dvieseAzijoje

dvieseAzijoje eFinalas

2009-12-26T22:01:00.003+02:00

dvieseAzijoje baigė savo žygį.

Gimstančio dievo ir grįžtančios Saulės šventė yra gera diena e-finalui. Todėl šiandien išsiuntėme savo įspūdžių e-knygą užsiregistravusiems skaitytojams.

Jeigu e-knygos norite ir jūs, parašykite mums į dvieseazijoje eta gmail.com.

Geografija išlaukė ir dabar ima viršų

2009-12-18T15:36:00.006+02:00

Šiandien didi diena. Šiandien geografija pasiekė savo. Ji man įrodė, kad yra stipresnė už visas kitas mano profesijas, stipresnė už laiko neturėjimą, polinkį atidėlioti, save teisinti ir gyventi suaugusiojo gyvenimą.

Šiandien atsibudau ir net be pusryčių nupėdinau į savo mokyklą. Foje kaktomuša susidūriau su savo geografijos mokytoju Ludanavičiumi. Pasakiau jam, kad atėjau susirinkti geografijos vadovėlių, tada jis suvedė mane su mokytoja Turbiene, kuri padovanojo senus (nors jau ne tarybinius, bet tinka ir tokie) geografijos vadovėlius šeštai, septintai ir aštuntai klasėms. Po to su ja sutarėme, kad po Naujųjų ateisiu papasakot apie Pietryčių Aziją dvyliktokams. Tada dar susitikau su savo auklėtoja Mažeikiene. Ir galų gale grįžau namo su nuo ausies iki ausies prišalusia šypsena. Jėgelė.

Šiuo metu esu įpusėjęs šeštos klasės kursą. Iš naujo einu didžiąją kelionę po geografiją. Ir galiu pasakyti, kad jaudinuosi lygiai taip pat, kaip šių metų kovo ketvirtą, kai su Rita pakėlėme sparnus į Pietryčių Aziją. Nuotykiai taip pat gali turėti tūkstantį veidų.

Po dvylikos dienų Lietuvoje

2009-12-17T09:48:00.003+02:00

vis dar esame lepinami savų namuose Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje,
negalim atsikalbėti su draugais ir po susitikimų derinam kitų susitikimų laiką,
kol kas dar nesuprantam, kaip įmanomas toks gamtinis procesas, kai temperatūra nukrenta iki minus 16C. Mumi labai šalta.
Tačiau daugiau dėl klimato nesiskundžiame. Taigi visi žinome, kur gyvename. Pakanka pasižiūrėti į šeštos klasės geografijos vadovėlio I dalį, kur parodyta, kokiu kampu į Saulę yra atsisukusi Lietuva gruodžio mėnesį, kad nustotum skųstis.
Pasitvirtinom hipotezę, kad Baltijos jūra yra gražiausia beveik pasaulyje, nepaisant to, kad jos vandens temperatūra žiemą-vasarą yra maždaug panaši.
Stebimės, kokie velniškai geri namie keliai ir kad 100 km galima nuvažiuoti per mažiau nei valandą (!!!).
Kainos mus visgi stebina. Už tai ką gauname Lietuvoje mokame daug.
Dar norime pasisakyti, kad matėme daugiau signalų, jog krizės nėra, negu, kad ji yra.
Taigi, jaučiamės pakankamai gerai. Nežinom, kiek ilgai tai tęsis, linkime sau, kad ilgai.
Ir dar: jau beveik baigėme rengti dovaną savo dienoraščio skaityojams - e-knygą (vaje, kaip prabangiai skamba) apie savo devynių mėnesių vojažus Pietryčių Azijoje. Ketiname ją išsiųsti po Kalėdų prieš Naujuosius. Siųsime visiems, kas brūkštels mums, kad pageidauja. Mūsų adresas: dvieseazijoje eta gmail.com

Mes jau grįžom. Tamsiai pilkas dangus

2009-12-07T12:55:00.005+02:00

Mes grįžom. Kai kirtom Latvijos - Lietuvos sieną, tai nestojom žemės bučiuoti, bet dainavom "Lietuva, Lietuva, tu mums šventaaa".

