Vėl Melaka

Man patinka rašyti "vėl" pavadinime, nes tai reiškia, kad čia jau esame buvę, mums patiko ir mes čia sugrįžom. Man patinka jau turėti mėgstamiausias vietas Azijoje.

Mes Melaką įsimylėjome.

Čia ideali vieta BŪTI. Žiūrėti į lėtai tekančią Melakos upę, arba dvigubai pagreitėjančią jos srovę po tropinės liūties, klausytis kiniškų būgnų dundesio gatvėje, šlepsėti per šaligatvį nuo vieno antikvariato iki kito, aplankyti visas artimiausias indiškų prieskonių parduotuvėles, lyginti skirtingų namų hieroglifus.

Ir šeip šie namai turi mistikos. Musulmonų, portugalų, britų, olandų ir kinų susipynusi istorija prideda magijos jiems. Ypač vakare, kai uždega raudonus kiniškus žibintus. Tai ypač pagyvina kampinio namo skerdyklos vaizdą - kiaulės galva ant šaligatvio, kinas tyliai nešioja skerdieną - nuo prekystalio į "Toyotos" bagažinę. Aną vakarą išvis - pamatėm katiną miegantį karietoje. Nebūtume nustebę, jei jis būtų atsibudęs, sėdęs ant dviračio pasakęs mums rusiškai "Dobrij večer" ir numynęs.

Mes irgi gyvename sename kinų pirklio name, perdirbtame į viešbutį. Šeimininkė, Mani, sako, kad statant kinų kvartalo namus, buvo naudojamas smėlis iš upės, o jis, pasirodo, turi druskos, tai dabar visa druska kyla į viršų, sendina sienas, trupina jas. Atrodo, kaip spec. vintage dizainas, net paklausiau - kas taip sugalvojo, sako, čia natūralu. Be to, Mani kas antrą dieną kepa skanius pyragus, o šiandien gavome dovanų vyno buteliuką, nes esame jau seniausi svečiai viešbuty.

Kas antrą dieną vaikštome į kinų arbatos ceremonijas, o kasdien - vis naujo skanaus maisto ragauti, bet čia jau atskira kalba.

Kaip mes, atsikėlę 4 ryto, gaminome baltą mišrainę

Na gerai, šie du veiksmai atsitiko ne vienas po kito. Visų pirma, atsikėlėme 4 ryto Maniloje, iš tiesų, tai beveik ir nemiegojome, nes Adriatico gatvėje, mums po langais, nuolat kažkas vyko. Penktą sėdome į taksi ir važiavome į autobusų stotį. Šeštą sėdėjome autobuse, kuris vežė mus į oro uostą. Devintą ryto jau buvome oro uoste. Tiesa, nežinojome, ar lėktuvas skris, nes oro uostas - trys valandos kelio nuo Manilos į šiaurę, taigi arčiau artėjančio taifūno Lupit.

Oro uoste sužinojome, kad taifūnas pasuko Taivanio kryptimi, lėktuvai skris.

Kai dvyliktą sėdome į lėktuvą, jau buvome lyg nudirbę darbus per 8 valandų darbo dieną.

Ketvirtą po piet buvom Kuala Lumpūre. Valanda autobusu iki miesto. Dar pusvalandis metro iki miesto pabaigos. Mus pasitiko Kenas, šeimininkas iš CS, pas kurį apsistojome. Nuvežė į prekybos centrą, ten apsipirkome.

Pusę septynių jau stovėjome prie puodų pas Keną namuose ir virėme bulves bei morkas. Septintą jau pjaustėme pervirusias daržoves ir kiaušinius. Pusė aštuonių sudėjome keisto skonio žirnelius, kukurūzus ir LABAI GERUS marinuotus agurkėlius į bliūdą. Užpylėme kiek per rūgščiu majonezu, grietinės neturėjome.

Aštuntą, kai pradėjo rinktis svečiai į Keno suorganizuotą maisto garbinimo vakarėlį, šviežia baltoji mišrainė jau puikavosi stalo viduryje.

