Ironiškiausias jaunikis pasaulyje

Suprantu, kad bloga Flores salos interneto skverbtis nėra deramas pasiteisinimas dėl blogo nepildymo, todėl puolu tęsėti pažadą ir papasakoti apie vieną iš dviejų 'nuotykių' iš mini kruizo Lombok-Flores.

Pirmą rytą laivelis sustojo Medang salelėje, kažkur Flores jūroje. Salelė nedidelė, apaugusi mangrovėmis, mums net pasirodė, kad negyvenama, bet joje net trys kaimeliai yra.

Sustojome prie kaimelio Bugis Medang. Laivą apspito vietiniai vaikiščiai, stovėjo ant tiltelio ir savo baltom akim tyliai, nieko nesakydami žiūrėjo į mus. Kol įgula kaimelyje pildė laivo proviziją, mes iššokom į sausumą pasižvalgyti.

Tai jūros fermerių kaimas, augina jie jūržoles.Buvo pats rytas. Selamat pagi sakėm visiems sutiktiems pakeliui – besiprausiantiems, su skalbiniais, dar nesipraususiems vaikams.

Šitie štai paaugliai atsekė mus iki kelio galo, kai atsisukome į juos, jie nebelabai žinojo, ką nori mums pasakyi, tuomet mes jų paklausėm jų vardų, pasakė, kad yra Charlie ir Funny, spėjom, kad vardus „nachadu“ sugalvojo.

Galvojom, kad esame didžiausia kaimelio atrakcija tą rytą, bet klydome. Pasirodo, kaimelyje – vestuvės. Mus bevaikštančius po vienintelę kaimelio gatvę, pakvietė į jaunikio šeimos namą, kuriame jau nuo pat ryto vyko pasiruošimas.

Pasiruošimas vyksta taip: šeimos moterys susėdusios visą dieną ruošia valgį, kurį visa svita nešis į jaunosios pusę, o šeimos vyrai joms padeda morališkai – sėdi, rūko ir groja būgneliais. Jaunikis užsidaręs kambaryje, sėdi ant būsimosios savo pirmos nakties lovos, kuri yra ir jo senelių bei tėvų lova, ir galvoja, kaupiasi. Na, bent jau taip turėjo daryti iki pat ketvirtos popiet, kol visi pajudės į jaunosios pusę.

Bet pasirodėm mes. Šeimai buvo didelė garbė susilaukti svečių iš užjūrio, todėl buvom vaišinami arbata, sausainiais (visai kaip mūsiškiai sveriami, širdutės formos, apibarstyti cukrumi) ir kokoso skonio jūržolių žele. Mums irgi buvo didelė garbė sudalyvauti vietinėse vestuvėse, nes toks įvykis kaimelyje, kaip jie patys sakė, būna gan retai. Jaunikis neištvėrė ir išlindo pažiūrėti, kas čia kleketuoja.

Gražus bičas, dvidešimt jam. Dabar prašau atkreipti dėmesį į jaunikio marškinėlius. Ne koks FCUK, ne koks žodžių žaismas, ne. Paprastas tiesus F žodis.

Jis angliškai nešnekėjo, tai padarėm prielaidą, kad jis tiesiog nežino, kas ant jo maškinėlių parašyta. Bet mums jis atrodė, kaip pats ironiškiausias jaunikis pasaulyje.

Be to, man rodos, jis pasigailėjo, kad išlindo iš savo apmąstymų kambario, nes pamatė baltaveides užsienietes, kokių nebuvo matęs. Ir reikėjo pamatyti jo veido išraišką, kai olandė Elise, kokių 190 cm mergina blondinė, su trumpais džinsiniais šortais pro jį praėjo ir pasilenkė fotografuodama.....jo akyse matėsi nuostaba ir sumišimas – juk jis galvojo, kad išsirinko gražiausią merginą kaime, o pasirodo.....

Tris naktis, keturias dienas

Ne, tai nėra vietinio alaus "Bintang" (reiškia žvaigždė) šventės pavadinimas. Čia kiek mes praleidome laive be pavadinimo plaukdami iš Lomboko salos, pro Sumbavos krantus, į Flores salą.

Mes taip mažai tikėjomės iš šito mini kruizo, kad jis mus nustebino viskuo.

Visų pirma, padorios išvaizdos laivu, kuris nors ir atrodė kiek 'home made', bet buvo labai švarus, o jo baltos lentos priminė Provance stilių.