Ir kaip gali būti kitokia, kai tėvai, tėvų draugai ir vaikystės draugai pasitinka su siurprizu, balionais, šampanu, šaltom ugnelėm ir vardiniais saldainiais, namie laukia, aišku, stalas su penkiais karštais...

Ir taip linksmybės tęsiasi jau trečią dieną. Mums kol kas labai smagu matyti litus rankose, stebimės, kad parduotuvėje visi kalba lietuviškai ir tas tamsiai pilkas dangus visai nebaisus, nes virtuvėje kunkuliuoja burokėlių sriuba.

Laikas keliauti ir laikas grįžti.

Dviese Azijoje svečiuose pas Battered suitcase

2009-12-04T10:24:00.004+02:00

Neturėk pinigų, bet turėk daug draugų, kaip sako mano mama. Per draugystės, giminystės ir internetinių pažinčių liniją atvykom į Berlyną pas Rositą ir čia sau gražiai pratinamės prie Europos.

Pradėjom pratintis prie Europos jau "AirBerlin" lėktuve iš Bankoko - po Azijos svetingumo, vokietės stiuardesės, tos pačios tautybės keleiviai - visi susiraukę kaip džiovintos slyvos - mums nelabai svetingi pasirodė.

Didžiausias malonumas skrydžio metu buvo...pomidorų sultys! Taip taip, kai pamatėm pakelį "Tomaten Saft" ant staliuko su ratais, abiems susirinko daug seilių burnoje, supratom, kad devynis mėnesius negėrėm pomidorų sulčių. Tai kad dėjom - po dvi stiklines su druska ir pipirais...

Berlyno šaltukas nuteikė maloniai. Iš pradžių atrodė, kad net visai nešalta. Nu, tas šaltukas - plius šeši. Dabar jau man kuo toliau, tuo šalčiau darosi.

Kitas prabangus malonumas - švara, namų aplinka, kvepianti patalynė ir mirtina tyla naktį - jokio tuktukų garso, jokių cikadų, jokios ošiančios jūros...

Ir dar didesnė prabanga: Kalėdos. Kalėdiniai turgūs Berlyne mus verčia iš kojų. Karštas vynas, jegertee, bulviniai blynai ir dešrelės su kopūstais spaudžiant šaltukui ir šviečiant saulei - dar suvokiama, bet kai pamačiau čiuožyklą, tai sušukau balsu..dar prieš 24 valandas ėjau pusryčiauti su šlepkėm, o dabar štai, čiuožykla....Nuostabus tas pasaulis..

Jūs visi jau mums rašote, kad nesitiki, kad mes grįžtame ir kad kaip greitai laikas praėjo. Mums irgi nesitiki. Mes jaučiam, kaip kosminiu greičiu Azija nuo mūsų tolsta: persuktu laiku, besisukančiu mūsų biologiniu laiku, klimatu, žmonių šypsenomis...

Giliai įkvėpiam ir rytoj jau skrendam namo, į Lietuvą. Iki greito.

Paskutinis pirmadienis Azijoje

2009-11-30T18:43:00.002+02:00

Ir leidžiam mes jį Bankoke. Vaikščiojom mėgstamom gatvėm, iki negalėjimo bandėm atsivalgyti Tom Yam sriubos, skersai išilgai šlavėm Khao San gatvę, klausėmės azijietiško didmiesčio ūžesio, supomės ant magiškosios Bankoko upės jūrinių bangų ir nesislėpdami kepėme saulėje.

Vis planavom, kaip čia nutiesti 9 tūkst. kilometrų ilgio šiaudelius, kuriais tekėtų nepakartojami vaisių kokteiliai, „Singha“ alus, kokoso pienas. Kaip čia padarius, kad visos mielos šmutkės, auskariukai, nesąmonytės būtų pasiekiami ir pas mus, kaip ir šitas karštis, maišalynė žmonių, kvapų.

Žmogiška norėti atsibūti, atsivalgyti, atsiklausyti, atsimėgauti, lyg tam nebūtų pakakę devynių mėnesių.

Jų pakako. Mes grįžtam Europon, kurios be proto pasiilgom. Ir keliam taurę už „been there, done that“. O Bankokas mums po kojomis.

