2009 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Paskutinis pirmadienis Azijoje

Ir leidžiam mes jį Bankoke. Vaikščiojom mėgstamom gatvėm, iki negalėjimo bandėm atsivalgyti Tom Yam sriubos, skersai išilgai šlavėm Khao San gatvę, klausėmės azijietiško didmiesčio ūžesio, supomės ant magiškosios Bankoko upės jūrinių bangų ir nesislėpdami kepėme saulėje.

Vis planavom, kaip čia nutiesti 9 tūkst. kilometrų ilgio šiaudelius, kuriais tekėtų nepakartojami vaisių kokteiliai, „Singha“ alus, kokoso pienas. Kaip čia padarius, kad visos mielos šmutkės, auskariukai, nesąmonytės būtų pasiekiami ir pas mus, kaip ir šitas karštis, maišalynė žmonių, kvapų.

Žmogiška norėti atsibūti, atsivalgyti, atsiklausyti, atsimėgauti, lyg tam nebūtų pakakę devynių mėnesių.

Jų pakako. Mes grįžtam Europon, kurios be proto pasiilgom. Ir keliam taurę už „been there, done that“. O Bankokas mums po kojomis.

2009 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Tom yam ir Spring Rolls

Nuėjome mes į tailandietiškų patiekalų gaminimo mokyklėlę, nes jaučiam, kad ne tik Indrė, bet ir visi jūs laukiat iš mūsų šedevrų, kuriuos vis giriamės valgantys.

Turiu pasakyti, kad iš mokyklėlės išėjau ant sparnų, nes nesitikėjau, kad tailandietiškus patiekalus taip lengva pagaminti. Ir kai šalia stovėjo mokytojas, visi ingredientai buvo paruošti reikiamomis dozėmis, o mums reikėjo tik dėti į keptuvę ir pagal mokytojo komandą maišyti, tai abu su Aisčiu pagaminome idealius patiekalus. Aš - man skaniausią pasaulyje Tom Yam sriubą, o Aistis - jam skaniausią pasaulyje žaliąjį karį(turėčiau rašyti curry, nes jokio kareivio jis negamino.)

Taigi, jei entuziazmas neišblės iki grįšime, esame pasiruošę gaminti tiek Tom Yam, tiek curry, tiek spring rolls'us (kaip lietuviškai - daržovių suktinukai?), tiek pad thai makaronus, nes, pasirodo, juos labai lengva pagaminti...

...jei tik turi reikiamų prieskonių. Tai dabar jau jūs man pasakykite, ar Lietuvoje, tose gausiai besisteigiančiose prieskonių parduotuvėlėse, galima gauti tokios prabangos, kaip citrinžolė, kafyro laimo lapelių, tumeriko, galangalo (na gerai, jį galima pakeisti imbieru), čili pastos, žuvies padažo ir austrių padažo?

2009 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Kaip aš skaičiau smegenų naudojimo instrukciją

Taip, aš grįžau, praleidusi dešimt gražių dienų budistų vienuolyne Wat Ram Poeng. Vis dar galvoju, kad dešimt dienų atsijungti nuo intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo šiuolaikiniam žmogui yra labai daug, kitą vertus, dešimt dienų meditacijai išmokti – labai mažai.

Pirmomis dienomis jaučiausi, kaip aštuonerių atvežta į pionierių stovyklą „Tauras“ ir palikta be mamos dešimčiai dienų. Ašaros pačios pradėjo riedėti po pirmų pastangų medituoti ir dar smarkiau, kai mokytojas liepė nusiimti vestuvinį žiedą ir nusivalyti iš vakaro pasidarytą prancūzišką manikiūrą. Man trisdešimt, o nesaugiai jausdamasi raudojau taip pat, kaip būdama aštuonerių.

