Pamatyta

Aušra virš Mekongo Pirma mano pačios pagaminta laosietiška vakarienė 5.30 Luang Prabange – vienuoliai renka maistą Pionieriai! Skirtingai nei mūsų laikais – jų kaklaraiščiai nelyginti. Meiliai prižiūrima Volga Laoso gatvėse Treniruotė prieš Čempionų lygos finalą kalnų fone Mekongu aukštyn Šitie varanai nupirkti valgymui Budistinė ramybė

Vis dar Laosas

Po tokiu filosofiniu minciu, as galiu tik prideti dar kelias, kurias perskaiciau pakeliui: The discovery is when you see, what everyone saw, but think, what no one thought. The best part of the memories - is making them. Ka mes ir darome - gaminame prisiminimus ir ieshkom nauju minciu sau keliaudami po isminta Azija. Ir mes dar nenorime namo ir niekur mes neskubame:) Siandien ir vel nieko neveikeme:) Ryt eisime i kalvas, paziureti kaip gyvena Akha genties zmones - su Akha moteriskemis susiduriam pradedant nuo Bangkoko, baigiant Luang Prabangu, visur jas sutiksi su savo kur kur kur - siuvenyrinem rupuzem. Tai vat galvojam paimsim jas gudrumu - ateisim pas Akha i namus ir patys isitikinsime, kaip jie gyvena ir is kur tas ikyrus pardavimas pas juos kraujyje.

Kaip Zabarauskas išrado dviratį ir dėl to suglumo po tamarindu

Kelionė yra džiaugsmas. Keliaujantis žmogus ilsisi. Jis/ji turi daug laiko, kurį gali skirti reikalams, kuriuos labiausiai mėgsta gyvenime, o jos/jo įpročiai ir natūrali ritmika išsigrynina. Keliaujančio žmogaus fizinis ir dvasinis braižas gaivėja, akiratis plečiasi, o tolerancija aplikai ir skirtybei auga geometrine progresija patirtų įspūdžių atžvilgiu. Nė velnio. Arba vos pusė velnio, t.y. realybė, kaip visada, yra daug labiau blaivinanti, nei įsivaizdavimas planuojant.

Kelionė yra full-time-job. Juodas darbas. Keliauti reiškia pilną 18-kos valandų darbo dieną dirbti raumenimis ir smegenimis. Maža to, pinigai ne uždirbami, o išleidžiami. Arba, kaip dažniau būna – mažiau uždirbi, nei išleidi. Kokį velnią čia Aistis rašo, kam turbūt norisi paklausti? Situacija paprasta – sėdžiu dabar vidurnaktį po tobulu tamarindo medžiu, svirpliai traukia taip, kad Laurynas paimtų į chorų varžytuves, visus prasmingiausius dienos darbus mostelėjau dar iki vidurdienio, o po to miegojau ir pramogavau tobulindamas stebimojo turizmo įgūdžius, bet dabar jaučiuosi pavargęs, o pirštai lankstosi tik į stereotipų kedenimo pusę. Tad viešai pakedensiu kelis savo ir tik savo stereotipus apie keliones ir poilsį:

• Pavargsti tik dirbdamas arba aktyviai veikdamas fiziškai. Nope. Pavargsti sėdėdamas, gerdamas sultis, formuluodamas ateitį, maudydamasis, nardydamas, bendraudamas, pirkdamas bilietus, ir surprisesurprise gulėdamas lovoje per +40C.

• Su žmonėm gali sutarti, jei ieškosi abiem naudingo sprendimo. Nope. Su kai kuriais merkantilistais gali sutarti tik brutualiai primesdamas savo valią. Atsiprašau Covey ir jo bendrabūvio principo – laimi tu/laimiu aš. Šiandien mūsų planetoje toliau nueisi su principu – bandai mane išdurt/gauni kietą atsaką.

• Svečiai yra gerbiami. Nope. Svečiai iš užsienio yra vaikščiojančios piniginės. If you can‘t pay, why you come to Cambodia? Arba I am farang, but my wallet is not farang.

• Kelionė yra atradimas. Taip. Bet tik tau asmeniškai. Ši planeta yra išvaikščiota skersai išiligai. Žiulio Verno laikai pasibaigė su jo paskutine knyga ir Livingstono bei Mouhot mirtim. Visi „nuotykiai“ yra tik nesutapimas tarp tavo suliteratūrinto įsivaizdavimo ir esamos realybės tame geografiniame taške. Jei šitoj planetoj nori tikro nuotykio, o ne iš anksto parengto pusfabrikačio, turi pats susiplanuoti; ir ne stebimojo turizmo kelionę, o bent minimaliai iššaukiančią ekspediciją.

