Ego needs some meditation... (II)

...pasakė Rita ir išvyko į dešimties dienų meditacijos kursus pas budistų vienuolius į Wat Ram Poeng. Tuktuku iš Chiang Maijaus į vienuolyną tolstančios žmonos nenufotografavau. Fotoaparatas iškeliavo kartu su Rita. Ji sakė, kad grįžusi brūkštels gerai iliustruotą įspūdžių įrašą. Man jau dabar varva seilė.

Dar ji sakė parašyti, kad aš pasilieku rojuje. Rojus tai yra švarūs svečių namai ramioje Chang Maijaus alėjoje, ranka pasiekiamas stogą raunančio skonio maistas jaukiose kavinukėse su sodais vidiniuose kiemeliuose, tajų masažas kur bepasisuksi, didelis kambarys su net DVIEM langais į rytus (tad žadina ne žadintuvas, o saulė ir paukščiai), televizorius su BBC, CNN ir Al Jazeera, padorus Wi-Fi su Skype ir vaisiai, kiek nooooooori šviežių vaisių. Taigi turiu puikias sąlygas darbui prie idėjų, kurių su Rita prisigalvojome keliaudami. Žodž, abiem liuks.

Ir dar. Jei neramu dėl mūsų žygių pas budistų vienuolius ar mūsų religinės orientacijos, sklaidau abejones. Esame, kuo buvome - krikščionė ir tikintis filosofija ir fizika. Meditaciją pamėgome, nes ji treniruoja protą, kaip kad mankšta treniruoja kūną. O budistus mylime už tai, kad jie geriausiai pažįsta tą keistą mechanizmą - žmogų.

Žmonių stebėjimas Bankoke

Labai skanios papajos

Mergina, perkanti vaisius, vakar masažavo Aistį

Pozdnij zavtrak ili ranii obed

LABAI sunkiai dirbantis Tuk-Tuk vairuotojas

Savas

Vegetarų džiaugsmas

Ar tik jos ne lietuvės?

Galva prarijo uodegą

Taip mūsų kelionės žemėlapio kūrėjas Aistis Z. pasakė, kai nuvedė maršruto liniją į Krabi miestą Tailande, ir ten rado mūsų paliktą žymę dar kovo mėnesį.

Tailandą paskutiniam kelionės etapui pasirinkom tam, kad galėtume gražiai sudėlioti taškus ant i, o paskutinį tašką, pagal geriausias dramaturgijos taisykles, padėti ten, kur ir buvo pradžia.

Ir neprašovėm. Vėl esam Tailande ir jaučiamės čia kaip namie. Gera eiti ten, kur žinai, valgyti, ką jau ragavai ir sakyti "o pameni, mes čia buvom ir darėm tą ir tą". Tailandas vėl be konkurencijos šoktelėjo į labiausiai patinkančios šalies sąrašo pirmąją vietą ir ten išbus, man rodos, iki pat gruodžio 5 dienos.

Maža to, Tailando dekoracijose labai aiškiai matyti mudviejų pokyčiai nuo kovo. Galvojam, kad per aštuonis mėnesius atsitiko oi kaip labai daug visko - juk vaikai, kurie gimė kovą, jau tuoj pradės vaikščioti! Bus daug kalbos grįžus...

Ryt lekiam į Chiang Mai - dar daugiau gerų emocijų ir vienos kitos asmeninės patirties.

Žemėlapio jau nebeatnaujinsim, nes visur jau būsim buvę:)

Perskaitę pavalgykit

...nes šis įrašas - vien tik apie maistą. Tai, beje, pirmasis įrašas apie maistą, na, neskaičiuojant populiariosios baltosios mišrainės. Matyt Azijoje taip įnikom į įvairių maistų skonines sąvybes, kad pamiršom apie tai pasisakyti.

Gaila, kad mūsų blogas - ne Beatos virtuvė ir aš negalėsiu papasakoti, kaip visą šitą gėrį pagaminti. Kitą vertus, tikiuosi, kad garsioji TV šefė, kai grįš iš Karibų, galės išbandyti mano aprašytuosius patiekalus ir pateikti paprastam naudojimui pritaikytą jų receptą.

Turiu pripažinti, kad Malaizijoje mes einam iš proto nuo gero maisto. Ta kultūrų mišrainė - kinai, malajai, indai, kinų-malajai, kino-indai, indo-malajai ir t.t. - gerokai krestelėjo savitumo valgiui.