Tom yam ir Spring Rolls

2009-11-26T08:14:00.006+02:00

Nuėjome mes į tailandietiškų patiekalų gaminimo mokyklėlę, nes jaučiam, kad ne tik Indrė, bet ir visi jūs laukiat iš mūsų šedevrų, kuriuos vis giriamės valgantys.

Turiu pasakyti, kad iš mokyklėlės išėjau ant sparnų, nes nesitikėjau, kad tailandietiškus patiekalus taip lengva pagaminti. Ir kai šalia stovėjo mokytojas, visi ingredientai buvo paruošti reikiamomis dozėmis, o mums reikėjo tik dėti į keptuvę ir pagal mokytojo komandą maišyti, tai abu su Aisčiu pagaminome idealius patiekalus. Aš - man skaniausią pasaulyje Tom Yam sriubą, o Aistis - jam skaniausią pasaulyje žaliąjį karį(turėčiau rašyti curry, nes jokio kareivio jis negamino.)

Taigi, jei entuziazmas neišblės iki grįšime, esame pasiruošę gaminti tiek Tom Yam, tiek curry, tiek spring rolls'us (kaip lietuviškai - daržovių suktinukai?), tiek pad thai makaronus, nes, pasirodo, juos labai lengva pagaminti...

...jei tik turi reikiamų prieskonių. Tai dabar jau jūs man pasakykite, ar Lietuvoje, tose gausiai besisteigiančiose prieskonių parduotuvėlėse, galima gauti tokios prabangos, kaip citrinžolė, kafyro laimo lapelių, tumeriko, galangalo (na gerai, jį galima pakeisti imbieru), čili pastos, žuvies padažo ir austrių padažo?

Kaip aš skaičiau smegenų naudojimo instrukciją

2009-11-22T11:32:00.007+02:00

Taip, aš grįžau, praleidusi dešimt gražių dienų budistų vienuolyne Wat Ram Poeng. Vis dar galvoju, kad dešimt dienų atsijungti nuo intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo šiuolaikiniam žmogui yra labai daug, kitą vertus, dešimt dienų meditacijai išmokti – labai mažai.

Pirmomis dienomis jaučiausi, kaip aštuonerių atvežta į pionierių stovyklą „Tauras“ ir palikta be mamos dešimčiai dienų. Ašaros pačios pradėjo riedėti po pirmų pastangų medituoti ir dar smarkiau, kai mokytojas liepė nusiimti vestuvinį žiedą ir nusivalyti iš vakaro pasidarytą prancūzišką manikiūrą. Man trisdešimt, o nesaugiai jausdamasi raudojau taip pat, kaip būdama aštuonerių.

Rutiną jau yra aprašęs Aistis, ji kaip įmanoma toli nukrypusi nuo iki šiol mano turėtosios – keltis kevirtą ryto, pusryčiai šeštą, bet realiai pavalgai tik septintą, nes 40 minučių meldiesi, pietūs 10.30, po vidurdienio – nieko nei į burną, miegoti- 22.00. O visas kitas laikas skirtas sėdėti lotoso poza ar vaikščioti sraigės greičiu ir galvoti galvoti galvoti.

Pirmą vakarą įsiskaudėjo galvą, taip ji spengė tris dienas. Ketvirtą ir penktą dieną kovojau su neįtikėtinu nugaros skausmu ir greitai iki kaukimo nutirpstančiom kojom. O nuo šeštos prasidėjo tikrasis mėgavimasis savo proto ir kūno galimybėmis.

Kodėl mūsų vidurinėje mokykloje nemoko gilintis į savo smegenis ir pasiskaityti jų naudojimo instrukciją? Dievulėliau, kiek ten funkcijų! Kitos net niekad gyvenime nebuvo panaudotos, koks praradimas....

Ką ten sedėdamas supranti, apie ką galvoji, ką patiri, yra labai asmeniška patirtis. Kiekvienas iš ten išsineša labai skirtingą naudą, manau. Tikrai žinau, kad niekad iki šiol gyvenime nesu taip giliai sąmoningai išgyvenusi kiekvienos minutės, niekad tiek nesiklausiau į savo kūno pojūčius – kai jauti kvapus ateinančius, pasisvečiuojančius nosyje ir išeinačius, kai girdi, kaip nukrenta lapas, arba kas užlipo tau ant rankos – skruzdė, musė ar uodas. Ir niekad nesu mačiusi tiek daug įvairių veidukų marmuro plytelių grindyse. Keisčiausia, ką mačiau – tai pokemonas ir šalia medituojančio vaikino veidas.