• Aš pasikeisiu. Nope. Viskas, ką nori pakeisti keliauja su tavim. Jie, bjaurybės, gauna bilietus nemokamai į transkonteninetinius aviareisus, cross-land autobusus ir netgi į perkrautą laivą Mekongu. Deja, valios niekur nepraleidžia nemokamai. Jai bilietai kainuoja brangiai.

• Ir galiausiai – keliaudamas aš pailsėsiu. Absurdas. Kasdien nauja aplinka, nauji spąstai, neapibrėžtumas, malonūs melagėliai, užkeltos kainos svečiams ir daug kitų nemalonių potyrių, kuriuos priimi, suvirškini, bet kažkurį smegenų plotelį jie vargina.

Perkaito Zabarauskas? Ne, bičiuliai. Užsimest raudoną kramą ant nosies nuo kelio dulkių prieš sėdant į transportą karštą dieną čia, Indokinijoje, man vis dar labiau patinka, nei generuoti „Office 2003“ dokumentus namie. Tik, kaip ir sakiau savo pirmam poste, – neevangelizuokim kelionių. Jos yra ne apie pasaulį. Jos - apie mus.

Prabangus Luang Prabangas

Žinojau, žinojau, sakė mums visi, kad Luang Prabangas - labai gražus, bet vis tiek nustebome pamatę šį miestą. Nida, Rivjera, Pietų Italija, tvarkingas New Orleans, jei klijuoti etiketes. Jei neklijuoti - gražiausias Laoso miestas, Unesco saugomas dėl unikalios architektūros ir, matyt, dėl prabangos atmosferos mieste. Nesitikėjau, kad Azija gali būti tokia, bet ką aš, juk tokia ir yra Azija. Miesto įspūdžio net nesugadino lao verslininkai, melagėliai tuk-tuk vairuotojai ir svečių namų šaukliai, stotyje užgiedantys vieną kainą, o atvykus sakantys, kad nieko nežinau, mokėkite daugiau. Mes nusprendėme parodyti nesąžiningam budistui, kad taip elgtis negalima ir atsisakėme jo labai gero viešbutuko. Užuot nukakome į LP pirmą numerį, kuris, aišku, švelniai tariant ne koks. Pavyzdžiui, vanduo įjungiamas tik paprašius, tai reiškia, kad naktį jo nebus, dieną grįžus iš karščio - irgi nebus. Naktį kambary nėra kuo kvėpuoti, tai užuot miegoję, ėjome pasivaikščioti. Bet anokia čia problema, jau persikėlėme į kitą, dar geresnį. O toliau, ką, ramūs rytai, laikraščiai, bandutės, nepadoriai garsiai šliurpiami vaisių kokteiliai ( atsigriebiu už vaikystę, kai mama to neleisdavo daryti) ir karštis karštis karštis.

