dvieseAzijoje eFinalas

dvieseAzijoje baigė savo žygį.

Gimstančio dievo ir grįžtančios Saulės šventė yra gera diena e-finalui. Todėl šiandien išsiuntėme savo įspūdžių e-knygą užsiregistravusiems skaitytojams.

Jeigu e-knygos norite ir jūs, parašykite mums į dvieseazijoje eta gmail.com.

Geografija išlaukė ir dabar ima viršų

Šiandien didi diena. Šiandien geografija pasiekė savo. Ji man įrodė, kad yra stipresnė už visas kitas mano profesijas, stipresnė už laiko neturėjimą, polinkį atidėlioti, save teisinti ir gyventi suaugusiojo gyvenimą.

Šiandien atsibudau ir net be pusryčių nupėdinau į savo mokyklą. Foje kaktomuša susidūriau su savo geografijos mokytoju Ludanavičiumi. Pasakiau jam, kad atėjau susirinkti geografijos vadovėlių, tada jis suvedė mane su mokytoja Turbiene, kuri padovanojo senus (nors jau ne tarybinius, bet tinka ir tokie) geografijos vadovėlius šeštai, septintai ir aštuntai klasėms. Po to su ja sutarėme, kad po Naujųjų ateisiu papasakot apie Pietryčių Aziją dvyliktokams. Tada dar susitikau su savo auklėtoja Mažeikiene. Ir galų gale grįžau namo su nuo ausies iki ausies prišalusia šypsena. Jėgelė.

Šiuo metu esu įpusėjęs šeštos klasės kursą. Iš naujo einu didžiąją kelionę po geografiją. Ir galiu pasakyti, kad jaudinuosi lygiai taip pat, kaip šių metų kovo ketvirtą, kai su Rita pakėlėme sparnus į Pietryčių Aziją. Nuotykiai taip pat gali turėti tūkstantį veidų.

Po dvylikos dienų Lietuvoje

• vis dar esame lepinami savų namuose Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje,
• negalim atsikalbėti su draugais ir po susitikimų derinam kitų susitikimų laiką,
• kol kas dar nesuprantam, kaip įmanomas toks gamtinis procesas, kai temperatūra nukrenta iki minus 16C. Mumi labai šalta.
• Tačiau daugiau dėl klimato nesiskundžiame. Taigi visi žinome, kur gyvename. Pakanka pasižiūrėti į šeštos klasės geografijos vadovėlio I dalį, kur parodyta, kokiu kampu į Saulę yra atsisukusi Lietuva gruodžio mėnesį, kad nustotum skųstis.
• Pasitvirtinom hipotezę, kad Baltijos jūra yra gražiausia beveik pasaulyje, nepaisant to, kad jos vandens temperatūra žiemą-vasarą yra maždaug panaši.
• Stebimės, kokie velniškai geri namie keliai ir kad 100 km galima nuvažiuoti per mažiau nei valandą (!!!).
• Kainos mus visgi stebina. Už tai ką gauname Lietuvoje mokame daug.
• Dar norime pasisakyti, kad matėme daugiau signalų, jog krizės nėra, negu, kad ji yra.
• Taigi, jaučiamės pakankamai gerai. Nežinom, kiek ilgai tai tęsis, linkime sau, kad ilgai.
• Ir dar: jau beveik baigėme rengti dovaną savo dienoraščio skaityojams - e-knygą (vaje, kaip prabangiai skamba) apie savo devynių mėnesių vojažus Pietryčių Azijoje. Ketiname ją išsiųsti po Kalėdų prieš Naujuosius. Siųsime visiems, kas brūkštels mums, kad pageidauja. Mūsų adresas: dvieseazijoje eta gmail.com

Mes jau grįžom. Tamsiai pilkas dangus

Mes grįžom. Kai kirtom Latvijos - Lietuvos sieną, tai nestojom žemės bučiuoti, bet dainavom "Lietuva, Lietuva, tu mums šventaaa".

Ir kaip gali būti kitokia, kai tėvai, tėvų draugai ir vaikystės draugai pasitinka su siurprizu, balionais, šampanu, šaltom ugnelėm ir vardiniais saldainiais, namie laukia, aišku, stalas su penkiais karštais...

Ir taip linksmybės tęsiasi jau trečią dieną. Mums kol kas labai smagu matyti litus rankose, stebimės, kad parduotuvėje visi kalba lietuviškai ir tas tamsiai pilkas dangus visai nebaisus, nes virtuvėje kunkuliuoja burokėlių sriuba.

Laikas keliauti ir laikas grįžti.

Dviese Azijoje svečiuose pas Battered suitcase

Neturėk pinigų, bet turėk daug draugų, kaip sako mano mama. Per draugystės, giminystės ir internetinių pažinčių liniją atvykom į Berlyną pas Rositą ir čia sau gražiai pratinamės prie Europos.

Pradėjom pratintis prie Europos jau "AirBerlin" lėktuve iš Bankoko - po Azijos svetingumo, vokietės stiuardesės, tos pačios tautybės keleiviai - visi susiraukę kaip džiovintos slyvos - mums nelabai svetingi pasirodė.

Didžiausias malonumas skrydžio metu buvo...pomidorų sultys! Taip taip, kai pamatėm pakelį "Tomaten Saft" ant staliuko su ratais, abiems susirinko daug seilių burnoje, supratom, kad devynis mėnesius negėrėm pomidorų sulčių. Tai kad dėjom - po dvi stiklines su druska ir pipirais...

Berlyno šaltukas nuteikė maloniai. Iš pradžių atrodė, kad net visai nešalta. Nu, tas šaltukas - plius šeši. Dabar jau man kuo toliau, tuo šalčiau darosi.

Kitas prabangus malonumas - švara, namų aplinka, kvepianti patalynė ir mirtina tyla naktį - jokio tuktukų garso, jokių cikadų, jokios ošiančios jūros...

Ir dar didesnė prabanga: Kalėdos. Kalėdiniai turgūs Berlyne mus verčia iš kojų. Karštas vynas, jegertee, bulviniai blynai ir dešrelės su kopūstais spaudžiant šaltukui ir šviečiant saulei - dar suvokiama, bet kai pamačiau čiuožyklą, tai sušukau balsu..dar prieš 24 valandas ėjau pusryčiauti su šlepkėm, o dabar štai, čiuožykla....Nuostabus tas pasaulis..

Jūs visi jau mums rašote, kad nesitiki, kad mes grįžtame ir kad kaip greitai laikas praėjo. Mums irgi nesitiki. Mes jaučiam, kaip kosminiu greičiu Azija nuo mūsų tolsta: persuktu laiku, besisukančiu mūsų biologiniu laiku, klimatu, žmonių šypsenomis...

Giliai įkvėpiam ir rytoj jau skrendam namo, į Lietuvą. Iki greito.