Pnom yra, bet Penio - ne

Pnompenis pasitiko plytinėmis, lušnynais ir o lia lia kvapais. Bet mums nesvarbu, nes įsikūrę svečių namuose, sėdome į laiko mašiną ir pakeliavome po Azijos miestą, nedaug pakitusį nuo Vietnamo karo laikų.

Dar paragavome duriano. Netiesą rašo Lonely Planet, kad šį vaisių vakariečiai arba pamilsta arba nepakenčia. Rita paėmusi pirštais gličią geltoną masę, primenančią pūdytą mėsą, užsitėškusi jos ant savo kelnių ir nurijusį gerą kasnį, tiesiog pasakė - skanu, bet nesužavėta:)

Dabar sėdim Foreign Correspontets Club terasoje ir žiūrime, kaip Mekongas susilieja su Sap ir gurkšnodami alū kalbam apie neteisybę, ištikusią Kambodžos sostinės pavadinimą. Nejoks čia ne Penis. Čia Penė. Phnom khmeriškai yra kalnas, o Penh - moters vardas, kuri tuo metu kai Gediminas sapnavo geležinį vilką, atrado šventyklą ant kalno ir taip kalnas buvo pavadintas jos vardu. Taigi Phnom Penh yra Penės kalnas arba Pnompenė. To kalno papadėdėj davėm du į supakuotus saldainius bezdžionei. Ji nuobodžiaujančia fizionomija išsilukšteno ir sukramtė, kaip GI Wrigleys.

Voila. Iki ryt, o gal poryt. Kapstysimės po juodąją Kambodžos istoriją XXa. antroje pusėje.

Trys dienos su praeitim ir dabartim

Šiandien baigėme trijų dienų grand turą po Angkor civilizacijos šventyklas. Prieš tūkstantį ar daugiau metų, kai Lietuvos tik vardas paminėtas analuose, statytos šventyklos įspūdingos, didingos, nesvokiamos, neaprėpiamos. Unesco saugomos. Tai didžiausias Kambodžos pasididžiavimas, nes jos ir ant pinigų, ir pagrindinis alus vadinasi Angkor, ir Kambodžos vėliavoje plėvesuoja Angkor sienos. Mums pasirodė, kad galinga civilizacija ir neigiamai pasitarnavo dabartinei Kambodžai - kol karaliai nesuvokiamais mastais plėtė savo valdas 10-12 amžiuje, nustekeno saviškius,kartu ir nepastebėjo, kaip kaimynai sustiprėjo tiek, kad sugebėjo užkariauti Angkorą. Kol Kambodža bandė atsigauti, kaimynai dar stiprėjo, pavyzdžiui, Tailandas tiek, kad net neįsileido kolonistų, kai Kambodžoje karaliavo Prancūzai. O dvidešimtajame amžiuje, kai Raudonieji khmerai bandė atstatyti turėtą galybę, įtraukė savo šalį į tokį kraupų raudoną liūną, kad iki šiol visi nuo jo žiaugčioja ir negali įkvėpti gryno oro. Be mums didesnį įspūdį paliko ne pačios šventyklos, bet gyvenimas ir verslas, vykstantis ir vykdomas aplink jas. Ordos turistų kasdien - puiki galimybė ordoms pardavėjų, vairuotojų ir kitokio plauko 'verslininkų' užsidirbti. Ne, užsidirbti ne tas žodis, gal tikslesnis būtų numelžti. Ir pikčiausia, kad visi vaikiukai, mergaitės, kurios tik išlipus iš taksi pripuola, apspinta ir siūlo nusipirkti daiktų, kurių tau visai nereikia, kažkodėl elgiasi taip, lyg mes jiems kažką esame skolingi. Pagrindinė jų mintis - pirk iš mūsų, jei neperki, tuomet duok dolerį, nes mes vargšau, o jūs turtingi, mums reikia mokėti už mokyklą, gelbėti savo šeimoms todėl tu privalai mums duoti. Galbūt tokia kaltės filosofija veikia prancūzus ar kitus kolonistinių šalių atstovus, mes tokios filosofijos nepriėmėme, o kadangi prekeiviai paprasto Ne nesupranta, tai bandėme su jais kalbėtis kitais būdais. Vienam, kuris skundėsi, kaip sunkiai jis dirba (miega šventykloje ir laukia, kol turistai jam duos one dollar), Aistis pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą ir keltis šaltais žiemos rytais, varyti į darbą ir dirbi apie 12 valandų. Khmeras atsisakė:) Kitas būdas pasakyti, kad mums nereikia jų siūlomų daiktų buvo jiems pasiūlyti pirkti iš mūsų kompasą. Sakė : I dont need:) Tada mes sakėme - hahaha. Tokia "Hard selling" marketingo strategija - visas tris dienas. Todėl kažkaip net nustebdavome, kai vaikai nieko neprašydavo. Kaip pavyzdžiui šitie vaikiukai, kuriems Aistis parodė keletą triukų pirštais ir jie patys paprašė nuotraukos su juo:) Aš tuo tarpu turiu tokią nuotrauką. Aha, galvojate, paprašiau, kad vienuolis su manim papozuotų? Nė velnio! Vienuolis parašė manęs, kad aš su juo nusifotografuočiau! Vos nenukritau iš nuostabos, nuo Banyon šventyklos laiptų. Paskui paprašė dar vienas, paskui dar vienas. Negalėjau jų liesti, bet galėjau su jais kalbėtis. Užskaičiau, kad tai reiškia sėkmę ir laimę:) Ir tikriausiai didžiausią įspūdį paliko pilna šventykla žmonių penktą ryto, laukiančių, kol patekės saulė ir galės 'nutraukti' TĄ nuotrauką. Savikritika, gera kritika. Turime ir mes atvirutinį Angkor Wat. Visos avirutės, arba pavogtos dalelės Angkor civilizacijos palikimo, čia. Aisčio papildymas: dar pridursiu, kad protestavom prieš devinto kailio lupimą nuo keliautojų ir vietoj superbrangios kelionės laivu į plaukiojantį kaimą, paprašėme tuktuko piloto, kad nuvežtų į savo namus ir supažindintų su šeima, kas jam ir mums, beje, labai patiko; vaikams vietoj pinigų dalinom saldainius, bet nieko gero tuo nepasiekėm; negailėdami laiko ir jėgų diskutavom su vetiniais apie tai, kad pinigai ant medžių pas mus neauga, bet neįtikinom; bandėm įkvėpti planuoti savo ateitį ir siekti jos po truputį kiekvieną dieną, bet nerezultatyviai, nes mąstymas nesikeičia po vieno pokalbio; bet likome sužavėti khmerų noru mokytis (kol kas tik kalbų) ir labai aštriu praktišku mąstymu (kol kas tik push marketinge). Bet viskam ateis savas laikas. Mes tuo tarpu varom iš SiemReap į PhnomPenhį patikrinti savo pirmųjų hipotezių apie Kambodžą ir khmerus.