Ramūs nuotykiai Vang Vienge

Visų keliautojų biblija – knyga “Lonely Planet”. Neįmanoma nuneigti jos naudos, nes ji savarankišką keliavimą padaro be galo paprastą. Yra ir savų niuansų - būk tikras, kad viešbutis, kuris knygoje minimas pirmu numeriu, būtinai bus pilnas ir brangus, nes išlepintas turistų dėmesio. Su kitais sutiktais keliautojais gali susikalbėti kodais, nes visi skaitė tą pačią knygą ir visi juda tuo pačiu maršrutu. Taip pat kažkur anksčiau kelionėje sutikti nauji draugai pasiveja tave visai kitoje šalyje ir pan. Mes išmokome knygą vertinti kiek atsargiai, nes Pietryčių Azioje šalys vystosi labai, labai greitai, todėl ir knygos sensta ne dienom, o valandom. Be to, pakeliui girdėjome ir keletą negražių istorių apie LP autorius, kurie, pavyzdžiui, sėdi Pnompenyje ir jau seniai nebuvo iškišę snapo toliau į šalį, be to, jo šeimos verslas – kelionių agentūra, tad ir knygoje kai kurie objektai atsiranda ne nesumaišant privačių ir viešųjų keliautojų interesų. Knyga įkala ir daug stereotipų, tiek gerų, tiek blogų. Geras stereotipas – kad Angkor šventyklos didingos ir įspūdingos. Kai vienam sutiktam jaunam vokiečiui pasakėme, kad mums nepatiko Angkor, jis pasipiktino ir vos akių neiškabino tokiems akiplėšoms. Blogo stereotipo pavyzdys – miestelis Vang Vieng, kuriame maloniai užstrigome jau kelintą dieną. Daugelis mūsų nesupras, nes matyt bus pasipiktinę, kaip gali patikti miestelis, kuriame seniai nebeliko Lao dvasios, kur didžioji dalis turistų - paaugliai anglosaksai dieną mirkstantys upėje su alaus buteliais, o vakare mirkstantys tame pačiame aluje kažkurioje iš miesto kavinukių, kurios visos nuolat suka serialo „Draugai“ serijas. Mes čia kaifuojame. Miestelis su savais niuansais - visų kavinių vienodi meniu su identiškais patiekalais ir tomis pačiomis klaidomis (labai keista marketingo taktika, siūlyti visiems tą patį),iš tiesų kabokuose rodo "Draugus" non stop, o vakarais matosi grupelės bikiniais pasipuošusių ir šiltučių jaunų farangų. Bet musm čia patinka. Matyt nuotaika dabar tokia – ramiai nuotykinė. Kasdien pro langą fotografuojame besikeičiančius kalnus – tai su įspindusiais saulės spinduliais, tai su žemai nusileidusiais debesimis, tai prieš lietų pamėlusius. Stebime, kaip vietinės damos per lietų eina pasivaikščioti. Vis padarome po kokį mažą žygį – anądien plaukėm baidarėmis kalnų upe ir perdavėm linkėjimus visiems turistams Lietuvoj, kurie rengiasi baidarintis. Apžiūrėjome keletą uolų, nors spelukinimu neužsikrėtėm. Kelis ratus aplink kalnus sukom dviračiais. Vienas jaunuolis suko ratus: tramplynas- vanduo – tramplynas – vanduo. Čia labai graži ir kviečianti gamta ir mes joje mirkstame. O į barus su „Draugais“ lengvai ignoruojame, nors nėra jie tokie baisūs, o serialas – labai geras ir vis dar juokingas.

Auga šitaip va ir va kaip

Mus, vidurinių platumų gyventojus, kurių žinios ir empirinė patirtis apie turtingą tropikų florą ir fauną yra itin skurdžios, vis dar stebina viskas iš gamtos. Kad dabar mangų sezonas ir juos valgome kasdien, jie prisirpę, sultys bėga per rankas, kai lupi, o įsidėjus į burną ištirpsta, nerašysiu. Nerašysiu ir kaip saugomės, kad kokosai nenukristų ant galvos, kai vaikštome palmių giraitėse, nes jų čia išvis galybė ir nesibaigiantis sezonas. Kad svečių namų kambarius, kuriuose apsistojam, turime dalintis su driežiukais, skruzdėm žiogais, uodais ir dar daugeliu kitų, kurių net nematome, tai čia irgi ne naujiena. Nustebina paprasti dalykai, pavyzdžiui, kavos plantacijos. Jos tokios sodriai žalios, pupelės sirpsta saulėje, važiuojant pro krūmelius gali net pajausti, kaip sirpsta kavos aromatas. Bolaven plynaukštėje, Laose, besimakaluodami po kavos ir arbatos plantacijas, sutikome olandą, išprotėjusį kavos manjaką vardu Cornelius, bet, sakė jis, geriau jį vadinti Coffee. Jis mus pavaišino stebuklingai stipria, tik ką jo paties didelėje keptuvėje paskrudinta kava. Sakė, kad jam labiau patinka, kai gali tik sau paskrudinti nedidelį kiekį, nes tik nedaug pupelių gali iki maximumo užkaitinti, o paskui staiga atvėsinti. Taip išsilaiko geriausias aromatas. Tiesa. Niekad nesusimąstėte, kodėl anarkardžių riešutai, kuriuos visas kitas pasaulis vadina cashew, tokie brangūs? Ogi todėl, kad tas riešutas, kurį mes vagome jau apdorotą, yra tik vaisiaus kotelio vidus. Žodžiu taip, cashew vaisius yra geltonas, rūgštus, beveik niekur nepanaudojamas (įsidėjus į burną rūgštumas sutraukia), naudongoji dalis yra tik vaisiaus kotelis. Tas tamsus kotelis nupjaunamas ir ilgai džiovinamas. Kai važinėjome po Kambodžos rajoną, kur daug tų riešutų augina, aš vis stebėjausi – kodėl tie žmones akmenis džiovina. O ten, pasirodo ne akmenys, o pilki cashew koteliai džiūsta. Kai sudžiūsta, kotelis perskeliamas ir jame esantis minkštimas ir yra riešutas. Dar kotelio apvalkalas panaudojamas fejerverkams gaminti, nes yra kaučiukinis. Orchidėjos ant kiekvieno kampo jau nebestebina, bet vat tikri lietuviški jurginai prie tvoros – nustebino. O štai bičiulis, kuris mane nemaloniai nustebino. Gal ir gerai, kad ne tropikuose gyvenu.