Melaka, iš kurios jau išvykom, ir Džordžaunas, kuriame dabar esam, garsėja Baba Nonya virtuve. Baba Nonya - tai kinai, atvažiavę į Malajų pusiasalį paskui savo princesę, kuri ištekėjo už vietinio sultono, ir susimaišę su malajais. Jie save vadina Strait chinese - sąsiaurio kinais, arba Baba Nonya. Mūsų nuostabai, šiame žodžių junginyje Baba reiškia vyrą, o Nonya - moterį.

Taigi, be to, kad turi begales įdomių ir dar išlikusių tradicijų, babanonjos gerai pasidarbavo ir maistą gamindami, todėl kone kasdien einam tikrinti vis naujo patiekalo.

Aišku, numeris vienas iš visų ragautųjų - Laksa. Kreminė žuvienė (gali būti ir vištienė) su kokoso pienu, citrinžole, tofu bombikėmis, traškiais sojų daigais ir storais makaronais.

Tokią vieną lėkštę suvalgai ir būni sotus visą dieną. Bet kur tau, reikia eiti dar ragauti. Antri pagal skanumą mano sąraše - pyragėliai pie tee. Niekur kitur neteko tokių ragauti, tik pas nonjas. Tai tokie krepšeliai iš kažkokios ryžių masės išlankstyti, pridėti garintų daržovių, imbiero, anyžių, kyšo šviežių agurkų drožlės ir viskas užlieta lengvu čili padažu....tokį krepšelį kresteli gomurio link ir jauti, kaip visa Azija ištirpsta burnoje...

Dar ragavom tokį čiūdą - žemės riešutų padažo fondiu. Sumerki visokius maistus ant pagaliuko į karštą riešutų masę, palauki minutėlę ir valgai, kartu su tuo padažu. Na, įdomu labai, bet skonis.... Tik atkreipkite dėmesį, į nuotraukoje nekantriai sudėtas rankas... "baik fotkint, greičiau pradėkim..."

Nors skrandis išsitampęs, kaip bulvių maišas, dar laukia desertas - Cendol (kartais taria chendol, kartais kendal). Tai tarkuotas ledas, užpiltas kokoso pienu, sirupu, apačioje jo įmūrytos pupelės ir žali žele kirminukai. Atneša tokį saldų ledo kalną, jis greitai pradeda smegti, tuomet imi šaukštą ir kabini saldų vandenį.

Jei ta geltona masė ant Aisčio cendolio jums kažką primena, tai taip, čia duriano žele.

Ir dar vienas dalykas, nuo kurio einu iš proto - tai šalta citrininė arbata. Taip taip, paprasta arbata su mažom apvaliom citrinom, bet svarbiausia, kad ji būtų maišelyje, nes tik maišelyje atsiskleidžia tikrasis jos skonis!

Veikėjas su tūkstančiu veidų (atnaujinta)

"A Hero with a Thousand Faces" yra mano mėgstama knyga. Ji moko kai kurių esminių dalykų:

• žmonės yra pasakotojai,
• visos tautos turi pasakojimus apie vidinę kelionę,
• visų tokių pasakojimų struktūra iš esmės vienoda,
• visi turime savo kelionę ir patys pasirenkame, ar leistis į ją, ar likti dvasiškai sėsliems,
• gyvenime yra tik sauja esmės, bet į ją veda visa krūva labai skirtingų kelių.

Vakar atradau sau dar vieną netikėtą kelią, vedantį prie tos pačios esmės, kaip ir meditacija vienuolyne Tailande. Tai arbata. Tiksliau - arbatos ceremonija. Buvo karšta popietė, kai Rita liko namie darbuotis prie kompo, o aš išdūlinau pas tūlą kiną, praktikuojantį didmeninę ir mažmeninę prekybą arbata centrinėje Melakos gavėje.