Mantas, Darius ir kiti trys milijonai

Sedim kavinej, valgom Khmeru maista, as pradedu Aisciui skustis tokia netiketa 'liga', sakau - man pastaruoju metu vis girdisi, kad tajai, ar khmerai kalba rusishkai, o pavyzdziui, vat tik ka pasigirdo, kad uz nugaros sedintys amerikieciai persimete vienu kitu lietuvisku zodziu. Jo, sako vyras, tau tikrai blogai, cia gal nuo karscio....Ant tu zodziu nuo amerikieciu staliuko pasigirsta "Mantai,duok dvidesimt baksu...." Aistis pasipiktina, kad ir as ji savo ligom tuoj uzkresiu, bet kai be ceremoniju isiklausom i kalbas salimais, akurat, isgirstam lietuviskai. Eureka! Taip susipazistam su Mantu ir Darium, kurie Kambodzoje komandiruoteje kartu su internacionalais kolegomis (kaip smagu, kad yra imoniu, kurios tokias komandiruotes organizuoja). Beje, man su Mantu susipazinti nereikejo, nes mes pazistami nuo seniai - kartu gyvenome ekonomistu bendrabutyje Niujorke, astuntam aukste. Zodziu, ar tik nebus mazas, tas musu pasaulis? Vakaras tapo labai smagus, Trys milijonai ir Udrio daina sudainuotos po keleta kartu, Darius gailejosi, kad neturi savo akordeono, o Aistis su Mantu - kad neturi klausos:) Kazkodel sutikti tautiecius uz 10 tukst. kilomentru nuo namu, tampa neeiliniu ivykiu ir zmones staiga tampa draugu draugais. O namie juk kartais su kaimynais nesisveikinam, ech.... Beje, tai ne pirmi lietuviai, kuriuos sutikome, neskaitant Saulelio, aisku. Dar Bangkoke sutikome Amerikos lietuvius, desimt metu gyvenancius Cikagoje, kurie mus uzklabino, nes pamate mano maisiuka su "Vilnius - Europos kulturos sostine". Chiang mai, Velyku isvakarese as vos neishsisukau sprando ishgirdusi lietuviska snekta turguje. Tai buvo Ale ir Eugenijus, kurie atostogavo lygiai astuonias dienas ir jau buvo speje aplekti puse Tailando, pabuvoti Laose, dar planavo ir prie juros nulekti. Tik ka buvo ishsivire putepeles kiausinius terminiuose vandenyse savo Velyku stalui ir kviete mane prisijungti, deja nebuvo tam laiko. Pagarba jiems uz optimizma ir kosmini greiti. Taip kad rashyti Tevyne is didziosios tampa normalu:)

KraunamKaimynams ir šniokščiam dulkes

Vienoj knygoj Beigbederio personažai sušniokštė savo draugo pelenus vietoj kokso. Mes taip sušniokštėm Kambodžos kelio dulkes. Persiritom per sieną stebėtinai sėkmingai vos per pusvalandį, per kurį du pasieniečiai savo kataloguose ieškojo valstybės Lithublablableinia. Tada sėdom į "taksą" - Toyota Camri, persisukusią nuo duobėto kelio reumato, kaip makaronas, ir 160 km dardėjom 4 valandas. Didelę dalį tokiu žvyrkeliu, kuris per kondicionieriaus angas mus ir salono interjerą vaišino saldžiomis smėlio dulkemis:) Šiandien mėgaujamės šaltu alumi ir stebimės kada khmerai išmoko taip gerai kalbėti angliškai. Prancūziško stiliaus kolonijinėse užeigose iš terasų stebime gatvės gyvenimą ir khmerų šokius. Kambodžoj esame 7 valandas ir jos mums kol kas labai patinka. Beje, sėdim mieste SiemReap, išvertus - "NugalėjomeTajus". Jei pritaikytume šį modelį Tėvynei, tai Šiaulius reikėtų pervadinti į "PakrovėmLatviams". Nors ir šiaip Šiauliai, mūsų mylimas miestas, gali drąsiai vadintis "KraunamPilotamsIrakoKaroVeteranams":) Linkėjimai šeimai, draugams ir miesto svečiams. O cia centrine SiemRiep gatve - pusiau asfaltuotas zvyrkeliuks, triuksmingas ir dulketas.