Ambasadorių džiaugsmas

Jau trečią mėnesį jaučiamės kaip Lietuvos ambasadoriai, nes kasdien, kantriai aiškiname, kur yra šalis ir kiekvienas susiraukęs veidas, pakelti antakiai ir klausiamasis žodelis "A?" ištarus mūsų didžios šalies pavadinimą, mums tolygus brėžimui peiliu per širdį. Didžiausią pasipiktinimą iki šiol sukėlė jaunos žydės, kurios juokėsi ir galvojo, kad mes išsigalvojame, kad tokios šalies nėra. Tada aš net ėmiausi "Eurovizijos" kortos - negi nežiūrite Eurovizijos, ten Lietuva kasmet pasirodo, bent pavadinimą turite žinoti. Tuomet jos sakė, kad Eurovizijoje dalyvauja daug šalių, kurių nežino. Pavydėtinas pasipūtimas ir ignoracija. Negalime sakyti, sutikome keletą šviesuolių, kurie sugebėjo pasakyti, kad Lietuva - former Soviet Union ir net daugiau - australė žinojo Lietuvą, nes per Sidnėjaus olimpiadą mūsų krepšinio rinktinė treniravosi jos universitete, sakė "These guys were huge" (vertimas: Tie vaikinai BUVO aukšti). Bet šiandien, gegužės 19-ąją, neįgaliotiems nespecialiesiems Lietuvos ambasadoriams Pietryčių Azijoje - džiaugsmo šventė. Apie Lietuvos prezidento rinkimus perskaitėmė tiek "Vientiane times", tiek "Bangkok post" dienraščiuose. Pagrindinė mintis - pirmoji moteris prezidentė krizės nualintoje šalyje, cituoju: "after a landslide victory", dabar jos laukia iššūkis išsaugoti šalį krizės akivaizdoje. Cituojamas gerb.Zenonas Vaigauskas - kaži, ar jis pats žino, kad Laoso dienraštis jį cituoja:) Taigi, džiaugiamės su visa Lietuva. Čia pradeda groti džiaugsmo odė.... Kalbant apie lietuvius, mums sekasi, sutikome dar vienus.

Kriokliniai bulkaėdžiai (Waterfallus baguettemangerus)

Pietų Laosas mus nustebino. Tvarka, nuosaikiu organizuotumu, asfaltuotais keliais, miegamaisiais autobusais su dvigulėmis lovomis vietoj kėdžių, tvarkingais elektros laidais ir, deja, kainomis, kurios, mums pasirodė kiek didokos. Nekanda, bet piniginę gali palaižyti šiurškčiu liežuviu. Bet tai nesvarbu. Svarbiau yra tai, kad pietų Laosas yra tobulas arealas kriokliniams bulkaėdžiams. Kriokliai čia masyvūs, džiunglės tankios, oras vėsus, o prancūzų kolonistai paliko įprotį valgyti bagetes. Būtent todėl pietų Laose ir veisiasi unikalūs dvikojai žinduoliai – kriokliniai bulkaėdžiai. Jie nuolat kemša bagetes, nes yra persisotinę iki krūminių azijietiškais ryžiais ir nūdlais. Be to, per dieną aplanko bent vieną, geriausiu atveju, tris krioklius. Juos lengva atpažinti pagal du požymius – rankoje bulka ir jie yra prie krioklių.

Krioklinius bulkaėdžius mėgsta vietiniai vaikai, nes jie mėgsta beveik viską. Vaikai mėgdžioja bulkaėdžius, pasitelkdami po ranka pasitaikiusius įrankius.

Krioklinius bulkaėdžius gegužės 17 paliekame pietų Laose. Suvirtę į dvigulę lovą atsilikusio komunistinio Laoso dviaukščiame miegamajame autobuse asfaltuotu keliu judame į Vientianį.

