbėtis. Užskaičiau, kad tai reiškia sėkmę ir laimę:) Ir tikriausiai didžiausią įspūdį paliko pilna šventykla žmonių penktą ryto, laukiančių, kol patekės saulė ir galės 'nutraukti' TĄ nuotrauką. Savikritika, gera kritika. Turime ir mes atvirutinį Angkor Wat. Visos avirutės, arba pavogtos dalelės Angkor civilizacijos palikimo, čia. Aisčio papildymas: dar pridursiu, kad protestavom prieš devinto kailio lupimą nuo keliautojų ir vietoj superbrangios kelionės laivu į plaukiojantį kaimą, paprašėme tuktuko piloto, kad nuvežtų į savo namus ir supažindintų su šeima, kas jam ir mums, beje, labai patiko; vaikams vietoj pinigų dalinom saldainius, bet nieko gero tuo nepasiekėm; negailėdami laiko ir jėgų diskutavom su vetiniais apie tai, kad pinigai ant medžių pas mus neauga, bet neįtikinom; bandėm įkvėpti planuoti savo ateitį ir siekti jos po truputį kiekvieną dieną, bet nerezultatyviai, nes mąstymas nesikeičia po vieno pokalbio; bet likome sužavėti khmerų noru mokytis (kol kas tik kalbų) ir labai aštriu praktišku mąstymu (kol kas tik push marketinge). Bet viskam ateis savas laikas. Mes tuo tarpu varom iš SiemReap į PhnomPenhį patikrinti savo pirmųjų hipotezių apie Kambodžą ir khmerus.