Nors šveicaras Gabrielius bandė mus subalamūtinti, kad šitą mišrainę visa Europa vadina rusiška, bet mes nepasidavėme provokacijai ir pristatėme ją kaip tradicinį lietuviškų balių patiekalą.

Mano ir Aisčio laimei, mišrainė dingo nuo stalo labai greitai.

21 valandos diena baigėsi, kai mes, išgėrę "Smectos", ėjome ilsėtis.

Ispaniškoji Manila

Nors šiandien jau paliekame Manilą ir skrendame į Kuala Lumpūrą, pagalvojau, kad patiko man tas miestas. Aišku, jinai nesuvokiamai didelė, vietom purvina, beveik visur triukšminga ir neaprėpiama, bet vietomis net labai maloni.

Pavyzdžiui, lankėmės mes alia senamiestyje - Intramuros. Gaila, kad čia nedaug kas gyvena, toks negyvas miesto rajonas atrodo. Deja, nepadaryta iš jo ir turistinio rajono, tai toks nei šioks nei toks. Bet didžiausias šarmas man - senoviški ispaniški pastatai su jaukiais kiemeliais, jaukiai apitrupėję nuo drėgmės ir kur ne kur palmių žaluma. O juk kur Ispanija - ten jau labai miela ir gražu.

Bet, aišku, Manilos teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pavyzdžiui, centrinėje krantinėje vanduo yra vat štai koks:

Išvykstame iš Filipinų nedaug ką supratę apie šią šalį, nes trys savaitės - ne tas žodis, kad per mažai. Jau turime kokius penkis naujus planus, ką dar reikėtų čia apžiūrėti ir kiek kartų čia atvažiuoti.

Magelanas - tyrinėtojas ar nusikaltėlis?

Prezentaciją šia tema Aistis parengė ir iškilmingai pristatė prie jūros gėrybių stalo laukiant baltymų šoko dar prieš kelias dienas. Į Cebu city mes specialiai ir plaukėme, kad pamatytume vietas, kur žmogus, pirmasis apiplaukęs pasaulį, išsilaipino, krikštijo vietinius ir, pervertinęs savo jėgas, krito pervertas užnuodytos strėlės, paleistos vietinio vaduko Lapu-Lapu.

Mes įpratę manyti, kad Magelanas - tai didvyris, didysis keliautojas, pasaulinio vandenyno užkariautojas. O kai įsigilinom - jis išplaukė į savo ekspediciją iš merkantilistinių paskatų - surasti Ispanijai vakarinį kelią iki Prieskonių salų ir priversti vietinius vadukus pradėti prieskonių prekybą. Nevengė Ferdinandas žudyti laivų įgulos narių (malšindamas 'bunt na karable', tiesa) ir pavogė du Patagonijos čiabuvius, tikėdamas juos parsivežti kaip suvenyrus(!), bet nabagai nusibaigė nuo prastos mitybos ilgoje kelionėje per Ramųjį vandenyną.

Filipinuose Magelanas elgėsi - kaip jam ir buvo pavesta - kolonistiškai. Atvyko į Cebu salą, vietinei karalienei įteikė Jėzaus statulėlę (kuri dabar yra seniausia religinė relikvija Filipinuose ir labai garbinama, specialiai jai Bazilika pastatyta Cebu), liepė krikštytis ir pasakė, kad dabar priklausote Ispanijos karalystei. Cebu karalienė sutiko,o šalia esančios mažytės salos Mactan vadas Lapu-Lapu, kaip jau minėjau, nesutiko, maža to, kovėsi ir rimtai, kad net Magelaną nužudė. Dabar toje vietoje, kur jis buvo nužudytas - oro uostas. Bet šalia yra paminklinis akmuo, žymintis F.M. žūtį.

Patys Filipiniečiai dvejopai vertina Magelaną. Jis traktuojamas, kaip pirmasis užkariautojas iš Ispanijos, blogietis. Lapu-Lapu, tuo tarpu, yra vienas pirmųjų nacionalinių didvyrių ir Magelano žūties parke, pavyzdžiui, pilna pristatyta Lapu-Lapu biustų.

