dvieseAzijoje eFinalas

dvieseAzijoje baigė savo žygį.

Gimstančio dievo ir grįžtančios Saulės šventė yra gera diena e-finalui. Todėl šiandien išsiuntėme savo įspūdžių e-knygą užsiregistravusiems skaitytojams.

Jeigu e-knygos norite ir jūs, parašykite mums į dvieseazijoje eta gmail.com.

Geografija išlaukė ir dabar ima viršų

Šiandien didi diena. Šiandien geografija pasiekė savo. Ji man įrodė, kad yra stipresnė už visas kitas mano profesijas, stipresnė už laiko neturėjimą, polinkį atidėlioti, save teisinti ir gyventi suaugusiojo gyvenimą.

Šiandien atsibudau ir net be pusryčių nupėdinau į savo mokyklą. Foje kaktomuša susidūriau su savo geografijos mokytoju Ludanavičiumi. Pasakiau jam, kad atėjau susirinkti geografijos vadovėlių, tada jis suvedė mane su mokytoja Turbiene, kuri padovanojo senus (nors jau ne tarybinius, bet tinka ir tokie) geografijos vadovėlius šeštai, septintai ir aštuntai klasėms. Po to su ja sutarėme, kad po Naujųjų ateisiu papasakot apie Pietryčių Aziją dvyliktokams. Tada dar susitikau su savo auklėtoja Mažeikiene. Ir galų gale grįžau namo su nuo ausies iki ausies prišalusia šypsena. Jėgelė.

Šiuo metu esu įpusėjęs šeštos klasės kursą. Iš naujo einu didžiąją kelionę po geografiją. Ir galiu pasakyti, kad jaudinuosi lygiai taip pat, kaip šių metų kovo ketvirtą, kai su Rita pakėlėme sparnus į Pietryčių Aziją. Nuotykiai taip pat gali turėti tūkstantį veidų.

Po dvylikos dienų Lietuvoje

• vis dar esame lepinami savų namuose Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje,
• negalim atsikalbėti su draugais ir po susitikimų derinam kitų susitikimų laiką,
• kol kas dar nesuprantam, kaip įmanomas toks gamtinis procesas, kai temperatūra nukrenta iki minus 16C. Mumi labai šalta.
• Tačiau daugiau dėl klimato nesiskundžiame. Taigi visi žinome, kur gyvename. Pakanka pasižiūrėti į šeštos klasės geografijos vadovėlio I dalį, kur parodyta, kokiu kampu į Saulę yra atsisukusi Lietuva gruodžio mėnesį, kad nustotum skųstis.
• Pasitvirtinom hipotezę, kad Baltijos jūra yra gražiausia beveik pasaulyje, nepaisant to, kad jos vandens temperatūra žiemą-vasarą yra maždaug panaši.
• Stebimės, kokie velniškai geri namie keliai ir kad 100 km galima nuvažiuoti per mažiau nei valandą (!!!).
• Kainos mus visgi stebina. Už tai ką gauname Lietuvoje mokame daug.
• Dar norime pasisakyti, kad matėme daugiau signalų, jog krizės nėra, negu, kad ji yra.
• Taigi, jaučiamės pakankamai gerai. Nežinom, kiek ilgai tai tęsis, linkime sau, kad ilgai.
• Ir dar: jau beveik baigėme rengti dovaną savo dienoraščio skaityojams - e-knygą (vaje, kaip prabangiai skamba) apie savo devynių mėnesių vojažus Pietryčių Azijoje. Ketiname ją išsiųsti po Kalėdų prieš Naujuosius. Siųsime visiems, kas brūkštels mums, kad pageidauja. Mūsų adresas: dvieseazijoje eta gmail.com

Mes jau grįžom. Tamsiai pilkas dangus

Mes grįžom. Kai kirtom Latvijos - Lietuvos sieną, tai nestojom žemės bučiuoti, bet dainavom "Lietuva, Lietuva, tu mums šventaaa".

Ir kaip gali būti kitokia, kai tėvai, tėvų draugai ir vaikystės draugai pasitinka su siurprizu, balionais, šampanu, šaltom ugnelėm ir vardiniais saldainiais, namie laukia, aišku, stalas su penkiais karštais...

Ir taip linksmybės tęsiasi jau trečią dieną. Mums kol kas labai smagu matyti litus rankose, stebimės, kad parduotuvėje visi kalba lietuviškai ir tas tamsiai pilkas dangus visai nebaisus, nes virtuvėje kunkuliuoja burokėlių sriuba.

Laikas keliauti ir laikas grįžti.

Dviese Azijoje svečiuose pas Battered suitcase

Neturėk pinigų, bet turėk daug draugų, kaip sako mano mama. Per draugystės, giminystės ir internetinių pažinčių liniją atvykom į Berlyną pas Rositą ir čia sau gražiai pratinamės prie Europos.

Pradėjom pratintis prie Europos jau "AirBerlin" lėktuve iš Bankoko - po Azijos svetingumo, vokietės stiuardesės, tos pačios tautybės keleiviai - visi susiraukę kaip džiovintos slyvos - mums nelabai svetingi pasirodė.

