Daug visko nutiko….

...kol mes nerašėm.

Visų pirma buvo Kookoo‘s nest – šauni vietelė atokiame paplūdimyje. Mūsų bambukinis namelis vėl buvo aukščiausias kaime, tai mėgavomės nenukonkuruojamu vaizdu.

Dar mėgavomės baidare – plaukėm prieš audrą, tai Aistis sakė, kad jei mane toje baidarėje pamatytų mano gimdytojai, tai mama prarastų amą, o tėtis – labai didžiuotųsi tokia baidarininke dukra. Nuotraukoje – Aistis vienas, aš jį fotografuoju iš savo verandos.

Dar mėgavomės nuostabiu maistu. Savininkės britės Nikki tikroji profesija – didelių renginių virėja. Ji specializuojasi maisto ruošimu muzikinėms grupėms, kai jos važiuoja į turus. Sakė, yra keliavus su Deep Purple, Santana, Phil Collins, Robbie Williams. Net Lietuvoj yra kelis kartus buvusi su kažkokia noneimine grupe. Tai maistas restorane buvo labai, labai skanus, su jų pačių kepama duona, daromu jogurtu, stebuklingais troškiniais ir filipinietišku patiekalu kinilow – lyg mūsiškė silkė su įvairiais pagardais (nusirašiau receptą, gal tiks Kūčioms). Deja, nepavyko Nikki išklausti, koks mėgstamiausias Robio patiekalas.

Tada persikėlėm iš Negros salos į Bohol salą. Kelionė verta paminėjimo tik dėl to, kad greitajame kelte buvo internetas!

Bohol saloje iškart nusigavome į "Nuts Huts" – tai kitas atokus kurortėlis, dabar jau prie upės, džiunglėse. Jis vertas paminėjimo, nes Aistis čia išmoko laipioti po palmes.

„Nuts Huts“ savininkai turi gražią tradiciją - iškabinti šalių, iš kurių yra jų svečiai, vėliavas išdažytas ant cd. Ir kaip manot, ar turėjo Lietuvos? Taip, neturėjo. Kodėl? Ne, mes nebuvome pirmieji lietuviai čia, bet Karolis ir Edita, lankęsi čia vasarą, buvo išsikabinę savo megztą vėliavą, bet ją susipakavo ir išsivežė. Tai buvo geras komunikacinis žingsnis, nes savininkas prisiminė tokį megztos vėliavos įvykį, tačiau mes vis tiek turėjome priversti „pagaminti“ ir lietuvišką vėliavą.

Jie pagamino, mainais turėjome pažadėti, kad pas juos atvažiuos daugiau lietuvių. Taigi, reklama: „Nuts Huts“ labai puikus kurortėlis prie Loboc upės, už ramumą ramiau, duoda skaniai valgyti ir 1986 metų „National Geographic“ galima paskaityti. Ypač meiliai priims lietuvius, sakė.

Mūsų sekmadieninė kelionė motociklu po Bohol salą buvo viena iš tokių, kurias visuomet prisiminsime - nes per ją spėjom ir sukaisti, ir įdegti, ir sušlapti, ir sušalti, ir vėl išdžiūti. Nuvažiavom apie 170 km tą dieną.

Aplankėme šokoladines kalvas - gražiai vienoje vietoje susigrūdusius kalnų kauburėlius. Graži vieta. Aistis sakė, kad jei tokie kalniukai būtų Lietuvoj, visi seniai būtų pilimis apstatyti.

Ir, aišku, kaip dera sekmadienį, šiame turistiniame objekte buvo daug vietinių, kurie labai originaliai fotografavosi kalniukų fone.

Ieškodami vieno iš salos TO paplūdimio ir važiuodami ne pagrindiniu keliu, kad būtų įdomiau, pataikėm į tokius užkampinius kaimukus, kad net negalėjom patikėti, kad tokie dar gali būti turistiniuose ir suvakarėjusiuose Filipinuose.

Kai galų gale pasiekėm TĄ paplūdimį, pamatėm, kad ne toks jau jis ir stebuklingas. Tik vaikiščiai faini - vandens breiko šokėjai.

Be to, užėjo ir liūtis. Tai teko maudytis per lietų.

Galų gale atvažiavom į vietinę Palangą - kurortinį miestelį, kur jau ir masažą ant jūros kranto galima gauti ir jūros blogybių barbekiu. Tai dabar kaip tik laukiam, ar ištiks mus baltymų šokas nuo per daug žuvies ir krevečių, ar ne.

Ir saulėlydžiai čia stebukingi. Kai toks aukštas dangus ir ilgai nusidriekia plunksniniai debesys, atrodo, kad tikrai esi ant pasaulio krašto.

Beje, pasikartosiu, bet man patinka, kai spalį taip šilta. Kai šiandien parašiau Redui į Lietuvą, kad eisiu įmerkti kojas į azūrinę jūrą, gavau atsakymą - minus du rūke. damn you.