Tris kartus per dieną tiekiamu laive pagamintu tobulu maisteliu. Aišku, maistą kaskart pagerindavo malonumas jį valgyti denyje, plaukiant per akvamarininius vandenis. Taip pat labai puiku, kad maistas buvo šviežias - kai kurie patiekalai buvo dar gyvi valandai iki juos valgant..štai kaip gabenome vienos dienos pietus (atsiprašau vegetarų):

Kompanija buvo ni vielka, no bardzo pšiemna: ramūs europiečiai, ramūs amerikiečiai ir labai šnekus kanadietis, bet vienas, ir kalbėdavo apie įdomius dalykus. Geras oras (tiesa, lijo kartą), šiltas vanduo, gražūs vaizdai aplink ir pasiimta gera nuotaika, kai saka, buvo tie faktoriai, lėmę, kad mūsų netikėtai neplanuotai įsigyta makdonaldinė kelionė buvo labai labai maloni.

Kasdienė rutina buvo tokia:

6.00 Ropom iš gulto

6.15 Saulėtėkis stebimas laivo priekyje

6.30 lengvas snūduriavimas denyje laukiant pusryčių

8.00 Pusryčiai Kava su pienu denyje

8.30 Rytinis sutojimas - maudytis, snorklinti (kaip lietuviškai? paviršinis nardymas su vamzdeliu?)

9.30 Vėl visi laive, aikčiojimas, kaip gražu buvo po vandeniu

10.30 Plaukimas. kartais su bangavimu, kartais ramus

12.00 Pietūs denyje

13.00 Laisvas laikas, gali eiti, kur nori, daryti, ką nori. Laive, aišku

14.00 Popietinis sustojimas, dažniausiia negyvenamame paplūdimyje. Maudynės. Laisvas laikas po vandeniu

16.00 Vėl plaukimas. Saulės vonios denyje

17.00 Vakarienė

18.15 Saulėlydis

19.00 Plaukimas arba inkaro išmetimas gražioje įlankoje. Naktis po žvaigždėtu pietų pusrutulio dangumi ir jūra, pilna naktį šviečiančių medūzų

Ir taip tris naktis, keturias dienas. Malonu, nėr ką ir sakyt. Juolab, kad ir apylinkės šiose vietose labai įspūdingos, tokios jau kiek primenančios Australijos žemyną (man primena, nors niekad down under nebuvau).

Mačiau delfinus. Kitus du nuotykiausius nuotykius surašysiu kituose postuose. Anonsuoju - pirmasis bus apie ironiškiausią jaunikį pasaulyje, antrasis - apie senius tinginius.

O čia dar tokią gigantiško dydžio medūzą pavyko pastebėti po vandeniu:

Tiesiai į dešimtuką

Kai keliauji šeštą mėnesį, nori nenori papuoli į patį sezono įkarštį.

Kol kas vis pavykdavo išvengti turistinio sezono triukšmo - Indokinijoje buvo lietingasis sezonas, tai visi tik verkė, kaip blogai, kad nėra turistų, Vietname buvo pats sezonas, bet šitoj šaly tiek visko daug, kad problemų nebuvo. Malaizijoje irgi pataikėme į tik ką prasidėjusį sezoną, bet kažkaip žmonės ramiai į jį reagavo.

Į patį dešimtuką pataikėme Indonezijos salose - apie Balio balių jau rašiau, o dabar atidūlinome į dar didesnį balių - Gili Trawangan salą.

Pasirodo, kad Robinzono Kruzo sala, kurią taip pamėgo iki šiol čia lankęsi lietuviai, rugpjūtį virsta turizmo centrifuga. Į ją plaukia ordos turistų mažais laiveliais, kaip kariai į Normandiją per D-Day.

Kai mes supratome, kur puolame, jau sėdėjome vienam iš tokių laivelių. Tai ką, viešbučiai visi pilni, jų kainos užkeltos trigubai, maisto, pramogų - irgi tiek pat. Šiandien geriausias juokas buvo gatvėje pardavinėjamas keptas kukurūzas- viena burbuolė kainavo vieną dolerį. Juokdariai tie vietiniai sasakai.

Bet kainos tik viena pusė. Labiau mums nepatiko požiūris, nuotaika ir visas salos kvėpavimas.

Taigi, aš padariau sau išvadą, kad idealios vietos ilgalaikiams keliautojams ir vietos atostogatojams - labai skiriasi. Manau, kad jei atvykčiau čia savaitei atostogų, tai tiktų man ir vietiniai ereliai su šmaikščiais juokais, patiktų man aplinkinė infrastruktūra, šiaudinės skrybelės bei pilni barai vakarais.