Per 3 valandas jis suplakė man tokį nuostabų arbatos, dvasingumo ir kinų verslo minties kokteilį, kad išėjau pilnomis kišenėmis peno mąstymui. Gaila, dabar jau mažai ką prisimenu. Bet turiu štai tokį paties meistro man asmeniškai padarytą konspektą, tai juo pasinaudodamas apibendrinsiu, ką verto išsinešiau iš arbatos ceremonijos

• Atsakymus į visus sau rūpimus klausimus mes jau žinome.
• Atsakymus galime pasiimti iš smegenų vien užduodami sau klausimus.
• Atsakymus taip pat galime rasti stebėdami gamtą.
• Arbatos gėrimas treniruoja ir disciplinuoja mąstymą ir gebėjimą stebėti ir klausyti.
• Jei noriu užsidirbti pinigų, galiu pirkti iš jo arbatą ir daryti arbatos degustacijas Europoje, imdamas po 10 eurų nuo žmogaus.
• Jei noriu užsidirbti dar daugiau pinigų, galiu investuoti į jo visuomeninę organizaciją, kuri žino, kaip daryti pinigus ir mokėti mažiau mokesčių.

Paskutiniai du punktai man sukėlė mažiausiai klausimų :) Bet OK, čia nesvarbu. Daug įdomiau tai, kad kinų arbatos ceremonija ir budistų meditacija veikia panašiu principu ir treniruoja gebėjimą susitelkti, jausti save ir aplinką. Čia esmė. Gebėjimas sutelkti dėmesį ir jausti yra esmė, o meditacija ir arbata yra du jos veidai. Esu tikras, kad yra ir dar devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni susitelkimo veidai. Pavyzdžiui, nardymas, buriavimas, aitvarai ir t.t.t.t.t.

Taigi susitelkiam, įsijaučiam ir žiū - jau visai kitoj kėdėj sėdim ;)

Beje, arbata buvo jėga.

P.S. Saulelis parašė, kad neseniai grįžo po meditacijos kurso tame pačiame vienuolyne Tailande. Čia ištrauka iš jo mailo:

Isbuvau net daugiau nei 26 dienas, nes kazkaip taip gavosi. Hardcore experience, reikia pasakyti. Medituodavau po 12 val. per diena, stengdavausi nesneketi su niekuo (aisku nepavyko :) ir kitu taisykliu laikytis, bet i pabaiga jau sunkiai kantrybe laike. Taciau visgi isspaudziau finalini testa: paskutines 3 paros - istisine meditacija su pertraukom tik maistui (kuri atnesdavo i kambari). Labai keistu proto busenu patyriau per ta laika... :)

Čia jau visa ekspedicija į esmę:)) Nuotykis, vertas Ernesto Shackletono. Jei koncentracija rūpi ir jums, neatidėliokit treniruočių. Velniškai linksma :)

Vėl Melaka

Man patinka rašyti "vėl" pavadinime, nes tai reiškia, kad čia jau esame buvę, mums patiko ir mes čia sugrįžom. Man patinka jau turėti mėgstamiausias vietas Azijoje.

Mes Melaką įsimylėjome.

Čia ideali vieta BŪTI. Žiūrėti į lėtai tekančią Melakos upę, arba dvigubai pagreitėjančią jos srovę po tropinės liūties, klausytis kiniškų būgnų dundesio gatvėje, šlepsėti per šaligatvį nuo vieno antikvariato iki kito, aplankyti visas artimiausias indiškų prieskonių parduotuvėles, lyginti skirtingų namų hieroglifus.

Ir šeip šie namai turi mistikos. Musulmonų, portugalų, britų, olandų ir kinų susipynusi istorija prideda magijos jiems. Ypač vakare, kai uždega raudonus kiniškus žibintus. Tai ypač pagyvina kampinio namo skerdyklos vaizdą - kiaulės galva ant šaligatvio, kinas tyliai nešioja skerdieną - nuo prekystalio į "Toyotos" bagažinę. Aną vakarą išvis - pamatėm katiną miegantį karietoje. Nebūtume nustebę, jei jis būtų atsibudęs, sėdęs ant dviračio pasakęs mums rusiškai "Dobrij večer" ir numynęs.

Mes irgi gyvename sename kinų pirklio name, perdirbtame į viešbutį. Šeimininkė, Mani, sako, kad statant kinų kvartalo namus, buvo naudojamas smėlis iš upės, o jis, pasirodo, turi druskos, tai dabar visa druska kyla į viršų, sendina sienas, trupina jas. Atrodo, kaip spec. vintage dizainas, net paklausiau - kas taip sugalvojo, sako, čia natūralu. Be to, Mani kas antrą dieną kepa skanius pyragus, o šiandien gavome dovanų vyno buteliuką, nes esame jau seniausi svečiai viešbuty.