Kitą vertus, Magelanas buvo pirmasis, atvežęs krikščionybę. Dabar "Magelano kryžius" - replika to kryžiaus, kuriuo F.M. krikštijo pirmuosius cebuanus yra irgi bais garbinamas.

Ir negali būti negarbinamas, nes dabar filipiniečiai, sakyčiau, yra krikščionybės fundamentalistai. Pavyzdžiui, vakar prekybos centre staiga visi sustojo ir pradėjo žegnotis, mes su Aisčiu suklusom, nustėrom - kas atsitiko? Pasirodo - trečios valandos malda: per prekybos centro mikrofoną mergina sakė maldos žodžius, visi pasimeldė ir vėl toliau šopinosi. Įsivaizduojat, taip mūsų "Akropolyje"...o dar sakoma, kad lietuviai - labai pasišventę krikščionys.

Ir šeip mes kiek stebimės, kad filipiniečiai iš tiesų šizofreniškai vertina ispanų konkistadorus - iš vienos pusės juose smerkia, iš kitos - jų vardais vadina miestus, gatves. Yra čia tokia Legaspi gatvė - Legaspis rimtai ėmėsi kolonizavimo, jau gerokai po Magelano ir, akivaizdu, jam pavyko. Mes galvojam, kas būtų, jei Vilniuje būtų Murovjovo-Koriko gatvė?

Gražiai siužetiškai būtų susiklostę, jei Mactan saloje, kur Magelanas buvo nužudytas, būtume susitikę su Lietuvos Magelanu tituluojamu Dainium K. Buvom šalia, bet prasilenkėm. Kaip sako britai, taip arti, bet be cigaro....Kitą kartą.

Daug visko nutiko….

...kol mes nerašėm.

Visų pirma buvo Kookoo‘s nest – šauni vietelė atokiame paplūdimyje. Mūsų bambukinis namelis vėl buvo aukščiausias kaime, tai mėgavomės nenukonkuruojamu vaizdu.

Dar mėgavomės baidare – plaukėm prieš audrą, tai Aistis sakė, kad jei mane toje baidarėje pamatytų mano gimdytojai, tai mama prarastų amą, o tėtis – labai didžiuotųsi tokia baidarininke dukra. Nuotraukoje – Aistis vienas, aš jį fotografuoju iš savo verandos.

Dar mėgavomės nuostabiu maistu. Savininkės britės Nikki tikroji profesija – didelių renginių virėja. Ji specializuojasi maisto ruošimu muzikinėms grupėms, kai jos važiuoja į turus. Sakė, yra keliavus su Deep Purple, Santana, Phil Collins, Robbie Williams. Net Lietuvoj yra kelis kartus buvusi su kažkokia noneimine grupe. Tai maistas restorane buvo labai, labai skanus, su jų pačių kepama duona, daromu jogurtu, stebuklingais troškiniais ir filipinietišku patiekalu kinilow – lyg mūsiškė silkė su įvairiais pagardais (nusirašiau receptą, gal tiks Kūčioms). Deja, nepavyko Nikki išklausti, koks mėgstamiausias Robio patiekalas.

Tada persikėlėm iš Negros salos į Bohol salą. Kelionė verta paminėjimo tik dėl to, kad greitajame kelte buvo internetas!

Bohol saloje iškart nusigavome į "Nuts Huts" – tai kitas atokus kurortėlis, dabar jau prie upės, džiunglėse. Jis vertas paminėjimo, nes Aistis čia išmoko laipioti po palmes.

„Nuts Huts“ savininkai turi gražią tradiciją - iškabinti šalių, iš kurių yra jų svečiai, vėliavas išdažytas ant cd. Ir kaip manot, ar turėjo Lietuvos? Taip, neturėjo. Kodėl? Ne, mes nebuvome pirmieji lietuviai čia, bet Karolis ir Edita, lankęsi čia vasarą, buvo išsikabinę savo megztą vėliavą, bet ją susipakavo ir išsivežė. Tai buvo geras komunikacinis žingsnis, nes savininkas prisiminė tokį megztos vėliavos įvykį, tačiau mes vis tiek turėjome priversti „pagaminti“ ir lietuvišką vėliavą.