Rutiną jau yra aprašęs Aistis, ji kaip įmanoma toli nukrypusi nuo iki šiol mano turėtosios – keltis kevirtą ryto, pusryčiai šeštą, bet realiai pavalgai tik septintą, nes 40 minučių meldiesi, pietūs 10.30, po vidurdienio – nieko nei į burną, miegoti- 22.00. O visas kitas laikas skirtas sėdėti lotoso poza ar vaikščioti sraigės greičiu ir galvoti galvoti galvoti.

Pirmą vakarą įsiskaudėjo galvą, taip ji spengė tris dienas. Ketvirtą ir penktą dieną kovojau su neįtikėtinu nugaros skausmu ir greitai iki kaukimo nutirpstančiom kojom. O nuo šeštos prasidėjo tikrasis mėgavimasis savo proto ir kūno galimybėmis.

Kodėl mūsų vidurinėje mokykloje nemoko gilintis į savo smegenis ir pasiskaityti jų naudojimo instrukciją? Dievulėliau, kiek ten funkcijų! Kitos net niekad gyvenime nebuvo panaudotos, koks praradimas....

Ką ten sedėdamas supranti, apie ką galvoji, ką patiri, yra labai asmeniška patirtis. Kiekvienas iš ten išsineša labai skirtingą naudą, manau. Tikrai žinau, kad niekad iki šiol gyvenime nesu taip giliai sąmoningai išgyvenusi kiekvienos minutės, niekad tiek nesiklausiau į savo kūno pojūčius – kai jauti kvapus ateinančius, pasisvečiuojančius nosyje ir išeinačius, kai girdi, kaip nukrenta lapas, arba kas užlipo tau ant rankos – skruzdė, musė ar uodas. Ir niekad nesu mačiusi tiek daug įvairių veidukų marmuro plytelių grindyse. Keisčiausia, ką mačiau – tai pokemonas ir šalia medituojančio vaikino veidas.

Išvažiavau, galvodama, kad vėl kada čia sugrįšiu. Tikrai, protui patreniruoti. Tos dešimt dienų tylos greitai išvalo smegenis – grįžus, miestas atrodė LABAI triukšmingas ir, atrodo, fiziškai jaučiau, kaip smegenys vėl prisipildo nereikalingo šlamšto. Bet tai neišvengiama, nes noriu gyventi realiame gyvenime, o ne oranžiniame. Vakar dar buvo kiek sunku - pavyzdžiui, ant L raidės pagalvojau, kad čia apverstas septynetas. Bet jaučiu, kaip jau grįžtu.

Gyvenimas vienuolyne buvo nuostabi patirtis pati savaime. Nuotraukos tik šiek tiek perduos tą nuotaiką - juolab, kad jos darytos pusiau slapta, nes bet kokia veikla nei meditavimas, atitraukia nuo proto pilnatvės.

Pusė aštuonių ryto - jau pasivaikščiojus, pameditavus valandą, papusryčiavus ir išsišlavus kambarį būdavau

Šventoji Budos diena - vienuoliai garbina Budą šviesa

Tattoo ir mobilka - vienuolis skambina varpu

Vienuoliai renka sau maisto

Reivuojantis Buda

O čia – rytinis vienuolių giedojimas. Man labai gražu.

Monks chanting in Wat Ram Poeng, Chiang Mai, Thailand from Linda Barthez on Vimeo.

2009 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Aš grįžau

2009 m. lapkričio 14 d., šeštadienis

Pokalbių kambariukas - kairėje

Vaida klausia, ar Ritai medituojant 10 dienų bloge bus tylu? Sakau, ką čia aš vienas likęs blevyzgosiu - nei keliauju, nei nuotykiauju, tik kaupiu lauktuves, vaikščiodamas po kvapniuosius Chiang Maijaus naktinius turgus, skaipinu su Lietuva ir stebinu svečių namų administratores, kad ištisom dienom neišeinu iš kambario. Viena net atsirakino kambarį vidury dienos pasižiūrėt, ar nepabėgau. Po to jai teko ilgai teisintis :)

Taigi, nėra nuotykių, yra pasirengimas kelionei namo. Manau, neverta pritempinėti ir kurpti įrašų vardan įrašų. Bet Vaidos pastaba buvo teisinga, todėl kairėje blogo pusėje atidariau mažą, gal kiek netvarkingą, bet funkcionalų pokalbių kambariuką, kad galėtume šnektelt. Taip pat parašiau porą klausimų, kurie man šią bemiegę naktį kvaršina galvą. Tad jei bus ūpo, brūkštelkit, ką manot tom temom ir patys parašykit klausimų. Taip bus geriau, nei tampyti gumą prie įrašo - "dar viena produktyvi, bet rami diena".