Tailandietiska Kernave

Suskaiciavom, kad Tailande jau buvom alia Vilniuje (Bangkoke), Klaipedoje(Chiang Mai), Nidoje (Koh Tao), Sventojoje (Ao nang), Trakuose (Ayutaya), apsilankem ir tailandietiskoje Kernaveje - Sukhotai. Tai ankstesne Siamo karalystes sostine, kazkur 13-ame amziuje buvusi labai galinga ir itakinga, kol js nenukariavo Tailandietiski Trakai. Tai cia labai grazu. Sventyklu ir rumu griuvesiai visai neblogai ishsilaike. Jie visi - tokiam dideliam, graziam parke, kuri buvo malonu istyrineti ant dviraciu, ypac, kai kepina 37 laipsniai. Didzioji mano svajone - pamatyti didele Budos ranka irgi ishsipilde - as ja pamaciau, buvo tokia pat grazi ir ispudinga, kaip atvirutese ir Indres rekomenduoto zurnalo "Wanderlust" skyrelyje "Alternative Thailand". Aciu, Indre. Is Kernaves pajudejom Kambodzos link (tipo Latvijos, o gal Baltarusijos link), tai lankom tokius idomius turistams miestus kaip Grigiskes, Elektrenai ir Ziezmariai. Cia i mus zmones ziuri, kaip i tailandicius turistus ziuretu grigiskieciai, ziezmarieciai ir elektreniskiai. Bet kiekvienas miestas vistiek sugeba mus maloniai nustebinti, pavyzdziui, Grigiskese (t.y. Surin) zmones yra dideli maisto estetai ir naktiniame turguje viskas ne tik be proto skanu, o ir be proto graziai pateikta ir dar skaniau atrodo. Jei viskas gerai, ryt jau mojuosime is Kambodzos. Aciu Tailande uz turtus, kuriais mes naudojomes beveik du menesius! Begam tolyn nuo taves, kad butume arciau...kad sita svetinga, turtinga, linksma sypsenu salis neisitemptu lipniais nuo saldziu ryziu pirstais musu dar giliau i savo malonu liuna.

Into The Great Wide Open

Laikotarpis: balandžio 9 – 19 imtinai

Priežastis: išmokti treniruoti protą

Vieta: Wat Ram Poeng vienuolynas (nuorodoje viskas labia tiksliai papasakota apie taisykles, reikalavimus ir kasdienybę)

Negalima: kontaktuoti su išoriniu pasauliu, kalbėtis, žiūrėti į akis, skaityti, rašyti

Prisiimti 8 įsipareigojimai meditacijos kursų metu: nežudyti nieko gyvo (nesilaikiau – uodai, musės, skurzdės, širšės, vienas voras), nesielgti seksualiai (laikiausi), nevartoti svaiginančių gėrimų (laikiausi), nemiegoti didelėje ir minkštoje lovoje (laikiausi) ir t.t.t

Kaštai: nemokamai, tačiau tikimasi, kad vienuolynui paaukosi sau priimtiną sumą. Paaukojau.

Rekomendacija: Labai rekomenduoju. Tačiau neverta tikėtis, kad bus lengva. Tai rimta dvasinė kelionė, full-time job.

Tuktukas nugabeno į Watą. Gavau kambarį antrame aukšte su vaizdu į rytus ir pietus. Todėl 4 val ryto medituodamas L formos balkone mačiau kaip leidžiasi pilnatis ir aušrinė sveikina kylančią saulę.

Persirengiau bltais rūbais, gavau pirminį instruktažą ir užduotį – 8 valandas meditacijos (15 min vaikščiojimo mechaninės sraigės stiliumi ir 15 min sėdėjimo poza, panašia į lotoso, nes nei pilnos, nei pusinės neišlaužiau).

Dienotvarkė: Varpas ir kaukiantys vienuolyno šunys kelia 4 ryto. Mankšta, apšilimas, meditacija iki 6:30. Tuomet pusryčiai po milžiniškais mango medžiais, nuo kurių krisdami vaisiai ištykšta į grindinį, kaip musės į priekinį auto stiklą. Bet kažkaip niekam nepataikė į galvą, nors apačioje valgydavo apie 120 žmonių. Per 10 dienų tik vienas žmogus nukentėjo nuo meteorito mango. Yes, bičiuliai, tai aš :) Pataikė per paskutinius pusryčius į ranką. Į išleistuvių pirštą, apie kurį rašiau viename pirmųjų postų. Bet kai supratau, kas atsitiko, jau nebeskaudėjo. Valgydavom apie 60 min. Pasiimame maisto, giedam 40 min, 20 min valgom. Tajai gieda labia gražiai Pali ir savo kalbomis. Aš turėjau jų giesmių angliškus vertimus. Viena malda man labia patiko. Ją girdėjau 20 kartų, todėl užsirašyti nereikėjo, išmokau atmintinai savaime:

We must contemplate on our food before eating it

So that is not eaten for pleasure and fun

So that it is not eaten for physical energy

So that it is not eaten for beauty

So that it is not eaten for attraction

Only for the continuation and nourishment of this body

For the possibility of simplicity and peace

For freeing the physical suffering of hunger

For supporting the ordination

For I hall destroy the feeling of hunger for a while

And will not produce a new feeling of overeating

Thus I will be free from bodily trouble and be able to live in comfort.