Jie pagamino, mainais turėjome pažadėti, kad pas juos atvažiuos daugiau lietuvių. Taigi, reklama: „Nuts Huts“ labai puikus kurortėlis prie Loboc upės, už ramumą ramiau, duoda skaniai valgyti ir 1986 metų „National Geographic“ galima paskaityti. Ypač meiliai priims lietuvius, sakė.

Mūsų sekmadieninė kelionė motociklu po Bohol salą buvo viena iš tokių, kurias visuomet prisiminsime - nes per ją spėjom ir sukaisti, ir įdegti, ir sušlapti, ir sušalti, ir vėl išdžiūti. Nuvažiavom apie 170 km tą dieną.

Aplankėme šokoladines kalvas - gražiai vienoje vietoje susigrūdusius kalnų kauburėlius. Graži vieta. Aistis sakė, kad jei tokie kalniukai būtų Lietuvoj, visi seniai būtų pilimis apstatyti.

Ir, aišku, kaip dera sekmadienį, šiame turistiniame objekte buvo daug vietinių, kurie labai originaliai fotografavosi kalniukų fone.

Ieškodami vieno iš salos TO paplūdimio ir važiuodami ne pagrindiniu keliu, kad būtų įdomiau, pataikėm į tokius užkampinius kaimukus, kad net negalėjom patikėti, kad tokie dar gali būti turistiniuose ir suvakarėjusiuose Filipinuose.

Kai galų gale pasiekėm TĄ paplūdimį, pamatėm, kad ne toks jau jis ir stebuklingas. Tik vaikiščiai faini - vandens breiko šokėjai.

Be to, užėjo ir liūtis. Tai teko maudytis per lietų.

Galų gale atvažiavom į vietinę Palangą - kurortinį miestelį, kur jau ir masažą ant jūros kranto galima gauti ir jūros blogybių barbekiu. Tai dabar kaip tik laukiam, ar ištiks mus baltymų šokas nuo per daug žuvies ir krevečių, ar ne.

Ir saulėlydžiai čia stebukingi. Kai toks aukštas dangus ir ilgai nusidriekia plunksniniai debesys, atrodo, kad tikrai esi ant pasaulio krašto.

Beje, pasikartosiu, bet man patinka, kai spalį taip šilta. Kai šiandien parašiau Redui į Lietuvą, kad eisiu įmerkti kojas į azūrinę jūrą, gavau atsakymą - minus du rūke. damn you.

Wake me up when October ends

Pažadink mane, kai baigsis spalis.

Spalis - miego, antklodžių, knygų, valgymo mėnuo. Taip sakau, nes vis gaunam iš jūsų laiškus, kaip pas jus šalta, kaip nieko nesinori daryti, kaip apetitas žvėriškas, nes šalta ir nieko nesinori daryt. Ir manau, kad tai normalu - juk po tiekos vasaros linksmybių, reikia laiko ramiai pabūti.

Bet žinot, įdomus dalykas - mūsų organizmai turi fenomenalią atmintį! Nors čia, Filipinuose, spalis karštas, mudviejų organizmai elgiasi lyg spalį Lietuvoje: mes nuolat norim miego, skaniai pavalgyti ir nieko neveikti. Štai jau kelintą dieną užstrigom Dumaguete mieste Negros saloje. Kelias dienas lijo tropinis lietus, tai buvo puikus pretekstas miegoti ištisas dienas, žiūrėti TV (taip taip, pasirodo net ir šito baisaus užsiėmimo galima pasiilgti) ir užsisakyti DAUG maisto į kambarį. Ir niekaip nesupratom, kodėl. O dabar suvokėm - nes spalis.

Bet išsirutuliojom vakar šiaip ne taip ir už tinginio nugalėjimą buvom apdovanoti viena gražia katarsine akimirka.

