Vėl Melaka

Man patinka rašyti "vėl" pavadinime, nes tai reiškia, kad čia jau esame buvę, mums patiko ir mes čia sugrįžom. Man patinka jau turėti mėgstamiausias vietas Azijoje.

Mes Melaką įsimylėjome.

Čia ideali vieta BŪTI. Žiūrėti į lėtai tekančią Melakos upę, arba dvigubai pagreitėjančią jos srovę po tropinės liūties, klausytis kiniškų būgnų dundesio gatvėje, šlepsėti per šaligatvį nuo vieno antikvariato iki kito, aplankyti visas artimiausias indiškų prieskonių parduotuvėles, lyginti skirtingų namų hieroglifus.

Ir šeip šie namai turi mistikos. Musulmonų, portugalų, britų, olandų ir kinų susipynusi istorija prideda magijos jiems. Ypač vakare, kai uždega raudonus kiniškus žibintus. Tai ypač pagyvina kampinio namo skerdyklos vaizdą - kiaulės galva ant šaligatvio, kinas tyliai nešioja skerdieną - nuo prekystalio į "Toyotos" bagažinę. Aną vakarą išvis - pamatėm katiną miegantį karietoje. Nebūtume nustebę, jei jis būtų atsibudęs, sėdęs ant dviračio pasakęs mums rusiškai "Dobrij večer" ir numynęs.

Mes irgi gyvename sename kinų pirklio name, perdirbtame į viešbutį. Šeimininkė, Mani, sako, kad statant kinų kvartalo namus, buvo naudojamas smėlis iš upės, o jis, pasirodo, turi druskos, tai dabar visa druska kyla į viršų, sendina sienas, trupina jas. Atrodo, kaip spec. vintage dizainas, net paklausiau - kas taip sugalvojo, sako, čia natūralu. Be to, Mani kas antrą dieną kepa skanius pyragus, o šiandien gavome dovanų vyno buteliuką, nes esame jau seniausi svečiai viešbuty.

Kas antrą dieną vaikštome į kinų arbatos ceremonijas, o kasdien - vis naujo skanaus maisto ragauti, bet čia jau atskira kalba.