2009 m. lapkričio 11 d., trečiadienis

Ego needs some meditation... (II)

...pasakė Rita ir išvyko į dešimties dienų meditacijos kursus pas budistų vienuolius į Wat Ram Poeng. Tuktuku iš Chiang Maijaus į vienuolyną tolstančios žmonos nenufotografavau. Fotoaparatas iškeliavo kartu su Rita. Ji sakė, kad grįžusi brūkštels gerai iliustruotą įspūdžių įrašą. Man jau dabar varva seilė.

Dar ji sakė parašyti, kad aš pasilieku rojuje. Rojus tai yra švarūs svečių namai ramioje Chang Maijaus alėjoje, ranka pasiekiamas stogą raunančio skonio maistas jaukiose kavinukėse su sodais vidiniuose kiemeliuose, tajų masažas kur bepasisuksi, didelis kambarys su net DVIEM langais į rytus (tad žadina ne žadintuvas, o saulė ir paukščiai), televizorius su BBC, CNN ir Al Jazeera, padorus Wi-Fi su Skype ir vaisiai, kiek nooooooori šviežių vaisių. Taigi turiu puikias sąlygas darbui prie idėjų, kurių su Rita prisigalvojome keliaudami. Žodž, abiem liuks.

Ir dar. Jei neramu dėl mūsų žygių pas budistų vienuolius ar mūsų religinės orientacijos, sklaidau abejones. Esame, kuo buvome - krikščionė ir tikintis filosofija ir fizika. Meditaciją pamėgome, nes ji treniruoja protą, kaip kad mankšta treniruoja kūną. O budistus mylime už tai, kad jie geriausiai pažįsta tą keistą mechanizmą - žmogų.

2009 m. lapkričio 10 d., antradienis

Žmonių stebėjimas Bankoke

Labai skanios papajos

Mergina, perkanti vaisius, vakar masažavo Aistį

Pozdnij zavtrak ili ranii obed

LABAI sunkiai dirbantis Tuk-Tuk vairuotojas

Savas

Vegetarų džiaugsmas

Ar tik jos ne lietuvės?

2009 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Galva prarijo uodegą

Taip mūsų kelionės žemėlapio kūrėjas Aistis Z. pasakė, kai nuvedė maršruto liniją į Krabi miestą Tailande, ir ten rado mūsų paliktą žymę dar kovo mėnesį.

Tailandą paskutiniam kelionės etapui pasirinkom tam, kad galėtume gražiai sudėlioti taškus ant i, o paskutinį tašką, pagal geriausias dramaturgijos taisykles, padėti ten, kur ir buvo pradžia.

Ir neprašovėm. Vėl esam Tailande ir jaučiamės čia kaip namie. Gera eiti ten, kur žinai, valgyti, ką jau ragavai ir sakyti "o pameni, mes čia buvom ir darėm tą ir tą". Tailandas vėl be konkurencijos šoktelėjo į labiausiai patinkančios šalies sąrašo pirmąją vietą ir ten išbus, man rodos, iki pat gruodžio 5 dienos.

Maža to, Tailando dekoracijose labai aiškiai matyti mudviejų pokyčiai nuo kovo. Galvojam, kad per aštuonis mėnesius atsitiko oi kaip labai daug visko - juk vaikai, kurie gimė kovą, jau tuoj pradės vaikščioti! Bus daug kalbos grįžus...