Netyčia užsukom į mažiuką salos miestelį Valencia, kurioje kaip tik vyko miesto šventė šeštadieninė. Smagus būdingas šurmulys. Pagrindinėje miesto aikštėje buvo dalijami vietiniai Nobeliai - labiausiai nusipelniusiam valencianui meras teikė apdovanojimą. Šiemet juo tapo vienuolikmetis. Nesupratom kodėl, nes kalbėjo vietine kalba, bet berniukas užlipo ant scenos pasiruošęs kalbą, kurią skaitė iš popieriuko. Kiek supratom, paminėjo savo miestą, salą, šalį. Šaunuolis, rimtas pilietis.

Po apdovanojimų vyko vietinių grupių pasirodymai. Pirmasis grojo Valensijos nacionalinės vidurinės mokyklos akustinis ansamblis. Vat čia mes ir susileidom.

Jaunučiai, šviesių veidų paaugliai su gitarom sustojo po medžiu - iki scenos netraukė jų gitarų laidai. Miestelio garbingieji, tarp jų meras ir policijos viršininkas su "furažke", turėjo persisukti, kad geriau matytų jų pasirodymą.

Ansamblio vaikinai apsupo ratu mikrofoną, paėmė pirmus akordus gitarom, įjungė ritmo mašiną... Tai buvo liūdnai graži, bet viltinga "Green Day" daina apie rudenį. Atrodė, kad ten po medžiu su gitarom atsistojo pats Paprastumas ir Kuklumas, o Besikalantis Talentas mušė tamburiną. Daina liejosi nuoširdžiai, nesuvaidintai, nors tie filipinų jaunuoliai, guldau galvą, net neįsivaizduoja, ką reiškia rudens depresija ir neviltis.

Nuostabus ansamblio pasirodymas, nuostabi akimirka, dėl tokių akimirkų ir verta keliauti, nusprendėm abu.

Dar verta keliauti dėl netikėtumų. Tokių kaip Oktoberfest šventė Dumaguete mieste! Kur jau kur, o Filipinuose nesitikėjome išvysti bavariško siautėjimo. Ir neišvydome, aišku. Tai buvo tik "San Miguel" alaus marketinginė kampanija, mes taip nusprendėme. Daugelis šventės dalyvių, tikriausiai, net nesuprato, kas tas Oktoberfest. Bet alus buvo šaltas ir dar pigus.

Kitą filipiniečių svetingumo pavyzdį patyrėme šiandien. Nuleido mums padangą motociklo. Aišku, mes visai nesijaudinome ir nuvežėme į artimiausią vietinę taisyklą, kur mums senoviniu prilydymo būdu tą padangą sutvarkė.

Kol mes laukėme, vietinis, gal kiek įkalęs vyrukas paprašė vietinio muzikanto mums pagroti. Vienas grojo bandža (?!), o kitas šoko. Muzikantas atrodė geriau.

Toks štai mūsų muzikinis spalis… Ryt važiuojame į Gegutės lizdą – namelius prie jūros, kuriuos šiandien radome ir mums jie bais patiko, nes ten ramu ramu ramu. Vėl kurį laiką nebūsime “ant laido”. O jūs žadinkite vieni kitus, kol tas spalis...

Kalėdos jau Kalėdos

Kaip sakoma vienoje labai gražioje dainoje: Apsukęs laiko ratą, nupliko kalendorius....Filipinų prekybos centruose jau groja kalėdines dainas, parduodami eglučių papuošimai ir kalėdinės atvirutės...

Susimąstai žmogus tuomet apie greitai prabėgusį laiką ir tai, kad mudu jau aštuntą mėnesį Azijoje ir kad laikas jau namo.

Skaitytojų prašymu prisipažįstame, kad taip, jau turime bilietus į Lietuvą. Šiaurinę Lietuvos dalį turėtume pasiekti gruodžio 5tą, šeštadienį apie pietus, prieš tai atskridę į Rygą iš Berlyno, kur būsim adaptavęsi ir kelias dienas pasidžiaugę Europa, nes į Vokietiją iš Bankoko atskrisime gruodžio 1ą. Simboliška, kad grįšime lygiai po devynių mėnėsių... Netyčia čia taip simboliškai išėjo, bet, kitą vertus, mes mėgstame darnius siužetus.