Grįžes į tradicinį ritmą, vis dar mintyse pasakau šią melodiją prieš valgydamas. Gerai nuteikia.

Po pusryčių šluojam savo kambarius nuo dulkių, plaunam išvietes su chemikalais nuo grybų ir valom kiemą, kur per parą prisirenka krūvos lapų ir pasibaigusios augmenijos nuo medžių. Po to, iki 10:30 medituojam. Tuomet – pietus. Vėl giesmės/maldos ir krentantys mangai.

12 val baigiame pietauti ir medituojame iki 16 val. Tiesa, aš dar turėjau malonų įpareigojimą palaistyti palmes – 30 min. 16 valandą – reportingas. Einame pas viršiausius vienuolius ir pasakojame apie savo potyrius. Jie kaip gidai mums aiškina, kas vyksta su mūsų protais, pavyzdžiui, pataria nekreipti dėmesį nei į mintis, kurios ateina į galvą, nei į jų kiekį. Auksinis patarimas, nes pradėjus darbą su protu, jis tampa visuotine kanalizacija. Taip pat iš vienuolių gauname užduotis ateinančiai parai. Pradėjęs nuo visiško elementoriaus, baigiau 4 ėjimo žingsniais ir 6 sėdėjimo žingsniais, 55 min sėdėjimo/ėjimo seto ir 10 val per parą. Rimta. Emocinė būsena svyruoja nuo euforinės iki totalaus susivarymo.

Po reportingo vėl meditacija iki 22 val. Tada miegam iki 4 val. Kas pastebjot, kad per dieną valgom 2 kartus? Taip, nuo vidurdienio iki 6:30 ryto kitą dieną – jokio maisto. Nei duos, nei parduos. Bet ir nereikia. Alkanas nesjaučiau nei vieną dieną. Energijos poreikis labia mažas, nes sėdint ir sraigiuojant daug kalorijų nesuvartoji.

Ir taip 10 dienų. Tiesa, šiek tiek kalbėjausi ir į akis žiūrėjau, nors neva negalima. Be kalbėjimo dar ištverčiau, bet nežiūrėt į akis… eina sau. Mano geru bičiuliu tapo vienuolis Phra Chaibodinas, kuris nutraukavo pokalbius, kuriuos pradėdavau su kitais farangais, sakydamas, kad tai kenkia mano mindfulness, laukdavo manęs prie vienuolyno vartų, kai pabėgdavau pasivaikčioti už sienų, nebegalėdamas pakęsti uždaros erdvės, papasakojo, kiek kainuoja pasodinti palmę vienuolyne (300 litų), kiek per mėnesį jie sumoka už elektrą (5000 litų) ir padovanojo du lotoso žiedus, kurių paprašiau Ritai išvažiuodamas.

Dar buvo nirvanščikai. Tokie baltaodžiai vakariečiai, totaliai išėję į save, vaikštantys stiklinėmis akimis ir dievą mačiusio žmogaus šypsenomis. Man jie buvo koktūs. Kodėl, taip ir nesupratau. Bet kai viena tokia atsisėdo šalia manęs per meditaciją ir pasinėrė į savo tobulybę užsimetusi tą šypseną, tai iššoviau iš salės kaip petarda. Kažkokia buka palaima. Panašu į ligą, kuria užsikrėsti nenorėjau.

Mindfulness turbūt nepasiekiau. Dėl to kaltinu vaikus vienuoliukus. Per Songkraną taip įsivėliau su jais į vandens karus, kad labiau prisiminiau The Thin Red Line, nei savo meditacinius įsipareigojimus. O grįžęs po šlapių imtynių 45 minutes žiūrėjau kaip katė prižiūri savo vos paeinančius kačiukus, išardžiau širšių lizdą mano tersoje, nukaudamas viskas širšes šluotos kotu, nes jos užsispyrusios grįždavo ir lipdydavo iš naujo. Ir dar radau po stogu lizdą su paukščiukais. Žiūrėjau į juos, kol pamačiau, kad į mane žiūri mama ar tėvas su kirminu snape. Šį laiką užskaičiau kaip meditaciją. Taip pat ir Songkraną užskaičiau kaip meditaciją. Taip tądien surinkau 10 val. Žurfako mokykla :)

Daugiau neberašysiu. Nes ir taip iki čia perskaitė turbūt tik tėvai ir gal dar Jurgis.Iš tų 10 dienų sau parsivežiau proto pratybas, o Ritai - smilkalų ir du lotoso žiedus. Jaučiuosi gerai. Tai buvo įkvepiantis dvasinis nuotykis su gera doze emocinės įtampos, bet stipriu pasitikėjimo savimi užtaisu. Tokio kokteilio stiklą išgerti tikrai verta.