Kas antrą dieną vaikštome į kinų arbatos ceremonijas, o kasdien - vis naujo skanaus maisto ragauti, bet čia jau atskira kalba.

Kaip mes, atsikėlę 4 ryto, gaminome baltą mišrainę

Na gerai, šie du veiksmai atsitiko ne vienas po kito. Visų pirma, atsikėlėme 4 ryto Maniloje, iš tiesų, tai beveik ir nemiegojome, nes Adriatico gatvėje, mums po langais, nuolat kažkas vyko. Penktą sėdome į taksi ir važiavome į autobusų stotį. Šeštą sėdėjome autobuse, kuris vežė mus į oro uostą. Devintą ryto jau buvome oro uoste. Tiesa, nežinojome, ar lėktuvas skris, nes oro uostas - trys valandos kelio nuo Manilos į šiaurę, taigi arčiau artėjančio taifūno Lupit.

Oro uoste sužinojome, kad taifūnas pasuko Taivanio kryptimi, lėktuvai skris.

Kai dvyliktą sėdome į lėktuvą, jau buvome lyg nudirbę darbus per 8 valandų darbo dieną.

Ketvirtą po piet buvom Kuala Lumpūre. Valanda autobusu iki miesto. Dar pusvalandis metro iki miesto pabaigos. Mus pasitiko Kenas, šeimininkas iš CS, pas kurį apsistojome. Nuvežė į prekybos centrą, ten apsipirkome.

Pusę septynių jau stovėjome prie puodų pas Keną namuose ir virėme bulves bei morkas. Septintą jau pjaustėme pervirusias daržoves ir kiaušinius. Pusė aštuonių sudėjome keisto skonio žirnelius, kukurūzus ir LABAI GERUS marinuotus agurkėlius į bliūdą. Užpylėme kiek per rūgščiu majonezu, grietinės neturėjome.

Aštuntą, kai pradėjo rinktis svečiai į Keno suorganizuotą maisto garbinimo vakarėlį, šviežia baltoji mišrainė jau puikavosi stalo viduryje.

Nors šveicaras Gabrielius bandė mus subalamūtinti, kad šitą mišrainę visa Europa vadina rusiška, bet mes nepasidavėme provokacijai ir pristatėme ją kaip tradicinį lietuviškų balių patiekalą.

Mano ir Aisčio laimei, mišrainė dingo nuo stalo labai greitai.

21 valandos diena baigėsi, kai mes, išgėrę "Smectos", ėjome ilsėtis.

Ispaniškoji Manila

Nors šiandien jau paliekame Manilą ir skrendame į Kuala Lumpūrą, pagalvojau, kad patiko man tas miestas. Aišku, jinai nesuvokiamai didelė, vietom purvina, beveik visur triukšminga ir neaprėpiama, bet vietomis net labai maloni.

Pavyzdžiui, lankėmės mes alia senamiestyje - Intramuros. Gaila, kad čia nedaug kas gyvena, toks negyvas miesto rajonas atrodo. Deja, nepadaryta iš jo ir turistinio rajono, tai toks nei šioks nei toks. Bet didžiausias šarmas man - senoviški ispaniški pastatai su jaukiais kiemeliais, jaukiai apitrupėję nuo drėgmės ir kur ne kur palmių žaluma. O juk kur Ispanija - ten jau labai miela ir gražu.

Bet, aišku, Manilos teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pavyzdžiui, centrinėje krantinėje vanduo yra vat štai koks:

Išvykstame iš Filipinų nedaug ką supratę apie šią šalį, nes trys savaitės - ne tas žodis, kad per mažai. Jau turime kokius penkis naujus planus, ką dar reikėtų čia apžiūrėti ir kiek kartų čia atvažiuoti.

Magelanas - tyrinėtojas ar nusikaltėlis?

Prezentaciją šia tema Aistis parengė ir iškilmingai pristatė prie jūros gėrybių stalo laukiant baltymų šoko dar prieš kelias dienas. Į Cebu city mes specialiai ir plaukėme, kad pamatytume vietas, kur žmogus, pirmasis apiplaukęs pasaulį, išsilaipino, krikštijo vietinius ir, pervertinęs savo jėgas, krito pervertas užnuodytos strėlės, paleistos vietinio vaduko Lapu-Lapu.