Grįžti nebijome, net norime, nes esame iki soties prisiragavę egzotiškų kelioninių pateikalų, esam skaniai prisivalgę, norim jau tik tinkamai įsisavinti naudingąsias medžiagas. Nebeverta daugiau testuoti ir kaupti naujus įspūdžius, bent jau šį kartą.

O kol kas dar turime du gražius mėnesius desertui. Filipinai štai yra mūsų creme de la creme, vyšnia su cukraus pudra ar braškės su pipirais. Iš čia grįšime į Malaiziją (jau trečią kartą!), dar aplankysime kelias nematytas ir kelias pamėgtas vietas, o lakpritį skirsime saldžiajam Tailandui, nes pirma meilė nerūdyja.

Ir prisipažinkit, juk net nespėjot pastebėti, kaip tie metai prabėgo ir kaip vėl artėja Kalėdos....

Wow wow, Pilipinnas

Čia stiprus šiltas vėjas, ispaniški užrašai, angliška šneka, azijietiški žmonės.

Nei vieno taifūno kol kas.

Iš oro uosto iki Manilos važiavome ilgiau nei truko pats skrydis iš Malaizijos. Dvylika milijonų gyventojų.

Daug bažnyčių, universitetų ir ligoninių. Ir greito maisto restoranų - "Dunkin Donuts", "Dairy Queen", "T.G. FRiday's" ir kt. Amerika Amerika.

Iki susitikimo vietos tenka važiuoti mažiausiai valandą. Pasimatymai skiriami prekybos centruose. Švč. Mergelės Marijos statula - priešais prekybos centrą.

Mūsų hostelio kambarys - stalčiaus dydžio.

Per TV rodo krepšinį. O varžybas tarp "Žalgirio" veteranų ir filipiniečių, trijų taškų persvara laimėjo pastarieji, nes jie apgavo "Žalgirio" vyrus - buvo penkiolika metų jaunesni!

Susitikome su vienu iš trijų suaugusiųjų lietuvių, gyvenančių Maniloje. Andrius - konsulato administratorius, jau dvylika metų čia! Išvažiavo maitinti vargingų Filipinų vaikų ir iki šiol tai daro! Kalba nepriekaištingai lietuviškai.

Baisiojo potvynio padarinių nesimato. Gal greitu laiku dėl to, kad mes - Filipinuose, nebesijaudins jau ir mūsų mamos. Tikimės.

Didelis miestas Manila, dalelė pietų Amerikos Azijoje, kuri, matyt, niekad nemiega..Eisim ryt ištyrinėti nuodugniau.

Borneo džiunglės

Pratęsiu pasipiktinimą dėl Borneo salos - ji toliau sėkmingai niokojama, nepaisant trimitavimo, kad jei dar taip, tai Azijoje drėgnųjų miškų su jų gyvūnais greit visai nebebus. Kaip jau sakiau, medžius medienai jau iškirto. Nebėra medžių, nebėra pajamų. Tai sugavojo apsodinti palmėmis. Palmių plantacijos - labai pelningos, nes iš palmių gamina sveiką ir ekologišką palmių aliejų, taip pat biokurą, dėl kurio ekologiškumo eina iš proto visa Europa!! Aš tuoj imsiu manyti, kad toko dalyko, kaip ekologija išvis nėra, nes patempi vieną paklodės kampą, gerokai nusikloja kitas.

Ir dar tos sausros, dėl kurių atsiranda gaisrai ir niokoja miškus. Vat ir ponia Birutė apie tai rašo savo bloge. Mes tų gaisrų atšvaitus irgi matome - dangus čia nuolat dūmais pasidengęs. O plantacijos sėkmingai klesti, bet vietos natūraliems miškams visai nebelieka! Žiūrėjom į Borneo dalį Malaizijos Sabah regione (kur dabar ir esame) per Google Earth. Tai akurat, visas provincijos plotas nusėtas kvadratėliais (plantacijos), o tamsiai žalias plotelis (natūralūs miškai) likęs tik abiejose upės Kinabatangan pusėse. Vaizdas liūdnas, bet tai gera žinia turistams - tame mažame natūralių medžių plotelyje tarp upės ir plantacijų dar spiečiasi šimtai gyvūnų, kuriuos ypač lengva pamatyti iš upės. Į tokį upės safarį ir mes išsiruošėme. Tai nėra turistinė tuštybė, kaip gali pasirodyti, nes dalis turistinių pinigų skiriama ir esamų gyvūnų išsaugojimui.