Dabar norisi visai kitų dalykų. Todėl šeip ne taip "iškentėję" baltus Gili Trawangan paplūdimius ir akvamarininę jūrą, ryklį po vandeniu (Aistis matė nardydamas) ir tuną bei barakudą pilve, vykstame dar ryčiau, iki Flores salos.

Kitas įrašas bus jau iš ten, ir tik kitą savaitę, nes jūroje interneto nėra:)

Būkit ramiai, leisdami paskutines turistinio sezono dienas Lietuvoje.

Trise Azijoje arba varlė keliauninkė Balyje

Taigi, didžioji paslaptis, kurią nuo jūsų slėpėme visus penkis mėnesius - mes keliaujame ne dviese, o trise. Kartu su mumis nuo pat Tailando Aziją lanko varlė keliauninkė.

Varlė keliauninkė - ne šiaip sau varlė, ji kelionių ir keliavimo simbolis iš esmės. Maža to, šita varlė yra pusė pasaulio apkeliavusi, ji yra buvusi ir Meksijoje, ir Pietų KOrėjoje, ir kur tik nebuvusi.

Šitą kelionės simbolį mums per išleistuves In vino įdavė Akvilija, kita prisiekusi keliautoja. Varlytė iki šiol lydėdavo kelionėse ją ir dar kitus draugus, dabar perėjo mums, kaip pereinamasis prizas ir kelionės partneris.

Varlė keliauninkė yra kilimo iš Balio salos, todėl visą kelią su mumis ji judėjo namų link. Varlė keliauninkė bais mėgsta fotografuotis, tai buvo 'nutraukta' ir prie Bankoko dangoraiziu, ir Angkor Wat šventyklose, ir Sapos slėniuose, ir Melakos pusiasalyje. Besifotografuodama, net nosį nusibrozdino, bet... blogietis virusas jos nuotraukas suvalgė. Ne esmė.

Varlė keliauninkė labai džiaugėsi sugrįžusi į gimtąją salą. Puolė į induistų šventyklas ir į svečius pas naujesnės laidos giminiečius.

Jau galvojome, kad teks ir palikti Varlių Balyje. Bet paskui nusprendėme, kad jo dalia - keliauti. Akvile, Varlius grįžta į Lietuvą, kad galėtų toliau tęsti Amelijos nykštuko pradėtą tradiciją.

P.s. Dėl pasirodžiusių spėjimų apie penkis mėnesius nutylėtą paslaptį - tai tik dar vienas įrodymas, kokia begalinė žmogaus fantazija, kai jai duodama valia!

Paskui baltą triušį

Esam jau trečioje Indonezijos saloje – Balyje. Pirma diena saloje buvo tokia šveliai tariant surealistinė, tai galvojam, gal kas blogai su mūsų matricomis.

Atsibudome nuo į mūsų kambarį įlipusio balto triušio. Kadangi buvome po sunkios kelionės (jau net nebeverta aprašyti, kaip sugebama sugadinti, palyginti paprastą kelionę), galvojom, kad haliucinacija. Pasirodo – ne. Triušiukas – šeimininko naminis gyvūnas.

Mūsų kambario vonia – tik su puse stogo, kita pusė – dangus. Kažkoks labai jau originalus viešbučio architektas buvo, nes koks kaifas maudytis po dušu ir žiūrėti į žvaigždes!

Paplūdimy smėlis – juodas, vulkaninis. Keista, atvažiavome į Bali ieškoti atvirukinių paplūdymių su baltu smėliu ir akvamarinine jūra.

Jau vakare, sėdint fangipanų sodelyje, po dviejų mėnesių pertraukos išgirdome savo kelionės draugą driežą gecko žagsint – labai apsidžiaugėme, nes nebuvome jo girdėję nuo Vietnamo. O man berašant šį įrašą, maždaug vidurnakty, pragydo visi kaimo gaidžiai. Keistuoliai.

Dar vienas keistas dalykas - Aistis susirado naują meilę. Su ja nesiskiria jau kuri diena, eina su ja kartu vaikščioti ir vis skaito apie ją, uosto ją užsisvajojęs.