Kapstykis Kambodza, Labas Laose

Kambodzos - Laoso siena kirtome neitiketinai lengvai - sumokeje tik po doleri nuo zmogaus abiejose pusese - uz antspaudus. Nuo sienos pajudejome netoli - apsistojome Laoso keturiu tukstanciu salu archipelage. Krastovaizdis nepasikeite, zmoniu veidai panasus, bet jausmas kazkoks geresnis. Ir nepalyginamai svariau cia. Arba mums taip atrodo. Kol kas vis dar labai daug snekame apie Kambodza, nes negali pasakyti, kad salis nepadare mums ispudzio - padare. Ir sukele begales minciu - apie zmoniu nora kapstytis is brudo, apie ta kapstymasi lipant per kitu galvas, apie visu puikias anglu kalbos zinias, apie manyma, kad kazkas turi jiems padeti ir pagalvoti uz juos, apie nepasitikejima savimi ir salies romantizavima. Pavadinome Kambodza besikeicianciaja. Tuo tarpu turime nauja riesuteli perprasti - Laosa. Jau girdejome neitiketinu istoriju is keliautoju, tai laukiam, ar jos pasitvirtins. Kol kas, pavyzdiui, elektra turime nuo 6 iki 10 vakare, vakar jau patyreme, kaip lygiai 10-ta generatorius ishsijungia ir viskas letai uzgesta, mus apgaubia tamsa. Laukiam daugiau....

Rattanakiri. Lietuva – bus laisva

Ban Lung miestelyje, kur prieš sėdant ant kėdės reikia ją nusivalyti nuo raudonų dulkių, kur tėra dvi gatvės ir tos pačios labiau panašios į papajos vaisių kokteilį, ypač kai palyja, tyrinėjame apylinkes toliau. Kriokliai vis dar nepabodę, maža to, čia sugeba dar labiau nustebinti – šįkart todėl, kad labai laukiniai, be žmonių, neišpuosėlėti ir su chrestomatiniais peizažais. Susirandame draugų, kurie, arba seka Aistį Arba išsižioję stebi, kaip jis maudosi arbatos su pienu spalvos vandenyje. Turi jie čia ir įspūdingą kraterinį ežerą – įspūdingą, nes vanduo skaidrus ir šiltas. Gamtovaizdis aplink ežerą – gal net i Lietuvą primena. net atrodo kaip Lietuvoje, tik tiek, kad vandeny netrunka apspisti mažutės krevetės.

Ilga kelionė per raudonas kopas

Vėl iš įspūdžių skyrelio. Raudonas rūkas tvyro virš Ban Lung miesteliūkščio, Kambodžos Rattanakiri provincijos sostinės. Tai labai menkai išvystytas kraštas, netoli nuo Laoso ir Vietnamo sienų, žodžiu toks vietinis Visaginas. Atskiro paminėjimo verta mūsų kelionė iki Rattanakiri. Nuo sostinės čia važiavome su dienos pertrauka, nes tiesiog 14 valandų kelionės duobėtais keliais nenorėjome kęsti. Tai pirmoji kelionės dalis Pnompenis – Kratie. Atvažiuojame į autobusų stotį Pnompenyje, o mūsų autobusas jau pilnas žmonių, maža to, lagaminų. Žodžiu, visos bagažinės pilnos, kuprines tempiamės į autobuso viršų, o ten – hehe, visas praėjimas jau užgrūstas dėžėmis, lagaminais, tašėmis ir pan. Iki savo vietų nusigavome per antrą aukštą t.y. eidami ne grindimis, o sėdynių ranktūriais (paskutinį kartą taip autobuse vaikščiojau per povestuvinę autobusinę diskoteką prieš 5 metus maršrutu Kirkšnovė – Vilnius:) ir taip iš esmės vaikščiojo visi, kai tik autobusas sustodavo. O stoja jie dažnai, nes labai greitai visi išalksta, tai sustojimai kas dvi valandas, labai reti. Be to, kadangi vairuotojai draugiški, tai sustoja papildomai ir kai kas nors paprašo nesankcionuoto sustojimo. Taip pat stojama kiekvienam kaime, nesvarbu, kad autobusas vadinasi express, visi juk nori išlipti kuo arčiau namų. Dar stojama prie turgaus, jei vairuotojas ar kontrolierius labai labai užsinori šviežių vaisių. Ir dar mums labai pasisekė, nes be paminėtųjų, turėjome ir vieną ilgą, papildomą sustojimą – nuleido padangą. Iškart kai pajudama iš sustojimo vietos, autobusas prisipildo vientiso darnaus garso – čepsėjimo. Po čepsėjimo seka riaugėjimas, o po jo – dar labiau aplinkiniams kenkiantis kūno dujų išleidimas. Jam pasibaigus, prasideda pramogų sesija – visu garsu įjugiamas televizorius, rodomas LABAI JUOKINGAS vietinis filmas. Šis pakeičiamas khmeriškomis agitbrigadų stiliaus jumoro laidomis, o jos – khmerišku karaoke. Kartoju, viskas veikia ant viso garso ir korporacija „Apple“ turėtų gerokai pasistengti, kad sukurtų bent kiek Kambodžos autobusų garsiakalbius prilygstančią garso sistemą – mudviejų ausinukai visai negelbėja. Oi,dar nepaminėjau, kad autobuse nėra šiukšliadėžių, tai šiukšlinama ant žemės, įskaitant ir vaisių kauliukus ar riešutų lukštus. Tai čia pirma kelionės dalis. Permiegoję miestelyje prie Mekongo tęsėme kelionę iki Rattanakiri. Šį kartą dar labiau pasisekė – autobusas be kondicionieriaus. Aišku, kam jo reikia, kai galima atsidaryti langus. Jie padeda, kai važiuoji asfaltu, bet kelias greitai tampa ryškiai terakot spalvos ir kelia didelius purslus, pravažiuojant mašinai. Savaime suprantama, tie purslai per atdarus langus tiesiai į autobuso vidų šmurkšt.Dulkelė po dulkelės, mūsų rūbai tampa rausvai rudi, veidai, rankos, kuprinės irgi. Dar šarmo suteikia kelyje vis pasirodantys kareiviai, su metaliniais įrankiais minoms ieškoti ir kur ne kur matomi nieko gero nereiškiantys ženklai. Bet į Ban Lung galų gale atvykstame, gerai, kad jau sutemus, nes nematėme kokie purvini buvome.