Kinabatangan upė yra kiek senesnė nei Amazonė, vanduo – arbatos su pienu spalvos, krantai apaugę mangrovėmis ir miškais. Labai gražu, ypač anksti ryte saulei tekant, ar pavakary, kai gamta rimsta.

Per trijų dienų išvyką keturis kartus plaukėmė upe, du kartus vaikščiojom po džiungles tamsoje ir kartą – dieną. Per tuos susidūrimus su gamta pamatėme n ilgauodegių makakų, n didžianosių bezdžionių (nežinau, kaip jos lietuviškai, bet lotyniškai – nasalis larvatus), du orangutangus, vieną krokodilą, keturias krokodilo akis virš vandens, n dižiasnapių paukščių (hornbills), daug gandrų, vieną šamą, du skorpionus, dramblio pėdsakus, du miegančius paukščius! Ir visi jie buvo laukiniai!!! Taip arti laukinės gamtos buvome pirmą kartą!

Ir turiu pasakyti, kad gražūs tie laukiniai gyvūnai, ypač kai turi progos juos ramiai stebėti, kaip jie sau gyvena medžiuose, ar vandeny, ruošiasi nakčiai, skraido nuo medžio ant medžio, ėda vaisius.

Kad ir koks geras G7, jis nėra labai tinkamas laukinės gamtos stebėjimui – vis dėl to pakankamai toli nuo tų žvėriukų buvome, priartinimo neužteko. Ai, bet daugeliu atveju smagiau buvo tiesiog sėdėti ir stebėti juos ten besikutinėjančius. Todėl nuotraukos ne pačios geriausios kokybės, bet gal nors kiek perteiks tą stebuklą. Beišnykstantį stebuklą.

Beje, mano naujas mėgstamiausias gyvūnas (jau nebeprisimenu, koks buvo „senas“ mėgstamiausias) - proboscis monkey, lot. nasalis larvatus, kaip lietuviškai - neįsivaizduoju, bet tebūnie ilganosis. Jis endemiškas tik Borneo (pasižiūrim visi tarptautinių žodžių žodyną, ką reiškia endemiškas).Į jį bežiūrėdama aš vis gavojau - nu kodėl gamta tokius pokštus kuria? Nes: ši beždžionė turi neįtikėtinai didelę nosį, kuri patinams reiškia didelę galią. Turi nuolat išsipūtūsį pilvą, nes pilve yra du skyriai - vienas paprastam maistui virškinti, kitas - nuodingam, ilganosiai nevalgo prisirpusių vaisių, nes cukraus virškinimui skyriaus skrandyje nėra. Be to, dėl nuolatinių procesų, vykstančių tam dviskyriame skrandyje, proboskių pilvas nuolat išsipūtęs ir pilnas dujų:)

Tada..proboskių kūnai pilki, o galūnės - rudos, todėl atrodo, lyg jie su liemenėmis būtų, o ypač kai sėdi ant šakų, tai išvis kaip žmonės atrodo.

Ir dar - proboskių patinai yra labai seksualiai pajėgūs, jiems erekcijos kone nuolat būna, todėl jie gyvena haremuose su minimum devyniom patelėm. Proboskių patinai savo galios nevengia rodyti sėdėdami ant šakų išsiskėtę ir demonstruodami savo "kitą nosį":

Kitos atskiros istorijos vertas ir mūsų gidas Khai. Štai jis:

Jis puikiai pastebėdavo net ir gudriausiai pasislėpusius gyvūnus. Net leidosi, kad jam skorpionas įgeltų – kad tik mes jį pamatytume. Bet jo anglų kalba buvo labai, labai keista. Pavyzdžiui, apie medžio viršūnę jis sakydavo: look at the tall of the tree. Padėkodamas už plaukimą laiveliu sakydavo taip: „ I hope you enjoy again what you looking interesting this morning“. Nu supranti, apie ką kalba, bet labai keista konstrukcija, ar ne? Aistis liepė man nesijuokti iš žmogaus anglų kalbos, nes pačios ji – neideali. Sutikau, o kaip kerštą, kad juokiausi iš gido, gavom pastabą dėl savo anglų kalbos iš hyper aktyvaus amerikiečio anglų kalbos mokytojo, kuris nesuprato, kad kviečiam prie stalo sakydami „Join the table“. Ech, gyveni žmogus ir mokaisi, keliauji – ir dar daugiau išmoksti.

