Tik Horizontas

Indokinijos pusiasalį su Vietnamu palikom toli, atskrisdami į Melakos pusiasalį, Malaiziją, Kuala Lumpūrą. Pašmirinėję multinacionalinėm Malaizijos sostinės gatvėm (nu dabar jau tikrai atrodė, kaip žvaigždžių karų epizodas), lėkėm į Melaką, miestą kurtizanę, kuris per istoriją turėjo bent keletą šeimininkų – malajų sultonus, protugalus, olandus, britus, malajus vėl, dabar – turistus) ir neprarado stebuklingos nuotykių dvasios. Bet svarbiausia – mes jį pamatėm! Malakos sąsiaurį! Mūsų geografiškai angauotiems protams tai buvo taip pat saldu, kaip vaglgyti malajietišką desertą Cendal – žele gabaliukai, pupelės, apipiltos kokoso pienu. Sėdėjom ant akmenų ir žiūrėjom į Malakos vandenis. Mums tiek daug ji pasakė..Įsivaizdavom visą turtingą šitų vandenų istoriją – prekybinį Malakos sultonatą penkioliktame amžiuje, kai iš rytų musonas atplukdydavo salų laivus su gvazdikėliais, anyžiais, pipirais ir kitais rytų prieskoniais, porcelianu, šilku, o vakarų musonas atvydavo pirklius iš Indijos, Arabijos. Įsivaizdavom, kaip Malaka plaukia pirmieji portugalų kolonistų laivai, su baltom didelėm burėm raudonais kryžiais. Kaip jie išlipo į Melakos miestą ir buvo apčiupinėti vietinių, nes šie pirmą kartą matė baltuosius. Kaip paskui nukariavo taikius pirklius ir įvedė savo diktatūrą. Kaip turtingu miestu susidomėjo olandai, kurie nukariavo portugalus, kaip paskui olandus nukariavo britai, nes jiems buvo gyvybiškai svarbu turėti šitą miestą savo valdžioje. Matėm ir nematomus šiuolaikinius piratus, kurie šukuoja sąsiaurį grobdami laivus – tai berods antri pasaulyje labiausiai piratų užpuolami vandenys, po Somalio. Matėm vietinius žvejus raudonais marškiniais, matėm ir save geografijos pamokose, ilga lazdele rodančius į jūros ruoželį tarp Sumatros ir Malakos pusiasalio ir niekada niekada negalėjusius patikėti, kad sėdėsim ant to ruoželio kranto. Vaizduotė dirbo viršvalandžius, o mes prieš akis matėme tik horizontą. Bet tas Tik horizontas mus labai malonai nuteikė.