Didžiausias malonumas skrydžio metu buvo...pomidorų sultys! Taip taip, kai pamatėm pakelį "Tomaten Saft" ant staliuko su ratais, abiems susirinko daug seilių burnoje, supratom, kad devynis mėnesius negėrėm pomidorų sulčių. Tai kad dėjom - po dvi stiklines su druska ir pipirais...

Berlyno šaltukas nuteikė maloniai. Iš pradžių atrodė, kad net visai nešalta. Nu, tas šaltukas - plius šeši. Dabar jau man kuo toliau, tuo šalčiau darosi.

Kitas prabangus malonumas - švara, namų aplinka, kvepianti patalynė ir mirtina tyla naktį - jokio tuktukų garso, jokių cikadų, jokios ošiančios jūros...

Ir dar didesnė prabanga: Kalėdos. Kalėdiniai turgūs Berlyne mus verčia iš kojų. Karštas vynas, jegertee, bulviniai blynai ir dešrelės su kopūstais spaudžiant šaltukui ir šviečiant saulei - dar suvokiama, bet kai pamačiau čiuožyklą, tai sušukau balsu..dar prieš 24 valandas ėjau pusryčiauti su šlepkėm, o dabar štai, čiuožykla....Nuostabus tas pasaulis..

Jūs visi jau mums rašote, kad nesitiki, kad mes grįžtame ir kad kaip greitai laikas praėjo. Mums irgi nesitiki. Mes jaučiam, kaip kosminiu greičiu Azija nuo mūsų tolsta: persuktu laiku, besisukančiu mūsų biologiniu laiku, klimatu, žmonių šypsenomis...

Giliai įkvėpiam ir rytoj jau skrendam namo, į Lietuvą. Iki greito.

Paskutinis pirmadienis Azijoje

Ir leidžiam mes jį Bankoke. Vaikščiojom mėgstamom gatvėm, iki negalėjimo bandėm atsivalgyti Tom Yam sriubos, skersai išilgai šlavėm Khao San gatvę, klausėmės azijietiško didmiesčio ūžesio, supomės ant magiškosios Bankoko upės jūrinių bangų ir nesislėpdami kepėme saulėje.

Vis planavom, kaip čia nutiesti 9 tūkst. kilometrų ilgio šiaudelius, kuriais tekėtų nepakartojami vaisių kokteiliai, „Singha“ alus, kokoso pienas. Kaip čia padarius, kad visos mielos šmutkės, auskariukai, nesąmonytės būtų pasiekiami ir pas mus, kaip ir šitas karštis, maišalynė žmonių, kvapų.

Žmogiška norėti atsibūti, atsivalgyti, atsiklausyti, atsimėgauti, lyg tam nebūtų pakakę devynių mėnesių.

Jų pakako. Mes grįžtam Europon, kurios be proto pasiilgom. Ir keliam taurę už „been there, done that“. O Bankokas mums po kojomis.

Tom yam ir Spring Rolls

Nuėjome mes į tailandietiškų patiekalų gaminimo mokyklėlę, nes jaučiam, kad ne tik Indrė, bet ir visi jūs laukiat iš mūsų šedevrų, kuriuos vis giriamės valgantys.

Turiu pasakyti, kad iš mokyklėlės išėjau ant sparnų, nes nesitikėjau, kad tailandietiškus patiekalus taip lengva pagaminti. Ir kai šalia stovėjo mokytojas, visi ingredientai buvo paruošti reikiamomis dozėmis, o mums reikėjo tik dėti į keptuvę ir pagal mokytojo komandą maišyti, tai abu su Aisčiu pagaminome idealius patiekalus. Aš - man skaniausią pasaulyje Tom Yam sriubą, o Aistis - jam skaniausią pasaulyje žaliąjį karį(turėčiau rašyti curry, nes jokio kareivio jis negamino.)

Taigi, jei entuziazmas neišblės iki grįšime, esame pasiruošę gaminti tiek Tom Yam, tiek curry, tiek spring rolls'us (kaip lietuviškai - daržovių suktinukai?), tiek pad thai makaronus, nes, pasirodo, juos labai lengva pagaminti...

...jei tik turi reikiamų prieskonių. Tai dabar jau jūs man pasakykite, ar Lietuvoje, tose gausiai besisteigiančiose prieskonių parduotuvėlėse, galima gauti tokios prabangos, kaip citrinžolė, kafyro laimo lapelių, tumeriko, galangalo (na gerai, jį galima pakeisti imbieru), čili pastos, žuvies padažo ir austrių padažo?

Kaip aš skaičiau smegenų naudojimo instrukciją

Taip, aš grįžau, praleidusi dešimt gražių dienų budistų vienuolyne Wat Ram Poeng. Vis dar galvoju, kad dešimt dienų atsijungti nuo intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo šiuolaikiniam žmogui yra labai daug, kitą vertus, dešimt dienų meditacijai išmokti – labai mažai.