Pupos paraštėje

Mūsų dienoraščio paraštėje, tarp "Archyvo" lentynų ir "Bendraautorių" dosje, įsiterpė "Pupos". Patys matote, kas yra tos Pupos:)

Mūsų "Pupos" bus draugiškos. Jos bus tylios, o ne rėksnės, jos bus kuklios, o ne dėmesio vampyrės. Pupas pasikvietėme į svečius, nes norime patyrinėti, kaip veikia Google ekonomika. Jei iš "Pupų" uždirbsime pinigų, tuomet juos padovanosime darantiems gerus dabus Lietuvoje. Kam konkrečiai - tarsimės su jumis.

Žalgiris toliau sėja pasitikėjimą lietuvių širdyse

Filipinuose tropinės audros šoka kadrilį. Idonezijoje techtoninės plokštės nusprendė ištrinti Padangą iš žemėlapio. Apie tai jūs, ko gero, net geriau informuoti už mus. Taip sprendžiu iš gautų el. žinučių ir laiko, kurį praleidžiame Skype,ramindami namiškius. Sąskaitą turbūt reikės išrašyti Lietuvos žiniasklaidai, kurią tradiciškai domina destrukcija, kad ir už 13.000 km, o konstruktyvui, kad ir kur jis bebūtų, jos raumenukai per skysti.

Bet, OK. Mes vis dar turime Žalgirį. Ir jo veteranus. Malačiai vyrai. Tuoj pasakysiu kodėl. Leiskite tik prieš tai išlieti emocijas kukliu grafiti, pavogtu iš interneto :)

Taigi, mūsų šeimos įsiaudrinusios dėl mūsų saugumo. Mes praleidžiame daug laiko juos ramindami. Tiek daug laiko, kad net patys užsikrėtėm nerimu dėl situacijos Filipinuose, kur skrendam pirmadienį. Vardan visų ramybės nusprendėme paskambinti į Lietuvos konsulatą Filipinuose ir paklausti, kokia velniava ten vyksta.

Ten viskas OK, kiek, žinoma, gali būti OK po tropinės audros. Manila gyvena, viešbučiai veikia, maisto yra, transportas kursuoja. Business as usual. Maža to, ketvirtadienį į Manilą atskrido Žalgirio veteranų komanda, kuri šeštadienį, spalio 3 d., rungtyniauja su Filipinų komanda Maniloje. Įdomu, ar per sporto žinias Lietuvoje praneš ir parodys? Ar vėl gausim dozę nerimo?

Kalbėjomės su tūlu Andriumi, kurio kontaktus gavome konsulate. Andrius tuo metu kaip tik vakarieniavo su žalgiriečiais prieš rytdienos varžybas. Mums jis pasakė, kad galim drąsiai atvažiuot, o žalgiriečiams prieš padėdamas ragelį pasakė, kad skambino Rita ir klausė, ar gali atvažiuot. Mano įsivaizduojamame pasaulyje žalgiriečiai pilnom burnom choru atsakė - taip, gali, Rita, atvažiuok. :)

Ačiū, veteranai, kad atvykot į Manilą, ačiū Andriau, kad pasakei apie tai. Jėga, kad galime pasinaudoti šiuo faktu ir nuraminti šeimynas namie. Jei ten Žalgiris, visiems viskas bus OK :) Sėkmės rytdienos varžybose! Jei bent viena Lietuvos televizija skirs joms tiek laiko, kiek skiria tropikų nelaimėms, skusiuos plikai ir metus kas mėnesį po 5 proc, atlyginimo pervesiu krepšinio mokyklai. Basta.