Born To Be Wild

Grįžau. 10 parų ir 4 valandos. Tai buvo įspūdingas dvasinis nuotykis. Dabar apie save žinau gal net ir truputį daugiau, negu norėčiau. Phra Chaibodinas sakė, kad jei toliau medituosiu, sužinosiu dar daugiau. Medituosiu. Bet, atsiprašau, ne po 10 valandų per parą. Labiausiai pasiilgau žmonos, po to žmonos, o tada žmonos. Todėl dabar einam į be proto ilgą vakarienę į nusispjaut kokio brangumo restoraną. Norisi kalbėtikalbėtikalbėti ir žiūrėti į akis. Nes iki tol buvo "no talk, no eye contact, walkingsitting walkingsitting, knowing knowing knowing". Mintyse parašiau gal kokius 20 postų. Sudėliosiu viską į lentynėles ir papasakosiu. Bet truputį vėliau. Dabar - laikas bendrauti.

Vaivorykštės miestas

Ryžausi nusigauti iki Mae Hong son. Ryžausi, nes visi jau labai gasdino, kad kelias status, posūkingas ir oi kaip baisu juo važiuoti. Sako, jame yra netoli dviejų tūkstančių posūkių. Kelias iš tiesų įspūdingas, kiekvienas kalnų vaizdas vertas milijono, bet, aš tikrai esu mačiusi baisesnių kelių, pavyzdžiui Maljorkoje, ypač kai Martynas vairuodavo:)))) Mae Hong son - mažas ir jaukus, beveik be turistų (nes tik nedaugelis ryžtasi važiuoti tuo keliu, neva tai). Garsus dviem šventyklomis centre - viena auksine, kita sidabrine, kurios įjungiamos tik sutemus ir po valandos išjungiamos:) Ir, aišku, garsus kalnų vaizdais. Oi, kaip lygumų vaiko akis ilsisi į tuos kalnus bežiūrint. Aišku, budistai įsikūrė pačioje kalno viršūnėje, su pačiais nuostabiausiais vaizdais - jai grožintis lengva patirt nirvaną. Kalno šlaitai nusėti sausais lapais - čia pats karštymetis, tai kartais atrodė, kad esu ant Gedimino kalno rudenį. Kol užpūškavau peščiom į kalną, sukaitau, tai puoliau gaivintis įvairiais gaiviaisiais gėrimais, kaip pavyzdžiui, fanta. Kur buvęs, kur nevuvęs lietus užklupo, tai pasislėpiau po medžiu. Šalia prisėdo oranžinis jaunas vienuolis, irgi gėrė fantą. Taip pasedėjom su oranžiniais gėrimais, kol praskaidrėjo. Tada kalnai padovanojo man vaivorykštę, tokią ryškią,pilną, nuo krašto iki krašto, kaip tik vaikystės piešiniuose vaizduodavau. Ech, kaip gaila, kaip gaila, kad foto technika nėra tokia tobula kaip žmogaus akis (aišku, ir fotografas toks...).

Gražiausių durų ir kėdžių miestas

Gyveno sau kalnuose miestukis, mažuts, gražuts, gyveno vietiniai Šan - tajai su birmietiškomis priemaišomis. Kalnuose augino kavą ir vargo nematė, kol pakeliui iš Kabulo į Goa, matyt, beklaižiodami po regioną užklydo hipiai – vokiečiai, amerikiečiai, daugiausiai. Ir padarė iš miestukio didesnį miestukį su hipiška atmosfera ir atsipūtimu ore. Toks yra Pai. Kadangi jis vis populiaresnis ir populiaresnis tarp turistų, tai, pavyzdžiui, pernai, miestelyje atsirado net dvi 7 eleven parduotuvės (kas nebuvo amerikėj, 7 eleven, toks mazas, bet patogus supermarketukas, dirbantis visą parą, prilyginčiau jį „Statoil“ parduotuvėms), be to, yra net du viesoforai, o tai jau rodo, kad miestelis gerokai išsiplėtė, praturtėjo. Atmosfera čai puiki, visi vaikšto taip lėtai, kad net vos kojas pavelka. Miestelio stilius – mediterranian thai. Tikrai, toks naujas stilius turėtų būti išrastas, nes grožio pajautimas ir romantika – viduržemiškas, europietiškas, o atsipūtimas – tailandietiškas. Labiausiai mane sužavėjo miestelio durys ir kėdės. Jie kaip susitarę visi turi stiliovas duris, ar vartus ir nenusakomo amžiaus, bet irgi gerokai stiliaus paliestas kėdes. Tuodu objektus ir stebėjau visą laiką. Pavyzdžiui, šitos: nuotrauka spalvota, jei ką, čia vietinio laikraščio redakcija. O šitų tai išvis nekomentuosiu, nes man jos tobulos, vien dėl spalvos. Ir kėdės - tobulos. Ir dar vienas nuotykis – visą naktį man nedavė miegoti gecko – mes jums dar nesakėme, bet mus gecko persekioja jau du mėnesius. Jis gal su mumis keliauja kuprinėj, ar ką. Gecko – vietinė įžimybė, driežas. Bet naktimis prabyla jis žmogaus balsu – lyg vaikas žagsėtų, lyg kokia aikštinga blondinė sakytų nee-a. Nu, šeip tai žiauriai juokingai jis prabyla. Ir kaip tyčia mano namelio sienoje, visą mielą naktį žagsėjo. O ryte kaimynas pasirodė. Bet čia, pasirodo, ne gecko, kitas kaimynas iškišo savo melyną galvą į verandą, nu žodžiu, čia tokių gražuolių apstu, tik spėk sveikintis. Tai ir su šituo - pasisveikinome ir išsiskirstėme, kas sau: aš – toliau į kalnus, jis – toliau į namelio sieną. Tikiu, kad dar pasimatysim.