Ryt lekiam į Chiang Mai - dar daugiau gerų emocijų ir vienos kitos asmeninės patirties.

Žemėlapio jau nebeatnaujinsim, nes visur jau būsim buvę:)

2009 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Perskaitę pavalgykit

...nes šis įrašas - vien tik apie maistą. Tai, beje, pirmasis įrašas apie maistą, na, neskaičiuojant populiariosios baltosios mišrainės. Matyt Azijoje taip įnikom į įvairių maistų skonines sąvybes, kad pamiršom apie tai pasisakyti.

Gaila, kad mūsų blogas - ne Beatos virtuvė ir aš negalėsiu papasakoti, kaip visą šitą gėrį pagaminti. Kitą vertus, tikiuosi, kad garsioji TV šefė, kai grįš iš Karibų, galės išbandyti mano aprašytuosius patiekalus ir pateikti paprastam naudojimui pritaikytą jų receptą.

Turiu pripažinti, kad Malaizijoje mes einam iš proto nuo gero maisto. Ta kultūrų mišrainė - kinai, malajai, indai, kinų-malajai, kino-indai, indo-malajai ir t.t. - gerokai krestelėjo savitumo valgiui.

Melaka, iš kurios jau išvykom, ir Džordžaunas, kuriame dabar esam, garsėja Baba Nonya virtuve. Baba Nonya - tai kinai, atvažiavę į Malajų pusiasalį paskui savo princesę, kuri ištekėjo už vietinio sultono, ir susimaišę su malajais. Jie save vadina Strait chinese - sąsiaurio kinais, arba Baba Nonya. Mūsų nuostabai, šiame žodžių junginyje Baba reiškia vyrą, o Nonya - moterį.

Taigi, be to, kad turi begales įdomių ir dar išlikusių tradicijų, babanonjos gerai pasidarbavo ir maistą gamindami, todėl kone kasdien einam tikrinti vis naujo patiekalo.

Aišku, numeris vienas iš visų ragautųjų - Laksa. Kreminė žuvienė (gali būti ir vištienė) su kokoso pienu, citrinžole, tofu bombikėmis, traškiais sojų daigais ir storais makaronais.

Tokią vieną lėkštę suvalgai ir būni sotus visą dieną. Bet kur tau, reikia eiti dar ragauti. Antri pagal skanumą mano sąraše - pyragėliai pie tee. Niekur kitur neteko tokių ragauti, tik pas nonjas. Tai tokie krepšeliai iš kažkokios ryžių masės išlankstyti, pridėti garintų daržovių, imbiero, anyžių, kyšo šviežių agurkų drožlės ir viskas užlieta lengvu čili padažu....tokį krepšelį kresteli gomurio link ir jauti, kaip visa Azija ištirpsta burnoje...

Dar ragavom tokį čiūdą - žemės riešutų padažo fondiu. Sumerki visokius maistus ant pagaliuko į karštą riešutų masę, palauki minutėlę ir valgai, kartu su tuo padažu. Na, įdomu labai, bet skonis.... Tik atkreipkite dėmesį, į nuotraukoje nekantriai sudėtas rankas... "baik fotkint, greičiau pradėkim..."

Nors skrandis išsitampęs, kaip bulvių maišas, dar laukia desertas - Cendol (kartais taria chendol, kartais kendal). Tai tarkuotas ledas, užpiltas kokoso pienu, sirupu, apačioje jo įmūrytos pupelės ir žali žele kirminukai. Atneša tokį saldų ledo kalną, jis greitai pradeda smegti, tuomet imi šaukštą ir kabini saldų vandenį.

Jei ta geltona masė ant Aisčio cendolio jums kažką primena, tai taip, čia duriano žele.

Ir dar vienas dalykas, nuo kurio einu iš proto - tai šalta citrininė arbata. Taip taip, paprasta arbata su mažom apvaliom citrinom, bet svarbiausia, kad ji būtų maišelyje, nes tik maišelyje atsiskleidžia tikrasis jos skonis!