Išvažiavau, galvodama, kad vėl kada čia sugrįšiu. Tikrai, protui patreniruoti. Tos dešimt dienų tylos greitai išvalo smegenis – grįžus, miestas atrodė LABAI triukšmingas ir, atrodo, fiziškai jaučiau, kaip smegenys vėl prisipildo nereikalingo šlamšto. Bet tai neišvengiama, nes noriu gyventi realiame gyvenime, o ne oranžiniame. Vakar dar buvo kiek sunku - pavyzdžiui, ant L raidės pagalvojau, kad čia apverstas septynetas. Bet jaučiu, kaip jau grįžtu.

Gyvenimas vienuolyne buvo nuostabi patirtis pati savaime. Nuotraukos tik šiek tiek perduos tą nuotaiką - juolab, kad jos darytos pusiau slapta, nes bet kokia veikla nei meditavimas, atitraukia nuo proto pilnatvės.

Pusė aštuonių ryto - jau pasivaikščiojus, pameditavus valandą, papusryčiavus ir išsišlavus kambarį būdavau

Šventoji Budos diena - vienuoliai garbina Budą šviesa

Tattoo ir mobilka - vienuolis skambina varpu

Vienuoliai renka sau maisto

Reivuojantis Buda

O čia – rytinis vienuolių giedojimas. Man labai gražu.

Monks chanting in Wat Ram Poeng, Chiang Mai, Thailand from Linda Barthez on Vimeo.

Aš grįžau

2009-11-21T10:45:00.003+02:00

Pokalbių kambariukas - kairėje

2009-11-14T22:48:00.002+02:00

Vaida klausia, ar Ritai medituojant 10 dienų bloge bus tylu? Sakau, ką čia aš vienas likęs blevyzgosiu - nei keliauju, nei nuotykiauju, tik kaupiu lauktuves, vaikščiodamas po kvapniuosius Chiang Maijaus naktinius turgus, skaipinu su Lietuva ir stebinu svečių namų administratores, kad ištisom dienom neišeinu iš kambario. Viena net atsirakino kambarį vidury dienos pasižiūrėt, ar nepabėgau. Po to jai teko ilgai teisintis :)

Taigi, nėra nuotykių, yra pasirengimas kelionei namo. Manau, neverta pritempinėti ir kurpti įrašų vardan įrašų. Bet Vaidos pastaba buvo teisinga, todėl kairėje blogo pusėje atidariau mažą, gal kiek netvarkingą, bet funkcionalų pokalbių kambariuką, kad galėtume šnektelt. Taip pat parašiau porą klausimų, kurie man šią bemiegę naktį kvaršina galvą. Tad jei bus ūpo, brūkštelkit, ką manot tom temom ir patys parašykit klausimų. Taip bus geriau, nei tampyti gumą prie įrašo - "dar viena produktyvi, bet rami diena".

Ego needs some meditation... (II)

2009-11-11T04:37:00.002+02:00

...pasakė Rita ir išvyko į dešimties dienų meditacijos kursus pas budistų vienuolius į Wat Ram Poeng. Tuktuku iš Chiang Maijaus į vienuolyną tolstančios žmonos nenufotografavau. Fotoaparatas iškeliavo kartu su Rita. Ji sakė, kad grįžusi brūkštels gerai iliustruotą įspūdžių įrašą. Man jau dabar varva seilė.

Dar ji sakė parašyti, kad aš pasilieku rojuje. Rojus tai yra švarūs svečių namai ramioje Chang Maijaus alėjoje, ranka pasiekiamas stogą raunančio skonio maistas jaukiose kavinukėse su sodais vidiniuose kiemeliuose, tajų masažas kur bepasisuksi, didelis kambarys su net DVIEM langais į rytus (tad žadina ne žadintuvas, o saulė ir paukščiai), televizorius su BBC, CNN ir Al Jazeera, padorus Wi-Fi su Skype ir vaisiai, kiek nooooooori šviežių vaisių. Taigi turiu puikias sąlygas darbui prie idėjų, kurių su Rita prisigalvojome keliaudami. Žodž, abiem liuks.

