Wake me up when October ends

Pažadink mane, kai baigsis spalis.

Spalis - miego, antklodžių, knygų, valgymo mėnuo. Taip sakau, nes vis gaunam iš jūsų laiškus, kaip pas jus šalta, kaip nieko nesinori daryti, kaip apetitas žvėriškas, nes šalta ir nieko nesinori daryt. Ir manau, kad tai normalu - juk po tiekos vasaros linksmybių, reikia laiko ramiai pabūti.

Bet žinot, įdomus dalykas - mūsų organizmai turi fenomenalią atmintį! Nors čia, Filipinuose, spalis karštas, mudviejų organizmai elgiasi lyg spalį Lietuvoje: mes nuolat norim miego, skaniai pavalgyti ir nieko neveikti. Štai jau kelintą dieną užstrigom Dumaguete mieste Negros saloje. Kelias dienas lijo tropinis lietus, tai buvo puikus pretekstas miegoti ištisas dienas, žiūrėti TV (taip taip, pasirodo net ir šito baisaus užsiėmimo galima pasiilgti) ir užsisakyti DAUG maisto į kambarį. Ir niekaip nesupratom, kodėl. O dabar suvokėm - nes spalis.

Bet išsirutuliojom vakar šiaip ne taip ir už tinginio nugalėjimą buvom apdovanoti viena gražia katarsine akimirka.

Netyčia užsukom į mažiuką salos miestelį Valencia, kurioje kaip tik vyko miesto šventė šeštadieninė. Smagus būdingas šurmulys. Pagrindinėje miesto aikštėje buvo dalijami vietiniai Nobeliai - labiausiai nusipelniusiam valencianui meras teikė apdovanojimą. Šiemet juo tapo vienuolikmetis. Nesupratom kodėl, nes kalbėjo vietine kalba, bet berniukas užlipo ant scenos pasiruošęs kalbą, kurią skaitė iš popieriuko. Kiek supratom, paminėjo savo miestą, salą, šalį. Šaunuolis, rimtas pilietis.

Po apdovanojimų vyko vietinių grupių pasirodymai. Pirmasis grojo Valensijos nacionalinės vidurinės mokyklos akustinis ansamblis. Vat čia mes ir susileidom.

Jaunučiai, šviesių veidų paaugliai su gitarom sustojo po medžiu - iki scenos netraukė jų gitarų laidai. Miestelio garbingieji, tarp jų meras ir policijos viršininkas su "furažke", turėjo persisukti, kad geriau matytų jų pasirodymą.

Ansamblio vaikinai apsupo ratu mikrofoną, paėmė pirmus akordus gitarom, įjungė ritmo mašiną... Tai buvo liūdnai graži, bet viltinga "Green Day" daina apie rudenį. Atrodė, kad ten po medžiu su gitarom atsistojo pats Paprastumas ir Kuklumas, o Besikalantis Talentas mušė tamburiną. Daina liejosi nuoširdžiai, nesuvaidintai, nors tie filipinų jaunuoliai, guldau galvą, net neįsivaizduoja, ką reiškia rudens depresija ir neviltis.

Nuostabus ansamblio pasirodymas, nuostabi akimirka, dėl tokių akimirkų ir verta keliauti, nusprendėm abu.

Dar verta keliauti dėl netikėtumų. Tokių kaip Oktoberfest šventė Dumaguete mieste! Kur jau kur, o Filipinuose nesitikėjome išvysti bavariško siautėjimo. Ir neišvydome, aišku. Tai buvo tik "San Miguel" alaus marketinginė kampanija, mes taip nusprendėme. Daugelis šventės dalyvių, tikriausiai, net nesuprato, kas tas Oktoberfest. Bet alus buvo šaltas ir dar pigus.

Kitą filipiniečių svetingumo pavyzdį patyrėme šiandien. Nuleido mums padangą motociklo. Aišku, mes visai nesijaudinome ir nuvežėme į artimiausią vietinę taisyklą, kur mums senoviniu prilydymo būdu tą padangą sutvarkė.

Kol mes laukėme, vietinis, gal kiek įkalęs vyrukas paprašė vietinio muzikanto mums pagroti. Vienas grojo bandža (?!), o kitas šoko. Muzikantas atrodė geriau.

Toks štai mūsų muzikinis spalis… Ryt važiuojame į Gegutės lizdą – namelius prie jūros, kuriuos šiandien radome ir mums jie bais patiko, nes ten ramu ramu ramu. Vėl kurį laiką nebūsime “ant laido”. O jūs žadinkite vieni kitus, kol tas spalis...