Įkvėpimo trupiniai pipirams

Kratyje bare ant Mekongo kranto po pusryčių, bet dar garuojant Earl Grey, prisėdau parašyti apie tai, kaip su Rita tapom vienos valandos mokytojais Kampote. Kai atsidariau kompą, šalia prisėdo khmeras baro padavėjas. Kai atsidariau teksto redaktorių, jis pasistumėjo kėdę arčiau. Dabar, kai pradėjau rašyti, jis pasilenkė ir žiūri man per petį taip, kad girdžiu, kaip vartoja deguonį. Ir ką tik pasakė „o, kaip greit [spausdini]“. Bet OK, susikaupiu ir bandau papasakoti, ką ketinau. Rita jau sakė, kad Kampoto pipiriukai yra smarkūs, aromatingi ir „pipiriški“. Apart prieskonių, mes nusprendėm patyrinėt, kokio smarkumo yra kiti Kampoto pipirai, dar žinomi, tokiais pavadinimais, kaip bambliai, špokai, špana, vaikai. Taigi, išsinuomavom mocą ir apsukę ratą raudonais Kampoto apylinkių keliais

nuvažiavome į mokyklėlę pabendrauti su pipirais per jų anglų kalbos pamoką. Prisistatėm mokyklos vadovui ir jis pakvietė mus į pamoką. Atėjom į klasę, visi špokai atsistojo ir pasisveikino „hello, how are you?“ Mes sakom „fine, how are you?“, o jie choru „thank you, I‘m fine“. Darniai, kaip kariuomenėj. Tada mes išsitraukėm kompasą, parodėm, kur šiaurė ir ranka pamojom į šiaurės vakarus, bo mes iš ten atsibeldėm pas juos į klasę. Ir pasakojom apie tokią Europos šalį LI – FJU – EI – NIJA už 12.000 km į „tą pusę“.

Po to jie prisistatė mums. Stojosi iš savo P. Cvirkos laikų dizaino suolų ir mandagiai mandagiai prisitatydavo. Tokie smulkučiai-čiuplučiai, tokie kaip tekiniai, kuriuos tekindavau per darbų pamoką 5 klasėj. Ale, kai pasakydavo metus, tai mes su Rita susižvalgydavom – 14, 15, 18, 21. Nu ir bambliai :) Taip baigėsi pamoka. Per pertrauką kalbėjomės su mokytoju, į kurio klasę eisime po pertaukos.

