Borneo džiunglės

Pratęsiu pasipiktinimą dėl Borneo salos - ji toliau sėkmingai niokojama, nepaisant trimitavimo, kad jei dar taip, tai Azijoje drėgnųjų miškų su jų gyvūnais greit visai nebebus. Kaip jau sakiau, medžius medienai jau iškirto. Nebėra medžių, nebėra pajamų. Tai sugavojo apsodinti palmėmis. Palmių plantacijos - labai pelningos, nes iš palmių gamina sveiką ir ekologišką palmių aliejų, taip pat biokurą, dėl kurio ekologiškumo eina iš proto visa Europa!! Aš tuoj imsiu manyti, kad toko dalyko, kaip ekologija išvis nėra, nes patempi vieną paklodės kampą, gerokai nusikloja kitas.

Ir dar tos sausros, dėl kurių atsiranda gaisrai ir niokoja miškus. Vat ir ponia Birutė apie tai rašo savo bloge. Mes tų gaisrų atšvaitus irgi matome - dangus čia nuolat dūmais pasidengęs. O plantacijos sėkmingai klesti, bet vietos natūraliems miškams visai nebelieka! Žiūrėjom į Borneo dalį Malaizijos Sabah regione (kur dabar ir esame) per Google Earth. Tai akurat, visas provincijos plotas nusėtas kvadratėliais (plantacijos), o tamsiai žalias plotelis (natūralūs miškai) likęs tik abiejose upės Kinabatangan pusėse. Vaizdas liūdnas, bet tai gera žinia turistams - tame mažame natūralių medžių plotelyje tarp upės ir plantacijų dar spiečiasi šimtai gyvūnų, kuriuos ypač lengva pamatyti iš upės. Į tokį upės safarį ir mes išsiruošėme. Tai nėra turistinė tuštybė, kaip gali pasirodyti, nes dalis turistinių pinigų skiriama ir esamų gyvūnų išsaugojimui.

Kinabatangan upė yra kiek senesnė nei Amazonė, vanduo – arbatos su pienu spalvos, krantai apaugę mangrovėmis ir miškais. Labai gražu, ypač anksti ryte saulei tekant, ar pavakary, kai gamta rimsta.

Per trijų dienų išvyką keturis kartus plaukėmė upe, du kartus vaikščiojom po džiungles tamsoje ir kartą – dieną. Per tuos susidūrimus su gamta pamatėme n ilgauodegių makakų, n didžianosių bezdžionių (nežinau, kaip jos lietuviškai, bet lotyniškai – nasalis larvatus), du orangutangus, vieną krokodilą, keturias krokodilo akis virš vandens, n dižiasnapių paukščių (hornbills), daug gandrų, vieną šamą, du skorpionus, dramblio pėdsakus, du miegančius paukščius! Ir visi jie buvo laukiniai!!! Taip arti laukinės gamtos buvome pirmą kartą!

Ir turiu pasakyti, kad gražūs tie laukiniai gyvūnai, ypač kai turi progos juos ramiai stebėti, kaip jie sau gyvena medžiuose, ar vandeny, ruošiasi nakčiai, skraido nuo medžio ant medžio, ėda vaisius.

Kad ir koks geras G7, jis nėra labai tinkamas laukinės gamtos stebėjimui – vis dėl to pakankamai toli nuo tų žvėriukų buvome, priartinimo neužteko. Ai, bet daugeliu atveju smagiau buvo tiesiog sėdėti ir stebėti juos ten besikutinėjančius. Todėl nuotraukos ne pačios geriausios kokybės, bet gal nors kiek perteiks tą stebuklą. Beišnykstantį stebuklą.

Beje, mano naujas mėgstamiausias gyvūnas (jau nebeprisimenu, koks buvo „senas“ mėgstamiausias) - proboscis monkey, lot. nasalis larvatus, kaip lietuviškai - neįsivaizduoju, bet tebūnie ilganosis. Jis endemiškas tik Borneo (pasižiūrim visi tarptautinių žodžių žodyną, ką reiškia endemiškas).Į jį bežiūrėdama aš vis gavojau - nu kodėl gamta tokius pokštus kuria? Nes: ši beždžionė turi neįtikėtinai didelę nosį, kuri patinams reiškia didelę galią. Turi nuolat išsipūtūsį pilvą, nes pilve yra du skyriai - vienas paprastam maistui virškinti, kitas - nuodingam, ilganosiai nevalgo prisirpusių vaisių, nes cukraus virškinimui skyriaus skrandyje nėra. Be to, dėl nuolatinių procesų, vykstančių tam dviskyriame skrandyje, proboskių pilvas nuolat išsipūtęs ir pilnas dujų:)

Tada..proboskių kūnai pilki, o galūnės - rudos, todėl atrodo, lyg jie su liemenėmis būtų, o ypač kai sėdi ant šakų, tai išvis kaip žmonės atrodo.

Ir dar - proboskių patinai yra labai seksualiai pajėgūs, jiems erekcijos kone nuolat būna, todėl jie gyvena haremuose su minimum devyniom patelėm. Proboskių patinai savo galios nevengia rodyti sėdėdami ant šakų išsiskėtę ir demonstruodami savo "kitą nosį":

Kitos atskiros istorijos vertas ir mūsų gidas Khai. Štai jis:

Jis puikiai pastebėdavo net ir gudriausiai pasislėpusius gyvūnus. Net leidosi, kad jam skorpionas įgeltų – kad tik mes jį pamatytume. Bet jo anglų kalba buvo labai, labai keista. Pavyzdžiui, apie medžio viršūnę jis sakydavo: look at the tall of the tree. Padėkodamas už plaukimą laiveliu sakydavo taip: „ I hope you enjoy again what you looking interesting this morning“. Nu supranti, apie ką kalba, bet labai keista konstrukcija, ar ne? Aistis liepė man nesijuokti iš žmogaus anglų kalbos, nes pačios ji – neideali. Sutikau, o kaip kerštą, kad juokiausi iš gido, gavom pastabą dėl savo anglų kalbos iš hyper aktyvaus amerikiečio anglų kalbos mokytojo, kuris nesuprato, kad kviečiam prie stalo sakydami „Join the table“. Ech, gyveni žmogus ir mokaisi, keliauji – ir dar daugiau išmoksti.