Sofa travel

Mudu esame nerealūs keliautojai. Neskaitant kelių nereikšmingų kelionių už balos, veik visą pasaulį esame apkeliavę. Rimtai. Nežinojote? Mūsų keliavimo būdas - sėdėjimas ant melynos sofkutės Pylime. Mūsų 'vežėjas' - "travel channel", beveik už nemokamai nudangina į bet kurį kraštą, supažindina su vietiniais, įbruka vietinio maisto, pergyvena, suvaidina visas mūsų emocijas ir grąžina lyg niekur nieko vėl, ant mėlynos sofkikės. Labai patogus ir patikimas keliavimo būdas. Taigi, esame jau labai patyrę keliautojai. Ironija tai gerai, ale, kad telikas iš tiesų daug dalykų priartina, o internetas visa tai net dvigubai tiek prizumina. Todėl pasinaudojant "Sofa travel" paslaugomis, prieš tikrąją kelionę, puolėm žiūrėti meninių filmų apie SEAsia platesnės informacijos sumetimais. Pirmu numeriu aišku buvo parsipumpuotas "Apocalypse now" - senas geras, klasikinis apie Vietnamą ir karą, su jaunu Martin Sheen ir senu Marlonu Brando. Daugelis kitų senų gerų filmų apie šį regioną - irgi tos pačios liūdnos tematikos, deja deja. "The killing fields" - kambodžiečio ir amerikiečio žurnalisto draugystė, raudonųjų khmerų valdymo siaubingumai ir laiminga pabaiga, "The year of living dangerously" - vėl žurnalisto draugystė su vietiniu Indonezijoje. Šituose filmuose, pastatytuose maždaug 70-aisiais, man gražu tai, kad juose daug tikrumo. Jie arba paremti tikrais įvykiais, tikromis žmonių istorijomis, kas iškart jaudina, arba ten vykę įvykiai perteikti labai tikroviškai, kad perteiktų tik ką pasaulį drebinusį siaubą. Iš šių filmų gražiai matyti regiono žaizdos, kartu ir didelis noras tas žaizdas išsivalyti. Apie Pietryčių Aziją be kančios, žinoma, yra "The Beach". Dvidešimtąjį kartą jo nebežiūrėjome, nes neabejoju, kad kur nors Tailande, gudriose kavinėse turistams ant didelio ekrano vis tiek išvysime Leo dar kartą. Filmas kaip filmas, bet jo garso takelio, joks kitas garso takelis dar nenurunge - take me somewhere i can breath, i've got so much to see... "Bangkok dangerous" filmą, aišku, parsipūčiau tik dėl pavadinimo:) Vaidina gerb. Nicolas Cage, be to, kad prisižiūrėjome, kaip atrodo Bankokas naktį, nepamatėm. Na, gal dar atėjo suvokimas, kad blogus blogus bojavykus vis dar gamina, nepaisant, kad aš jų jau seniai nebežiūriu. Vaje, niekad ir nežiūrėjau....Šis filmas priminė, kad Azijoje bus ir banalumo, blizgučių. Ech... Bet nereik pamiršti, kad tikra gėlelė visai kitaip pražysta, kitaip žiedą kelia...nebent vakare, nebent vakare...