Vaikinukas moko paauglius, plius vieną didčkį vienuolį, kuris vyresnis už jį :) Bet, kai po pertaukos įėjome į jo klasę, pamatėme krūvą tuščių žvilgsnių su išoperuotu vaikiškumu ir išinstaliuotu polėkiu, įskaitant ir silikoninio veido vienuolį. Jų akys atsigavo, kai ant lentos užrašėm temperatūrą, kokia pas mus būna žiemą ir pradėjom pasakot apie sniegą. Su paaugliukais susibendrauti nespėjome, nes atėjo mokyklos vadovas, pasakė, kad neatvyko vienas iš mokytojų ir paklausė, ar galėtume pravesti pamoką to mokytojo klasei. Mes ir pravedėm. Tiesa, kažkur per vidurį mokytojas pasirodė. Dalyvavo pasyviai, bet buvo teisingas, nes vaikams vis sakė, kad nebijotų suklysti ir klystų tiek kartų, kiek reikia. Mūsų pamoka buvo ne apie gramatiką ir geografiją. „Savo“ klasėje vaikams pumpavom pasitikėjimą savim, nes, mums regis, tai vienas didesnių deficitų, kuriuos radom nuo paviršinio bendravimo su vietiniais, nunėrę kiek giliau į jų psychę. Žinoma, nieko mes nepasiekėm. Ko galima pasiekti per 1 valandą. Mokytojas pasakė, kad pamoka baigta, vaikai alkani ir nori eit namo valgyt. Jis pats išėjo su pirmaisiais, pabirusiais iš klasės. Bet liko Chan Tha. Mums ji buvo, kaip tas vienintelis sudygęs grūdas.

Pasikeitėm meilais ir pasižadėjom būt jos elektroniniais pagalbininkais, skinantis į tikslą tapti vertėja, nors dabar jos mama serga, o tėvas neįgalus ir jai sunku rūpintis šeima ir tuo pat metu mokytis. Bet jai gal pasiseks, nes yra imli ir supratlyva. O mums gal pasiseks laikytis žodžio ir jai padėt.

Kampoto pipiriukai

Toliau naršom Kambodžą, dabar jos miestą Kampotą. Kampotas dvidešimtojo amžiaus pradžioje ypač buvo žinomas Prancūzijoje, nes nei vienas haut cuture Paryžiaus restoranas neapsieidavo be puikiųjų Kampoto pipirų. Apžiūrėjom ir mes, kaip jie auga plantacijose. Kampotas mums iškart patiko, nes turi labai linksmų plaučių expatriatų bendruomenę - britai, velsiečiai, prancūzai, čia turintys kokį versliuką - ir leidžiančią linksmą gidą turistams, paskaičius kurį jau norisi kelias dienas likti mažutyje ir tik kolonijine architektūra išsiskiriančiame miestelyje. Bet radom ir mes jame, kaip įdėti daugiau prieskonių į savo kelionės sriubą. Pavyzdžiui, vakar sumetėm kelias stalo teniso partijas. Taip taip, padorus stalas, siuvenyrų parduotuvės antrame aukšte, dulkės ant medinių grindų ir skalbykla šalia suponuoja, kad nedažnai čia pingpongas žaidžiamas. Dar netyčia radome po dviejų mėnesių planuojamą atidaryti prabangų pajūrio kurortą, kuris kol kas buvo ramus, tvarkomas – sėjama žolytės ir sodinamos palmės – ir dar radom kelis tuštutėlius paplūdimius, kuriuos dalijomės tik su smėlio krabiukais Ai tiesa, vienas khmeras statė postmodernistinį Angkor watą. Pavyko neblogai, nes ir laivai į tvitovę iškart pradėjo plaukti. O dar, neregėtas dalykas – sužinojome, kad senjoras Gaudi, nors nespėjo užbaigti Sagrada Familia Barcelonoje, bet užtat pastatė jos repliką Kampoto paplūdimyje, bet šitas statinys pralenkia ispaniškąjį, nes idealiai panašus į smėlio pilį. Ir dar nukrypę nuo pagrindinio kelio radome plynes, kur ne kur gyvenamas, o seip padengtas druskos, vandens, audinamų ryžių kvadratėliais. Jautėmes šiek tiek atradėjais. Ir dar galvojome, gerai tam Kampotui, druskos ir pipirų niekad nepritrūks.