Mes įpratę manyti, kad Magelanas - tai didvyris, didysis keliautojas, pasaulinio vandenyno užkariautojas. O kai įsigilinom - jis išplaukė į savo ekspediciją iš merkantilistinių paskatų - surasti Ispanijai vakarinį kelią iki Prieskonių salų ir priversti vietinius vadukus pradėti prieskonių prekybą. Nevengė Ferdinandas žudyti laivų įgulos narių (malšindamas 'bunt na karable', tiesa) ir pavogė du Patagonijos čiabuvius, tikėdamas juos parsivežti kaip suvenyrus(!), bet nabagai nusibaigė nuo prastos mitybos ilgoje kelionėje per Ramųjį vandenyną.

Filipinuose Magelanas elgėsi - kaip jam ir buvo pavesta - kolonistiškai. Atvyko į Cebu salą, vietinei karalienei įteikė Jėzaus statulėlę (kuri dabar yra seniausia religinė relikvija Filipinuose ir labai garbinama, specialiai jai Bazilika pastatyta Cebu), liepė krikštytis ir pasakė, kad dabar priklausote Ispanijos karalystei. Cebu karalienė sutiko,o šalia esančios mažytės salos Mactan vadas Lapu-Lapu, kaip jau minėjau, nesutiko, maža to, kovėsi ir rimtai, kad net Magelaną nužudė. Dabar toje vietoje, kur jis buvo nužudytas - oro uostas. Bet šalia yra paminklinis akmuo, žymintis F.M. žūtį.

Patys Filipiniečiai dvejopai vertina Magelaną. Jis traktuojamas, kaip pirmasis užkariautojas iš Ispanijos, blogietis. Lapu-Lapu, tuo tarpu, yra vienas pirmųjų nacionalinių didvyrių ir Magelano žūties parke, pavyzdžiui, pilna pristatyta Lapu-Lapu biustų.

Kitą vertus, Magelanas buvo pirmasis, atvežęs krikščionybę. Dabar "Magelano kryžius" - replika to kryžiaus, kuriuo F.M. krikštijo pirmuosius cebuanus yra irgi bais garbinamas.

Ir negali būti negarbinamas, nes dabar filipiniečiai, sakyčiau, yra krikščionybės fundamentalistai. Pavyzdžiui, vakar prekybos centre staiga visi sustojo ir pradėjo žegnotis, mes su Aisčiu suklusom, nustėrom - kas atsitiko? Pasirodo - trečios valandos malda: per prekybos centro mikrofoną mergina sakė maldos žodžius, visi pasimeldė ir vėl toliau šopinosi. Įsivaizduojat, taip mūsų "Akropolyje"...o dar sakoma, kad lietuviai - labai pasišventę krikščionys.

Ir šeip mes kiek stebimės, kad filipiniečiai iš tiesų šizofreniškai vertina ispanų konkistadorus - iš vienos pusės juose smerkia, iš kitos - jų vardais vadina miestus, gatves. Yra čia tokia Legaspi gatvė - Legaspis rimtai ėmėsi kolonizavimo, jau gerokai po Magelano ir, akivaizdu, jam pavyko. Mes galvojam, kas būtų, jei Vilniuje būtų Murovjovo-Koriko gatvė?

Gražiai siužetiškai būtų susiklostę, jei Mactan saloje, kur Magelanas buvo nužudytas, būtume susitikę su Lietuvos Magelanu tituluojamu Dainium K. Buvom šalia, bet prasilenkėm. Kaip sako britai, taip arti, bet be cigaro....Kitą kartą.

Daug visko nutiko….

...kol mes nerašėm.

Visų pirma buvo Kookoo‘s nest – šauni vietelė atokiame paplūdimyje. Mūsų bambukinis namelis vėl buvo aukščiausias kaime, tai mėgavomės nenukonkuruojamu vaizdu.

Dar mėgavomės baidare – plaukėm prieš audrą, tai Aistis sakė, kad jei mane toje baidarėje pamatytų mano gimdytojai, tai mama prarastų amą, o tėtis – labai didžiuotųsi tokia baidarininke dukra. Nuotraukoje – Aistis vienas, aš jį fotografuoju iš savo verandos.