Naam, water, wasser, aqua, voda

Prie manęs švelniai prisiartino graži senyva tajų moterytė ir su nuoširdžia šypsena pasakė "Sawadee Pi Mai, Madam, Sanuk Songran", tuo pat metu ir taip pat gražiai šypsodamasi supylė man už apykaklės kibiriuką vandens. Nuo tada kibiriukai, išpilti ant manęs, tik didėjo, naivi mintis, kad jei aš nepilsiu ir ant manes nepils, subliuško. Beliko tik susidėti su labiausiai mane apypylusia chebra (trys kibirai ant galvos vienu metu ), susidedančią iš turtingų kinų, jaunų vokiečių, poros iš Taivanio, poros iš Šveicarijos ir be galo svetingų tajų ir pasiėmus tokį pat kibiriuką, atsilyginti tiek jiems, tiek revanšuoti kiekvienam praeinančiam. Liejamas vanduo reiškia laimę, sėkmę, apsivalymą, aišku. Prausiamas ir Buda. Paradas, trukęs gal kokias tris valandas,susidėjo iš kokių 40 ar daugiau vežamų Budos statulėlių. Ant jų visų pylė vandenį, o nuo statulėlių nutekėjusį vandenį vėl sėmė ir pylė sau ant galvų, nes jis jau šventas tapo. Nuostabi šventė, džiaugsmas miestui ir pasauliui.

Nuo Chiang Mai

Sveiki, sulaukę Šventų Velykų, Sanuk Songkran

Gražios šiemet Velykos išpuolė - plius trisdešimt septyni, rankos ne žalios nuo dažų, o darniai juda masažo ritmu, nereikia valgyti kiaušinių penkis kartus per dieną, o tą vienintelį, kurį šiandien suvalgiau, į visų jūsų ir gamtos atgimimo sveikatą, pati išsiviriau, paprašiusi vietinių virtuvėje. Vos neapsiverkiau iš laimės, kai tajai galų gale suprato, ko aš noriu ir įmetė kiaušinį į verdantį vandenį:) Kiaušinis buvo skystas, suvalgiau jį su ryžiais ir daržovėmis. O čia jau vakar pradėjo skambėti - Sanuk Songran ir Sawadee Pi Mai - laimingo Songkrano ir Laimingų naujųjų metų. Perfrazuojant Hemingvėjų, sekmadienį, balandžio dvyliktą, fiesta sprogo, gerokai aptaškydama visus. Prasidėjo laistymosi šventė. Nesušlapti neįmanoma, pykti, kai ant tavęs kibirais pila vandenį ir tiesiai į veidą atstato vandens pistoletus - negalima. Lyg specialiai paminėdamas didžiają šventę, nulijo lietus - visi dar laimingesni, nes a taip, a taip šlapi, o čia dar nemokamas vanduo. Nes iki lietaus vanduo gaunamas trimis budais buvo: arba tiesiai iš kanalo, arba iš šlangos, arba perkami ledo luitai ir jie tirpdomi. Kai girdi garsiai grasiai sucypiant, žinok, kad gavo ledinio vandens:) Viskas atrodo maždaug taip: Ir taip penkias dienas:)