Kep sur Mer

Jūsų ilgąjį savaitgalį praleidome Kambodžos pajūrio miestelyje Kep. Ramus, miegantis, toks vaizdas, kad jis miega ir sapnuoja savo gražią praeitį, kuomet 1908 metais prancūzai jį įkūrė, norėdami turėti sau kurortą prie jūros - statė krantinę, vežė smėlį, nes natūraliai jo čia nebuvo, statė gražius namus. Deja deja, šalia Kep esantys kalnai - puiki slaptavietė Khmer Rouge partizanams buvo, tai Kep tapo ir pilietinio karo mūšio vieta. Po to taip ir neatsigavo. Dabar Kep toks miestas-vaiduoklis - namai stovi pusiau apgriauti, taip ir neatstatyti, dideliuose, gražiuose soduose, su vaizdu į jūrą. 60-aisiais buvęs Karaliaus dvaras - dabar apleistas, gyvena jame benamiai. Aišku, negalima kaltinti vien blogiečių Khmer Rouge - vietiniai kepiečiai irgi geri - jūs nenorėtumėte pamatyti, kas dedasi jūroje, kai ji nusenka per atoslūgį. Bet kurį Lietuvos žaliąjį ištiktų infarktas, net ir manęs vos neištiko. Baisu, man nesuvokiama,kaip šitaip žmogeliai teršia, ką turi. Buvom tokiam jūros blogybių restorane ant kranto - tai restoranas nieko, khmerai dirbantys stengiasi, matosi, nori, kad biznis klestėtų, bet per restorano langus tvoskia šiukšlių kvapas, nes jūra šalia ir joje - plastiko buteliai, dėžės, pūvantys kokosai, batas. Siaubas. Bet mums patiko. Ramuma. Jautėmes eantys mieste, kaip tik prieš jo auksines dienas, mieste, kuris po penkių metų bus neatpažįstamas. Planuojam kokį apleistą namą atstatyti ir įkurti svečių namus. Ar kas iš jūsų važiuotų? Beje, kas vakarą vis nulyja - tokia rimta tropinė audra. Sako, drėgnasis sezonas šiemet prasidėjo anksčiau. Čia, kaip tik prieš audrą.

Kambodžos viltis

Rytas, dušas, kava, dūzgiantis svečių namų restoranas, tuk tuk (nežinančių, kas yra tuktukas, matyt nėra, ačiū Starkui, bet jei netyčia kas nežiūri TV,tai tokia karieta, tempiama motociklo) vairuotojas Sanit, jau pažįstamas iš vakar. Duodam jam užduotį -nuvežti iki Pnom Penio menų koledžo. Sanitas sakosi žinaąs, kur mums reikia, bet paskui pasirodo,kad tą, kurį žino - ne tas, kurio musm reikia. Sustojame pasiklausti kelio, gauname labai tikslias instrukcijas, nubraizytas ant lapo, kaip nuvykti i reikiama tashka ir imames rodyti vairuotojui kelia jo gimtame mieste:) Dardame jau koki pusvalandi, nosi riecia kvapai ir kelio dulkes, balti lininiai marskiniai jau seniai nebe balti. Abieju. Koledzo nerandame. Rajonas toks,tarkim kaip Vilniaus Perkunkiemis - statybos isibegeje, salia lusnos su bananu pardavejais, aplinkui laukai - kaip Siauliuose Kvieciu gatveje. Nepanasu, kad cia galetu buti Karaliskasis menu koledzas, bet po dar penkliolikos minuciu tik musu su Aiscui deka (Samitas jau beveik verkia, nes nezino, kur mus vezti,nes sitam rajone niekad nebuves) idardame i alia kareiviniu teritorija, kur ir yra Karaliskasis menu koledzas. Iki siol nesuprantate, ko mes ten, abu didus meno myletojai, trenkaimes? Ogi sugalvojome, kad reikia kiek peno musu sieloms ir uzsinorejome pamatyti,kaip kambodzieciai mokosi shokti,vaidinti ir pan. Kadangi viskas vyksta atvirame ore, tokioj pavesineje, tai galima laisvai stebeti ir grozetis. O grozetis yra kuo: grazios mergaites - nuo mazyciu iki paaugliu - susikaupe, blizganciom akim raito pirstus ir suka kojas, mokosi apsaros - tradicinio khmeru sokio. Sokis elegantiskas, sudetingas, kiek supratau, reikalaujantis atsidavimo. Nieko cia tokio,pasakysit, visam pasaulyje mokosi sokti zmones. Bet su Kambodza kiek kitaip - Khmer Rouge rezimas rove visas imanoma kulturos saknis, bet ka, kas buvo nors kiek tradicishka, bent kiek dvasinga. Tai dabar zmones atitoko ir puole speriai mokytis pamirstu tradiciju, kol jos dar visai nenumire. Ziuredama i tuos atsidavusius sokiui vaikus pamaniau, kad sita salis dar turi vilties. Taigi, musu kelione nenuejo perniek. Maza to, musu vairuotojas Sanitas susigunde ir pats savo vaikus leisti i ta menu koledza ir pazadejo vakare pasitarti su zmona:) Sanitas atgalmus veze jau nebebijodamas pasiklysti, vaziavome didingu Hanoi bulvaru, kuri galite matyti nuotraukoje:)