Dar mėgavomės nuostabiu maistu. Savininkės britės Nikki tikroji profesija – didelių renginių virėja. Ji specializuojasi maisto ruošimu muzikinėms grupėms, kai jos važiuoja į turus. Sakė, yra keliavus su Deep Purple, Santana, Phil Collins, Robbie Williams. Net Lietuvoj yra kelis kartus buvusi su kažkokia noneimine grupe. Tai maistas restorane buvo labai, labai skanus, su jų pačių kepama duona, daromu jogurtu, stebuklingais troškiniais ir filipinietišku patiekalu kinilow – lyg mūsiškė silkė su įvairiais pagardais (nusirašiau receptą, gal tiks Kūčioms). Deja, nepavyko Nikki išklausti, koks mėgstamiausias Robio patiekalas.

Tada persikėlėm iš Negros salos į Bohol salą. Kelionė verta paminėjimo tik dėl to, kad greitajame kelte buvo internetas!

Bohol saloje iškart nusigavome į "Nuts Huts" – tai kitas atokus kurortėlis, dabar jau prie upės, džiunglėse. Jis vertas paminėjimo, nes Aistis čia išmoko laipioti po palmes.

„Nuts Huts“ savininkai turi gražią tradiciją - iškabinti šalių, iš kurių yra jų svečiai, vėliavas išdažytas ant cd. Ir kaip manot, ar turėjo Lietuvos? Taip, neturėjo. Kodėl? Ne, mes nebuvome pirmieji lietuviai čia, bet Karolis ir Edita, lankęsi čia vasarą, buvo išsikabinę savo megztą vėliavą, bet ją susipakavo ir išsivežė. Tai buvo geras komunikacinis žingsnis, nes savininkas prisiminė tokį megztos vėliavos įvykį, tačiau mes vis tiek turėjome priversti „pagaminti“ ir lietuvišką vėliavą.

Jie pagamino, mainais turėjome pažadėti, kad pas juos atvažiuos daugiau lietuvių. Taigi, reklama: „Nuts Huts“ labai puikus kurortėlis prie Loboc upės, už ramumą ramiau, duoda skaniai valgyti ir 1986 metų „National Geographic“ galima paskaityti. Ypač meiliai priims lietuvius, sakė.

Mūsų sekmadieninė kelionė motociklu po Bohol salą buvo viena iš tokių, kurias visuomet prisiminsime - nes per ją spėjom ir sukaisti, ir įdegti, ir sušlapti, ir sušalti, ir vėl išdžiūti. Nuvažiavom apie 170 km tą dieną.

Aplankėme šokoladines kalvas - gražiai vienoje vietoje susigrūdusius kalnų kauburėlius. Graži vieta. Aistis sakė, kad jei tokie kalniukai būtų Lietuvoj, visi seniai būtų pilimis apstatyti.

Ir, aišku, kaip dera sekmadienį, šiame turistiniame objekte buvo daug vietinių, kurie labai originaliai fotografavosi kalniukų fone.

Ieškodami vieno iš salos TO paplūdimio ir važiuodami ne pagrindiniu keliu, kad būtų įdomiau, pataikėm į tokius užkampinius kaimukus, kad net negalėjom patikėti, kad tokie dar gali būti turistiniuose ir suvakarėjusiuose Filipinuose.

Kai galų gale pasiekėm TĄ paplūdimį, pamatėm, kad ne toks jau jis ir stebuklingas. Tik vaikiščiai faini - vandens breiko šokėjai.

Be to, užėjo ir liūtis. Tai teko maudytis per lietų.

Galų gale atvažiavom į vietinę Palangą - kurortinį miestelį, kur jau ir masažą ant jūros kranto galima gauti ir jūros blogybių barbekiu. Tai dabar kaip tik laukiam, ar ištiks mus baltymų šokas nuo per daug žuvies ir krevečių, ar ne.

Ir saulėlydžiai čia stebukingi. Kai toks aukštas dangus ir ilgai nusidriekia plunksniniai debesys, atrodo, kad tikrai esi ant pasaulio krašto.

Beje, pasikartosiu, bet man patinka, kai spalį taip šilta. Kai šiandien parašiau Redui į Lietuvą, kad eisiu įmerkti kojas į azūrinę jūrą, gavau atsakymą - minus du rūke. damn you.