Pirmomis dienomis jaučiausi, kaip aštuonerių atvežta į pionierių stovyklą „Tauras“ ir palikta be mamos dešimčiai dienų. Ašaros pačios pradėjo riedėti po pirmų pastangų medituoti ir dar smarkiau, kai mokytojas liepė nusiimti vestuvinį žiedą ir nusivalyti iš vakaro pasidarytą prancūzišką manikiūrą. Man trisdešimt, o nesaugiai jausdamasi raudojau taip pat, kaip būdama aštuonerių.

Rutiną jau yra aprašęs Aistis, ji kaip įmanoma toli nukrypusi nuo iki šiol mano turėtosios – keltis kevirtą ryto, pusryčiai šeštą, bet realiai pavalgai tik septintą, nes 40 minučių meldiesi, pietūs 10.30, po vidurdienio – nieko nei į burną, miegoti- 22.00. O visas kitas laikas skirtas sėdėti lotoso poza ar vaikščioti sraigės greičiu ir galvoti galvoti galvoti.

Pirmą vakarą įsiskaudėjo galvą, taip ji spengė tris dienas. Ketvirtą ir penktą dieną kovojau su neįtikėtinu nugaros skausmu ir greitai iki kaukimo nutirpstančiom kojom. O nuo šeštos prasidėjo tikrasis mėgavimasis savo proto ir kūno galimybėmis.

Kodėl mūsų vidurinėje mokykloje nemoko gilintis į savo smegenis ir pasiskaityti jų naudojimo instrukciją? Dievulėliau, kiek ten funkcijų! Kitos net niekad gyvenime nebuvo panaudotos, koks praradimas....

Ką ten sedėdamas supranti, apie ką galvoji, ką patiri, yra labai asmeniška patirtis. Kiekvienas iš ten išsineša labai skirtingą naudą, manau. Tikrai žinau, kad niekad iki šiol gyvenime nesu taip giliai sąmoningai išgyvenusi kiekvienos minutės, niekad tiek nesiklausiau į savo kūno pojūčius – kai jauti kvapus ateinančius, pasisvečiuojančius nosyje ir išeinačius, kai girdi, kaip nukrenta lapas, arba kas užlipo tau ant rankos – skruzdė, musė ar uodas. Ir niekad nesu mačiusi tiek daug įvairių veidukų marmuro plytelių grindyse. Keisčiausia, ką mačiau – tai pokemonas ir šalia medituojančio vaikino veidas.

Išvažiavau, galvodama, kad vėl kada čia sugrįšiu. Tikrai, protui patreniruoti. Tos dešimt dienų tylos greitai išvalo smegenis – grįžus, miestas atrodė LABAI triukšmingas ir, atrodo, fiziškai jaučiau, kaip smegenys vėl prisipildo nereikalingo šlamšto. Bet tai neišvengiama, nes noriu gyventi realiame gyvenime, o ne oranžiniame. Vakar dar buvo kiek sunku - pavyzdžiui, ant L raidės pagalvojau, kad čia apverstas septynetas. Bet jaučiu, kaip jau grįžtu.

Gyvenimas vienuolyne buvo nuostabi patirtis pati savaime. Nuotraukos tik šiek tiek perduos tą nuotaiką - juolab, kad jos darytos pusiau slapta, nes bet kokia veikla nei meditavimas, atitraukia nuo proto pilnatvės.

Pusė aštuonių ryto - jau pasivaikščiojus, pameditavus valandą, papusryčiavus ir išsišlavus kambarį būdavau

Šventoji Budos diena - vienuoliai garbina Budą šviesa

Tattoo ir mobilka - vienuolis skambina varpu

Vienuoliai renka sau maisto

Reivuojantis Buda

O čia – rytinis vienuolių giedojimas. Man labai gražu.

Monks chanting in Wat Ram Poeng, Chiang Mai, Thailand from Linda Barthez on Vimeo.

Aš grįžau

Pokalbių kambariukas - kairėje

Vaida klausia, ar Ritai medituojant 10 dienų bloge bus tylu? Sakau, ką čia aš vienas likęs blevyzgosiu - nei keliauju, nei nuotykiauju, tik kaupiu lauktuves, vaikščiodamas po kvapniuosius Chiang Maijaus naktinius turgus, skaipinu su Lietuva ir stebinu svečių namų administratores, kad ištisom dienom neišeinu iš kambario. Viena net atsirakino kambarį vidury dienos pasižiūrėt, ar nepabėgau. Po to jai teko ilgai teisintis :)

Taigi, nėra nuotykių, yra pasirengimas kelionei namo. Manau, neverta pritempinėti ir kurpti įrašų vardan įrašų. Bet Vaidos pastaba buvo teisinga, todėl kairėje blogo pusėje atidariau mažą, gal kiek netvarkingą, bet funkcionalų pokalbių kambariuką, kad galėtume šnektelt. Taip pat parašiau porą klausimų, kurie man šią bemiegę naktį kvaršina galvą. Tad jei bus ūpo, brūkštelkit, ką manot tom temom ir patys parašykit klausimų. Taip bus geriau, nei tampyti gumą prie įrašo - "dar viena produktyvi, bet rami diena".