2009 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Veikėjas su tūkstančiu veidų (atnaujinta)

"A Hero with a Thousand Faces" yra mano mėgstama knyga. Ji moko kai kurių esminių dalykų:

  • žmonės yra pasakotojai,
  • visos tautos turi pasakojimus apie vidinę kelionę,
  • visų tokių pasakojimų struktūra iš esmės vienoda,
  • visi turime savo kelionę ir patys pasirenkame, ar leistis į ją, ar likti dvasiškai sėsliems,
  • gyvenime yra tik sauja esmės, bet į ją veda visa krūva labai skirtingų kelių.

Vakar atradau sau dar vieną netikėtą kelią, vedantį prie tos pačios esmės, kaip ir meditacija vienuolyne Tailande. Tai arbata. Tiksliau - arbatos ceremonija. Buvo karšta popietė, kai Rita liko namie darbuotis prie kompo, o aš išdūlinau pas tūlą kiną, praktikuojantį didmeninę ir mažmeninę prekybą arbata centrinėje Melakos gavėje.

Per 3 valandas jis suplakė man tokį nuostabų arbatos, dvasingumo ir kinų verslo minties kokteilį, kad išėjau pilnomis kišenėmis peno mąstymui. Gaila, dabar jau mažai ką prisimenu. Bet turiu štai tokį paties meistro man asmeniškai padarytą konspektą, tai juo pasinaudodamas apibendrinsiu, ką verto išsinešiau iš arbatos ceremonijos

  • Atsakymus į visus sau rūpimus klausimus mes jau žinome.
  • Atsakymus galime pasiimti iš smegenų vien užduodami sau klausimus.
  • Atsakymus taip pat galime rasti stebėdami gamtą.
  • Arbatos gėrimas treniruoja ir disciplinuoja mąstymą ir gebėjimą stebėti ir klausyti.
  • Jei noriu užsidirbti pinigų, galiu pirkti iš jo arbatą ir daryti arbatos degustacijas Europoje, imdamas po 10 eurų nuo žmogaus.
  • Jei noriu užsidirbti dar daugiau pinigų, galiu investuoti į jo visuomeninę organizaciją, kuri žino, kaip daryti pinigus ir mokėti mažiau mokesčių.

Paskutiniai du punktai man sukėlė mažiausiai klausimų :) Bet OK, čia nesvarbu. Daug įdomiau tai, kad kinų arbatos ceremonija ir budistų meditacija veikia panašiu principu ir treniruoja gebėjimą susitelkti, jausti save ir aplinką. Čia esmė. Gebėjimas sutelkti dėmesį ir jausti yra esmė, o meditacija ir arbata yra du jos veidai. Esu tikras, kad yra ir dar devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni susitelkimo veidai. Pavyzdžiui, nardymas, buriavimas, aitvarai ir t.t.t.t.t.

Taigi susitelkiam, įsijaučiam ir žiū - jau visai kitoj kėdėj sėdim ;)

Beje, arbata buvo jėga.

P.S. Saulelis parašė, kad neseniai grįžo po meditacijos kurso tame pačiame vienuolyne Tailande. Čia ištrauka iš jo mailo:

Isbuvau net daugiau nei 26 dienas, nes kazkaip taip gavosi. Hardcore experience, reikia pasakyti. Medituodavau po 12 val. per diena, stengdavausi nesneketi su niekuo (aisku nepavyko :) ir kitu taisykliu laikytis, bet i pabaiga jau sunkiai kantrybe laike. Taciau visgi isspaudziau finalini testa: paskutines 3 paros - istisine meditacija su pertraukom tik maistui (kuri atnesdavo i kambari). Labai keistu proto busenu patyriau per ta laika... :)

Čia jau visa ekspedicija į esmę:)) Nuotykis, vertas Ernesto Shackletono. Jei koncentracija rūpi ir jums, neatidėliokit treniruočių. Velniškai linksma :)