Ir dar. Jei neramu dėl mūsų žygių pas budistų vienuolius ar mūsų religinės orientacijos, sklaidau abejones. Esame, kuo buvome - krikščionė ir tikintis filosofija ir fizika. Meditaciją pamėgome, nes ji treniruoja protą, kaip kad mankšta treniruoja kūną. O budistus mylime už tai, kad jie geriausiai pažįsta tą keistą mechanizmą - žmogų.

Žmonių stebėjimas Bankoke

2009-11-10T13:45:00.007+02:00

Labai skanios papajos

Mergina, perkanti vaisius, vakar masažavo Aistį

Pozdnij zavtrak ili ranii obed

LABAI sunkiai dirbantis Tuk-Tuk vairuotojas

Savas

Vegetarų džiaugsmas

Ar tik jos ne lietuvės?

Galva prarijo uodegą

2009-11-08T18:24:00.005+02:00

Taip mūsų kelionės žemėlapio kūrėjas Aistis Z. pasakė, kai nuvedė maršruto liniją į Krabi miestą Tailande, ir ten rado mūsų paliktą žymę dar kovo mėnesį.

Tailandą paskutiniam kelionės etapui pasirinkom tam, kad galėtume gražiai sudėlioti taškus ant i, o paskutinį tašką, pagal geriausias dramaturgijos taisykles, padėti ten, kur ir buvo pradžia.

Ir neprašovėm. Vėl esam Tailande ir jaučiamės čia kaip namie. Gera eiti ten, kur žinai, valgyti, ką jau ragavai ir sakyti "o pameni, mes čia buvom ir darėm tą ir tą". Tailandas vėl be konkurencijos šoktelėjo į labiausiai patinkančios šalies sąrašo pirmąją vietą ir ten išbus, man rodos, iki pat gruodžio 5 dienos.

Maža to, Tailando dekoracijose labai aiškiai matyti mudviejų pokyčiai nuo kovo. Galvojam, kad per aštuonis mėnesius atsitiko oi kaip labai daug visko - juk vaikai, kurie gimė kovą, jau tuoj pradės vaikščioti! Bus daug kalbos grįžus...

Ryt lekiam į Chiang Mai - dar daugiau gerų emocijų ir vienos kitos asmeninės patirties.

Žemėlapio jau nebeatnaujinsim, nes visur jau būsim buvę:)

Perskaitę pavalgykit

2009-11-05T03:40:00.011+02:00

...nes šis įrašas - vien tik apie maistą. Tai, beje, pirmasis įrašas apie maistą, na, neskaičiuojant populiariosios baltosios mišrainės. Matyt Azijoje taip įnikom į įvairių maistų skonines sąvybes, kad pamiršom apie tai pasisakyti.

Gaila, kad mūsų blogas - ne Beatos virtuvė ir aš negalėsiu papasakoti, kaip visą šitą gėrį pagaminti. Kitą vertus, tikiuosi, kad garsioji TV šefė, kai grįš iš Karibų, galės išbandyti mano aprašytuosius patiekalus ir pateikti paprastam naudojimui pritaikytą jų receptą.

Turiu pripažinti, kad Malaizijoje mes einam iš proto nuo gero maisto. Ta kultūrų mišrainė - kinai, malajai, indai, kinų-malajai, kino-indai, indo-malajai ir t.t. - gerokai krestelėjo savitumo valgiui.

Melaka, iš kurios jau išvykom, ir Džordžaunas, kuriame dabar esam, garsėja Baba Nonya virtuve. Baba Nonya - tai kinai, atvažiavę į Malajų pusiasalį paskui savo princesę, kuri ištekėjo už vietinio sultono, ir susimaišę su malajais. Jie save vadina Strait chinese - sąsiaurio kinais, arba Baba Nonya. Mūsų nuostabai, šiame žodžių junginyje Baba reiškia vyrą, o Nonya - moterį.

Taigi, be to, kad turi begales įdomių ir dar išlikusių tradicijų, babanonjos gerai pasidarbavo ir maistą gamindami, todėl kone kasdien einam tikrinti vis naujo patiekalo.