Tai vanilė. Vietiniai prekeiviai vanilės ankštis čia parduoda ant kiekvieno kampo, nes, pasirodo, Indonezija antra ( po Madagaskaro) vanilės eksportuotoja pasaulyje. Tai ir Aistis vieną tokią įsigijo ir su ja nebesiskiria. Štai kaip atrodo vanilės sėklytės:

O čia - vanilinė nosis:

Be to, kad tyrinėjam vanilės biologiją, tai tyrinėjam ir Balio salą. Ir supratom, kad čia yra dvi salos: viena - Balis - kurią tik ką aprašiau, su ramiai tekančiu gyvenimu ir smagiais atradimais, o kita - Balius - su turistų ordomis siaubiančiomis paplūdimius ir siuvenyrų parduotuves. Kadangi iš Balio jau išvykome ir atvykome į Balių, tai jau planuojame, kaip greičiau iš čia dingti. Bet prieš dingstant dar turime atskleisti paslaptį, kurią slėpėme visus penkis mėnesius..bet čia jau kitame poste.

Beždžionspąsčiai ir kaip nuo jų išgelbėjo lenkai

Po pažinties su Krakatau, pamėgome ugnikalnius ir nuvykom į dar vieną Javos besispjaudantį spuogą – Bromo. Skirtingai nei pirmasis mūsų matytasis Žemės kaminas, Bromo yra labai, labai populiarus ir turistų grupės važiuoja į jį kasdien, tiksliau kasnakt – kad prieš saulėtėkį pasiektum kraterį tenka keltis trečią.

Iki kalno galima eiti pėsčiomis arba važiuoti džipu. Knygučių paskaitę keliautojai paprastai eina pėsčiomis, nes ir netoli – trys kilometrai, maždaug valanda kelio - ir įdomu eiti per vadinamąją smėlio jūrą naktį ugnikalnių apsuptyje, o ir išvengi nepagrįstų išlaidų nevertingai ir perkainuotai kelionei džipu.

Dabar apie beždžionspąsčius. Šis terminas buvo išrastas keliautojų sraigių L&M, jis apibūdina padėtį, kuomet sieki išvengti pavojaus ir, manydamas, kad gudriai darai, pasirenki kitą kelią, bet jame patenki į dar didesnį pavojų. Ji taip pavadinta, nes pirminėje situacijoje buvo įsipainiojusi bezdžionė, kurios norėdami išvengti, sraigės vos neišsivertė į upę. Nu žodžiu, etimologija gal kiek ir sudėtinga, bet grįžtant prie Bromo....Tarp gudruolių, pasirinkusių ėjimą pesčiomis, buvome ir mes. Kaip ir visi kiti pėstieji, buvome nuvežti iki smėlio jūros pradžios ir gidas pasakė, kad reikia eiti žemyn, paskui į dešinę ir jau bus kalnas. Gal kiek ir užkliuvo atsainus gido kelio nupasakojimas, tačiau daug kas tuo keliu eina, supratome, kad bus lengva surasti Bromo ir bus nuorodos.

Vat čia ir buvo beždžionspąsčiai. Nuorodų nebuvo. Aiškaus kelio irgi. Atsidūrėme kažkokioj rūke paskendusioj plynėje naktį, tamsu nors į akį durk, su leisgyviu žibintuvėliu ir be jokios nuovokos, į kurią pusę eiti.

Kaip paskui paaiškėjo, tokioj pat situacijoj atsidūrė kone visi ėjusieji pėsčiomis, keletas pasiklydo, į kelią juos atvedė tik „netyčia“ atsiradę gidai ant arkliukų, už papildomą mokestį pasisiūlę parodyti jiems kelią. Kita grupelė ėjusiųjų buvo specialiai suklaidinti žybsinčių žibintuvėlių kitoje pusėje nei kalnas ir paskui turėjo sumokėti tam pačiam žibintuvėlininkui, kad juos išvestų iš smėlio jūros.

Beždžionspąsčių mudu išvengėme, nes turėjome kelrodes žvaigždes – lenkus, o jie turėjo GPS‘ą. Tėtis, mama ir sūnus studentas, tokie bardzo turisticzne, buvo puikiai pasiruošę žygiui, be GPS‘o tėtis su sūnumi dar buvo su vienodomis „The North Face“ šiltomis kepurėmis (tą naktį buvo 4 laipsniai šilumos tik) ir laikė spartų ėjimo tempą. Štai kaip tai atrodė tamsoje:

Mes aklai pasitikėdami visagaliu prietaisu ir lenkais kone bėgome paskui juos ir taip beveik be vargo ir beveik nepasiklydę nuėjome iki Bromo, pasitikome aušrą ir grįžome kartu su tais pačiais lenkais. Grįžę išgirdome kalbų, kad galbūt nuorodos specialiai nuimamos, kad naktyje aplink ugniklanius klaidžiojantys pasimetę vakariečiai galėtų pakelti regiono vietinių pragyvenimo lygį.