Dvylika pirštų

Tailandietiško masažo kursai prasidėjo malda. Malda už mokytojus, už masažo išradėją, už Budą, – atvirkštine tvarka, aišku. Suėjom visi į kambarį, visi murma, dainuoja, o man juokas ima, nes,aišku niekas man nepasistengė nieko paaiškinti, kaip už ką, dėl ko ir ką man daryti. Paaiškinimas atėjo vėliau. Mokytoja – trisdešimt vienerių linksmų plaučių tajė, gerai kalbanti angliškai, net puikiai juokaujanti angliškai, na ir dar keletas padedančių mokytojų – ant kurių treniruojamasi ir kurie treniruoja. Pirma sesijos dalis, pirmi aiškinimai ir rodymai, pirmi dešimt judesių – viskas aišku, antri dešimt – kiek nebesuprantu, bet dar seku, trečia dešimtis – gal sustokim, ketvirta dešimtis, oj, palaukit, nebežinau jau, pamiršau pirmus dešimt. Ir tai tik pirma dalis iš penkų. Ateina laikas masažuoti man pačiai. Kiek nejauku,nes Thai masažas - giluminis, tai man nedrasu iškart įsiveržti į žmogaus audinius, ypač kai tik mokausi, nežinau, ar teisingai, ar ne. Mano modelis - tajuss Teen – gražutis čiuplutis vaikinukas, kuris turi .... o dieve....dvylika rankos pirštų. Nemeluoju. Iš kiekvienos rankos nykščio išauges dar vienas pirščiukas su sąnąriu ir nageliu. Privalau negalvoti apie tuos pirščiukus ir teisingai daryti judesius. Kai netikėtumo šokas praeina, pradeda prakaitas mušti, kai pagalvoju, kaip reikės pereiti prie pirštų masažavimo dalies...Kokį būdą tiems pirščiukams pritaikyti? Ar čia ką pajuokauti, ar nepastebėti... Bet ir pirštų masažas praeina normaliai, nieko ekstra man nereikia daryti, pamasažuoju tiesiog tradicinius penkis vienos ir penkis kitos rankos pirštus ir tiek. Beje, Teen labai geras masažo mokytojas ir pats puikiai daro masažą. Dvylika pirštų - ne kliūtis eiti ir daryti, kas patinka. Tai yra nuostabu. Tai, kad išsigandau dvylikos pirštų tik parodė man mano ribotumą ir dar kartą priminė, koks pasaulis yra nuostabus ir įvairus. Ir kaip gerai, kad atvykau į Tailandą, į Chiang mai ir ėmiausi masažo kursų, ir pamačiau žmogų su dvylika pirštų. Tai sakau labai nuoširdžiai - tegu tai būna kažkas naujo mūsų ironijos kupiname bloge. Juk tuoj Velykos...

Ego need some meditation..

..pasakė Bruno ir išvyko į Tarifą. Ego needs some meditation, pasakė Aistis ir išvyko į dešimties dienų meditacijos kursus pas budistų vienuolius į Wat Ram Poeng. Nuspirko tris komplektus baltų rūbų, apatinių irgi. Negalės susisiekti su išoriniu pasauliu, skambinti, skaityti, su niekuo šnekėtis. Dar jam liepės atsinešti vienuoika baltų lotoso žiedų ir vienuolika geltonų žvakių. Paskutinį kartą vyrą mačiau, kai jį tolumon nusivedė vienuolis:) Nu bet ką aš čia, ironiškai, grįš ir, jei po nušvitimo dar mokės kalbėti, pats viską papasakos:)

Rytoj - kaip į darbą

Ketvirtadienį kelsimės pavyzdingai - 6:30, t.y. vos prašvitus. Po rytinių procedūrų ir pusryčių išeisime į gatvę, pasigausime visuomeninį transportą ir važiuosime į priešingas Chang Mai miesto puses. Rita - į šiaurę į Chetawan tajų masažo mokyklą, o aš - į pietvakarius pas budistų vienuolius mokytis meditacijos. Kaip į darbą :) Ir taip maždaug 10 dienų.

Bet taip bus rytoj. Šiandien toliau gyvename sotų, pigų ir lėtą backpackerių gyvenimą šiauriniame Chang Mai. Jaukus 1.2 mln gyventojų miestukas su smektos spalvos smogu virš stogų (nuotraukoj turėjo matytis įspūdinga miesto panorma)

Vakar tradiciškai pasiėmėme mocikelį, apvažiavome miesto apylinkes, o šįryt užlipome 17 km kalnų serpantinu į vieną šventyklą, kurią neva turi aplankyti kiekvienas budistas.

Lankytojų srautu ji nė iš tolo neprimena Mekos, nors, tiesa, farangų saulėje raudonai keptas fizionomijas čia gerokai atmiežia lankytojai tajai. Žinoma, farangams parengtas special treatment :)

Po to 17 km serpatinu leidomės nuo kalno išjungę variklį. Taupėm tajų orą, nors jiems patiems ekologija absoliutus nulis. Išgeria vandenį, meta plastiką į krūmus, šiukšlės pakelėse, kriokliuose (kur piknikauja vietiniai) ir t.t. Arba čia vai fare a culo požiūris arba kokia mūsų dar nepažinta budistinė paslaptis.

Na tiek, protas daugiau neišveža 38C karštyje. Sveikiname bičiulius Lietuvoje su šiltais orais, pirmais šašlais ir antikriziniu vitaminu D. Labai prašom nesiųsti nuotraukų iš Lietuvos, nes nuo balandžio iki spalio mums Lietuvoj geriau nei kur kitur ir dabar prieš sutaršydami vakarienę pas indus arba tajus, arba musulmonus, pasibėdavosim, kad nuo šiol bus sunkiau keliauti po tropikus dėl laimės mėnesių Lietuvoj;)

