Gunung Krakatau

Dar vienas egzempliorius mūsų geografinėje kolekcijoje – Krakatau ugnikalnis. Šitas gamtos blogiukas gerokai sudrebino pasaulį 1883 metais, kai išsiverždamas sukelė cunamį, nuplovusį aplinkines salas, bangos nusirito iki Arabijos pusiasalio, išsiveržimo garsą girdėjo australai, o šios vietos klimatą pakeitė bent dviems metams, nes jo iššautos dalelės net stratosferą pasiekė. Po išsiveržimo pusiau sugriuvo ir jis pats, šalia jo išaugo kita sala, dabar vadinama Krakatau vaiku, kurio apžiūrėti mes ir išsiruošėme.

Kad gudriai pasiektume veikiantį ugnikalnį turėjom persikelti iš Javos į Sumatros salą, ir iš jos uostelio Kalianda dar plaukti tris valandas iki Krakatau salyno. Kažkodėl šitas įspūdingas objektas nėra mėgstamas turistų, tai nusigauti iki jo kainuoja, be to, kamuojanti kelionė (matyt dėl to ir nemėgstamas turistų). Šeip ne taip nusiderėję nors šiek tiek, suplojom pasakišką sumą 120 dolerių už visos dienos „turą“ iki ugnikalnio, su vietiniu gidu, kuris, savaime suprantama, nekalba angliškai ir per kelionę mums pasakė gal kokius penkis OK. Ir viskas.

Plaukėmė Indijos vandenynu irgi, švelniai tariant, antpirščiu – siaura žvejų valtele, iš kurios abiejų pusių pritvirtinti bambukai, neva dėl stabilumo. Tris valandas iki objekto ir tris su puse atgal – dėkojome bambukams su kaupu, nes jie tikrai pridėjo stabilumo. Per tas šešias valandas valtyje aš iki galo įsitikinau, kad neturiu jūros ligos ir jau beveik nebebijau vaizdo „atvira jūra iki horizonto“. Aistis, AKA jūrų vilkas, net sugebėjo antpirštyje numigti kepinamas saulės, nuolat apipilamas tonomis vandens ir atlaikydamas pagrindinį bangų smūgį, nes sedėjo laivelio priekyje.

Ugnikalnį pradėjome matyti maždaug po dviejų valandų plaukimo ir jis mums atrodė kaip debesų fabrikėlis. Pasiekėmė ugnikalnio salą, kuri iškilo 1927, tai reiškia yra jaunesnė už Aisčio senelį.Smėlis juodas, karštas net pavėsyje. Lipome iki ketvirto ugnikalnio lygio.Tai čia koks penkiasdešimt metrų nuo paplūdimio, bet toliau ir nesinorėjo, nes net iki čia buvo atriedėję nedidukai lavos akmenukai. Laukti išsiveržimo ilgai nereikėjo – kas kokias dešimt minučių Krakatau sako didelį ir galingą GUNUNG ir išspjauna baltus dūmus. Šiuo metu jis neaktyvus, ir ačiū dievui, nes kovą, sako, seismologai užfiksavo paūmėjimą, tai tuos lavos akmenukus jis mėtė net iki jūros. Dėl to gunung – taip indonezietiškai yra ugnikalnis, bet pagalvojome, kad pavadinimas skamba panašiai į garsą ugnikalniui išsiveržiant. Va tai tau ir Krakatau. Dar pastoviniavome, atsisakėmė gido pasiūlymo išraižyti savo vardus ant medžio ir patraukėme namo antpirščiu.

Pakeliui sustojome išsimaudyti ir kokosų pavalgyti. Nieko ypatingo, tik maudynės Indijos vandenyne. Grįžom sėkmingai. Gyvi sveiki. Čia vat kaip pusė kaimelio mūsų jūrų traktorį į krantą traukė: Dar turėjom likti vieną dieną Kalianda miestelyje – išsiskalbti rūbus nuo druskos, išsidžiovinti batus ir atgauti jėgas – atrodo, nieko neveikėme, visą dieną tik valtyje sedėjome, bet buvome be proto pavargę.