O Bromo - įspūdingas! Kraštovaizdis nuo jo – kaip į Menulio pievas ar Marso kanjonus.

Saulė užteka kaip į pasaulio kraštą.

Ugnikalnis nuolat išmeta gerą porciją baltų dūmų, kurie atsakančiai dvokia siera ir graužia gerklę. Pastovėjus ant kalno kokias penkias minutes pradeda graužti ir akis, užima kosulys ir čiaudulys, nes visi kvėpavimo takai puola priešintis supuvusių kiaušinių skverbimuisi į kūną.

O pasibaigus rytiniam turistų srautui, prasideda ramus vietinių, pavadinkim juos Bromo beduinais, gyvenimas. Arkliukai, kurie ryte tempė turistus į kalną, ilsisi. Bromo gidai užsitraukia cigariukus, kaičiama arbata ir kuriami planai, kaip paspęsti naujus beždžionspąsčius turistams.

P.s. Mūsų nuotrauka "Šią savaitę" irgi buvo padaryta lenkų - be to, kad turistai, jie dar ir geri fotografai. Dzenkujem bardzo.

Kankinimas kultūra

Kartas nuo karto tenka mums pasikankinti ir nueiti į kultūrinius renginius ar aplankyti vietines „must see“ įžymybes. Negaliu labai skųstis, kankinamės savo noru....

Yogyakartoje, Javos kultūrinėje sostinėje, neva, kuri mums pasirodė pervertinta gerokai, nes nei ji sostinė, nei kultūrinė, nuėjome į Wayang Kulit. Tai vietinė įžymybė – odinių marijonečių šešėlinis teatras. Šiaip labai įspūdingas reginys. Ypač pačios lėlės labai gražios, gaminamos iš buliaus odos, vienai tokiai pagaminti reikia mėnesio- iš pradžių išraižo, paskui dažo natūraliais dažais, pavyzdžiui šafranu.

Ir pats spektaklis monumentalus, paremtas Ramyanos mitu – ilgas, su visu gyvu choru ir gyvais muzikantais. Bet....o dieve, kaip neįdomu......Spektaklis vyksta dvi valandas, mes gal kokias penkiolika minučių ištvėrėme, deja....Kažkaip daug smagiau buvo išeiti į pagrindinę Malioboro gatvę ir stebėti žmones. Tai kol kas pati geriausia kultūrinė atrakcija.

Ją pakartojau ir vykdama į dvi pagrindines šventyklas Javoje – Borobudur ir Prambanan. Vėlgi, a must to see, todėl tradicinis turistas, tupintis mano galvoje, neleido man į jas nenuvykti. O Aistis, vienok, atsispyrė – pasiskelbė griežtu antišventyklistu ir liko.

Tai vėlgi, tos šventyklos – dievaži, įspūdingos. Ypač Borobudur - pagal budistų tradiciją pastatyta griežtai į visas pasaulio šalis, su įėjimu griežtai iš rytų. Tekant saulei ant šventyklos viršūnės, apylinkės atrodo ypač įspūdingai.

Bet tik tiek. Po tokių ekskursijų grįžti ir supranti, kad tu turi tik nuotraukas, jokio jausmo. Tai ir galvoju, kad įdomus tas žmogus – homo turisticus – kankinasi savo noru.

O jausmas aplanko, stebint kiemelyje žaidžiančius vaikus,

mažoje gatvelėje užtiktą štai tokį liūdesėlį

ar dažytus viščiukus.

"Fuck terrorism" arba jie mūsų neišgąsdins

Prabangių parduotuvių ir viešbučių rajonas Mega Kuningan pietinėje Džakartoje išgarsėjo liepos 17 dieną, kai du teroristų išpuoliai nusinešė devynių žmonių gyvybes ir sužeidė dar apie penkiasdešimt. Atėjom į ši rajoną Džakartoje maždaug savaitę po tragiškų įvykių, štai reportažas iš įvykio vietos:

Pagrindinė gatvė – žiedas, kuriame įsikūrę Marriot, Ritz-Carlton ir kiti penkių žvaigždučių viešbučiai - dar uždaryta. Įvažiavimą į ją saugo dešimtys policijos pareigūnų. Apie įvykusį teroristinį aktą čia byloja keliom eilėm aplink viešbučius išstatyti gigantiški gedulo vainikai su užuojautomis žuvusiųjų šeimoms ir viešbučių vadovybei, gėlės jau nuvytusios. Kitoje gatvės pusėje, didelėje pievoje stūkso policijos palapinė, laikinas darbo vietas įsirengę budi ir žurnalistai – autobusiukai, palapinės, satelitinės antenos. Dar toliau pievelėje spėjo įsikurti apsukrūs prekeiviai – parduodamas maistas, gėrimai, marškinėliai su Manchester United, C. Ronaldho ir “Fuck terrorism” užrašais. Prekeiviai entuziastingai sutinka kiekvieną priėjusį prie jų ir kiekvienas išdidžiai pasako, kad nekenčia teroristų. Maisto pardavėjai pievelėje degina šiukšles – dūmų kvapas šioje vietoje aktyviai žadina vaizduotę. Staiga liūdnai pagarsėjusios vietos pasižiūrėti žmonės ateina su vaikais, stoviniuoja, mobiliaisiais telefonais fotografuoja audiniais uždengtą “Ritz-Carlton” pavadinimą. Kažkas užsisakė maisto į namus – praeina McDonald’s pasiuntinukas. Taksistas sako, kad šią savaitę jau trečią kartą veža turistus į Mega Kuningan rajoną. Kai kurie Ritz-Carlton viešbučo langai dar uždengti, iš kai kurių išlindę statybininkų galvos – viešbučio atstovai teigia, kad visi remonto darbai bus baigti per dvi savaites ir viešbučiai vėl bus pasiruošę vėl priimti svečius. (Ir iš tiesų - rugpjūčio pradžioje jie vėl pradėjo priiminėti svečius). Įtaka turizmui

Indonezijos viešbučių ir restoranų asociacija skelbia, kad dėl terorizmo išpuolių šalyje turizmo šaka po patirto streso visiškai atsigaus tik gruodį.

Kol kas turizmo sektoriaus nuostoliai nedideli – savo turą po Indoneziją atidėjo tik “Manchester United” komanda ir vienas kruizinis laivas, turėjęs atvykti į Bali su 1800 turistų. Kaip spėja Džakartos dienraštis “Jakarta Globe”, daug turistų, ketinusių vykti į Indoneziją, šiuo metu trumpam sustabdė savo planus ir tiesiog laukia, ar išpuoliai nepasikartos ir ar situacija stabilizuosis. Dienraštis prognozuoja, kad į Indoneziją atvyks apie 30 proc. mažiau turistų.

Kita vertus, svarsto “Jakarta Globe”, Indonezijos turizmo sektorius turi patirties kovojant su terorizmo sukeltu sąstingiu – po 2002 –ųjų ir 2005-ųjų sprogimų Bali saloje, turistų pamėgti paplūdimiai buvo tušti. Tačiau maždaug po pusmečio atvykstančiųjų srautas atsinaujino ir dabar Bali sala sulaukia dar daugiau turistų nei 2002-ųjų pradžioje.

Labiausiai pyksta paprasti žmonės

Maždaug už penkiolikos minučių kelio nuo Mega Kuningan rajono, Džakartos Džaksa gatvėje, kuri yra pamėgta taupiai keliaujančių turistų, gyvenimas vyksta įprastai. Nakvynės namuose visi kambariai užimti, restoranai pilni keliautojų iš Europos, barai lūžta nuo indonezietiško alaus “Bintang” mėgėjų.

Sutikti Indonezijos sostinės gyventojai visi kaip vienas teigė, kad terorizmo išpuoliai labiausiai vargina juos, paprastus džakartiečius. Pasak jų, tai pasikėsinimas į jų saugumą, jų miestą, galų gale, į jų pajamų šaltinį – turizmą.

Miestiečių pasipiktinimas peraugo ir į akciją internete “Indonesia Unite”. Patriotiškai nusiteikę indoneziečiai socialiniuose tinkluose “Twitter” ir “Facebook” siunčia žinutes su Indonezijos raudonai balta vėliava ir šūkiu – jie mūsų neišgąsdins.

Dutch Villa charm

Publikos prašymu įdedu, kaip atrodo kol kas blogiausias per kelionę sutiktas viešbučio tulikas, jį meiliai vadiname tuliku-šikuliku, nes siaubingai smirda. Dušas – tai tas kibirėlis, juo semiesi iš to rezervuaro ir pili ant savęs. O viešbutis – labai gražus, su „olandiškos vilos šarmu“, anot „Lonely planet“.