Pirmasis

Ayutaya - pirmoji, senoji Tailando karalytės sostinė ir tai pirmasis miestas, kuris mums nelabai patiko. Tai pirmasis miestas, kuriame mus pagasdino, neva gatvese nesaugu, tai pirmas miestas, kuriame labai intensyviai buvome ikalbinejami pirkti ivairias supakuotas keliones ir pirmasis miestas, kuriame buvo viskas brangiau nei bet kur kitur iki šiol. Tai mes kažkaip nesupratome nei to miesto, nei jo gyventojų. Bet dėl šitos nespodžiankos gavome dvi kompensacijas. Pirmoji - Ayutayos šventyklos, kurių čia koks milijonas ar du. Visos labai ispudingos, stupos varijuoja su prangais (nežinau, kaip jie lietuviškai). Plotai, kuriuose stovi tos senovinės šventykos ar rūmai - milžiniški. Tiesa, Ayutayos miestą aštuonioliktame amžiuje po ilgų bandymų užkariavo Birmiečiai, daug šventyklų buvo sugriauta, milžiniškos auksinės Budos statulos ištirpdytos, bet tai, kas šiandien yra likę - vis tiek labai įspūdinga. Nuotraukos - šone. Antroji kompensacija - nauji smagūs draugai britai Chris ir Izabel, su kuriais buvo aptartos visos globalios ir lokalios temos ir padaryta gera apyvarta vietiniams alubariams. Tikimės su jiedviem susitikti Šiaurėjė kur šiuo metu jau atsibeldėme - esam Chiang Mai. Nors šiaurietiškas svetingumas skamba kaip oksimoronas, bet jau spėjome jį pajusti. Kita puiki naujiena - čia šalčiau:) Valio. Nes, tiesą sakant, vaikščiojant tarp tų stupų jau trumpam buvau užpavydėjusi lietuviškų penkiolikos:)

Long Live The King

Šiame bloge nei žodžiu neužsiminsim apie Tailando karalių. Kodėl? Todėl. Šiandien vietinis blogeris gavo 10 metų už karaliaus nuotraukų (pakoreguotų :)) publikavimą savo bloge. Be to, šiukštu negalima laižyti pašto ženklų, nes ant visų yra karaliaus atvaizdas (gerai, kad priminiau Ritai, kai Phangane gatvėj ji prie liežuvio kėlė ženkliuką skirtą Rokui ir Taurui atvirutei) ir mindyti pinigų, nes visurvisur karalius, žinoma, jaunas jaunas gražus gražus, nors dabar jam 82. A Lenin takoj maladoj :))

Prie "poilsio kambario" mūsų svečių namuose Ajutajoje.

Naktinėje Ajutajoje

Užeigoje, kur šįryt pusryčiavome

Ant pinigo.

Karalius ya labai mylimas ir gerbiamas. Iš tajų sužinojome, kad jis yra geriausias žmogus pasaulyje, pats augina ryžius ir gali iškviesti lietų. Apie tai gražiai užsimena ir vietinė spauda. Taip, jis įtakingas. Jo valdžia tokia svari kaip Didžiosios Britanijos arba Švedijos karalių. Jie, beje yra geri draugai. Šiuo metu jis sveikas ir neserga, ką patvirtina jo atvaizdai mieste.

Jurgi, pasakyk, koks Tavo adresas? Dovanų laivo kapitonas parašė SMS, kad jau pakeliui į Lietuvą ir jau pasiekė Samoa, bet kad mes pamiršom jam pasakyti, kur pristatyti kuprines su lauktuvėmis.

Globe Trekker ir Šokoladas su Binoche

Juliette personažas gamino gerą šokoladą. Bet papūsdavo kažkokios krypties vėjas ir ji susikraudavo šmutkes ir varydavo bet kokia kryptim. Svarbu kad kažkur kitur. Scenaristas net visai logiškai emocišką pagrindimą Coelho stiliumi buvo susukęs apie tą šauksmą judėti pirmyn. Prisimenat, matę Šokoladą? Tai dabar mums su Ritine tas pats. Būnam būnam, fainafaina, bet staiga click ir užknisa. Tuomet kraunamės šmutkes ir varom kažkur kitur. O tada galvose skamba Globe Trekker melodija tararara tararara tararara tararara (nežinau, ar teisingai surašiau natas, nes dainuoju kaip Valiaus daržovės).

Tai vakar atsibeldėm į Kačanaburį. Paėmėm kambarį už 12 litų su vaizdu į Kwai upę ir iš džedajaus Jodos išsinuomavom mocikelį. Iškart po to laimėjau didžiausio mieste šalmo konkursą, bet savigarba buvo didesnė, todėl važinėjau be šalmo.

Šiandien iš viso susukom 160 km ir darėm štai ką:

Nea, kriokliai nenusibodo. Rita lipo į vandenį antra, nes kol maudžiaus, saugojo mūsų daiktus nuo "beware of fierce monkeys". Kai grįžo po maudynių, gavau į kuprą, kodėl neįspėjau, kad žuvys kandžiojasi. Bet jos juk nesikandžioja, o tik nesėkmingai bando apžioti koją, nes yra tik alaus butelio dydžio, o burna kaip antpirštis. Tad norėdamos pavalgyti iš tiesų tik pakaso uodų įkandimus ant kojų (o jų daug, nes upė, mangrovės, džiunglės).

O dabar sutaupę krūvą pinigų, nes nakvojam pigiai ir nevažinėjam taksi, sėdim labai padorioje užeigoje, kur kaip įprasta dirba nuoširdžiausio pasaulyje veido mokyklinio amžiaus vaikai, gaunantys iš Ritos stabilią arbatą "nes juk reikia". Turim daug reikalų, tad juos tvarkom su tom yam, chicken satee, singha, chang, leo, mango ir, žinoma su iiiice (ryžiais:).

Visiems siunčiam labų dienų, o Šapiams ir Galdikams - BRAVO. Tą pačią dieną po boicą. Šapi, Giedriau, manau, jūs turėsit man daugiau papasakot apie metodologiją;) Tuo tarpu mėgaujuosi šiuo vaizdu :)