Aišku, numeris vienas iš visų ragautųjų - Laksa. Kreminė žuvienė (gali būti ir vištienė) su kokoso pienu, citrinžole, tofu bombikėmis, traškiais sojų daigais ir storais makaronais.

Tokią vieną lėkštę suvalgai ir būni sotus visą dieną. Bet kur tau, reikia eiti dar ragauti. Antri pagal skanumą mano sąraše - pyragėliai pie tee. Niekur kitur neteko tokių ragauti, tik pas nonjas. Tai tokie krepšeliai iš kažkokios ryžių masės išlankstyti, pridėti garintų daržovių, imbiero, anyžių, kyšo šviežių agurkų drožlės ir viskas užlieta lengvu čili padažu....tokį krepšelį kresteli gomurio link ir jauti, kaip visa Azija ištirpsta burnoje...

Dar ragavom tokį čiūdą - žemės riešutų padažo fondiu. Sumerki visokius maistus ant pagaliuko į karštą riešutų masę, palauki minutėlę ir valgai, kartu su tuo padažu. Na, įdomu labai, bet skonis.... Tik atkreipkite dėmesį, į nuotraukoje nekantriai sudėtas rankas... "baik fotkint, greičiau pradėkim..."

Nors skrandis išsitampęs, kaip bulvių maišas, dar laukia desertas - Cendol (kartais taria chendol, kartais kendal). Tai tarkuotas ledas, užpiltas kokoso pienu, sirupu, apačioje jo įmūrytos pupelės ir žali žele kirminukai. Atneša tokį saldų ledo kalną, jis greitai pradeda smegti, tuomet imi šaukštą ir kabini saldų vandenį.

Jei ta geltona masė ant Aisčio cendolio jums kažką primena, tai taip, čia duriano žele.

Ir dar vienas dalykas, nuo kurio einu iš proto - tai šalta citrininė arbata. Taip taip, paprasta arbata su mažom apvaliom citrinom, bet svarbiausia, kad ji būtų maišelyje, nes tik maišelyje atsiskleidžia tikrasis jos skonis!

Veikėjas su tūkstančiu veidų (atnaujinta)

2009-11-01T15:56:00.008+02:00

"A Hero with a Thousand Faces" yra mano mėgstama knyga. Ji moko kai kurių esminių dalykų:

žmonės yra pasakotojai,
visos tautos turi pasakojimus apie vidinę kelionę,
visų tokių pasakojimų struktūra iš esmės vienoda,
visi turime savo kelionę ir patys pasirenkame, ar leistis į ją, ar likti dvasiškai sėsliems,
gyvenime yra tik sauja esmės, bet į ją veda visa krūva labai skirtingų kelių.

Vakar atradau sau dar vieną netikėtą kelią, vedantį prie tos pačios esmės, kaip ir meditacija vienuolyne Tailande. Tai arbata. Tiksliau - arbatos ceremonija. Buvo karšta popietė, kai Rita liko namie darbuotis prie kompo, o aš išdūlinau pas tūlą kiną, praktikuojantį didmeninę ir mažmeninę prekybą arbata centrinėje Melakos gavėje.

Per 3 valandas jis suplakė man tokį nuostabų arbatos, dvasingumo ir kinų verslo minties kokteilį, kad išėjau pilnomis kišenėmis peno mąstymui. Gaila, dabar jau mažai ką prisimenu. Bet turiu štai tokį paties meistro man asmeniškai padarytą konspektą, tai juo pasinaudodamas apibendrinsiu, ką verto išsinešiau iš arbatos ceremonijos

Atsakymus į visus sau rūpimus klausimus mes jau žinome.
Atsakymus galime pasiimti iš smegenų vien užduodami sau klausimus.
Atsakymus taip pat galime rasti stebėdami gamtą.
Arbatos gėrimas treniruoja ir disciplinuoja mąstymą ir gebėjimą stebėti ir klausyti.
Jei noriu užsidirbti pinigų, galiu pirkti iš jo arbatą ir daryti arbatos degustacijas Europoje, imdamas po 10 eurų nuo žmogaus.
Jei noriu užsidirbti dar daugiau pinigų, galiu investuoti į jo visuomeninę organizaciją, kuri žino, kaip daryti pinigus ir mokėti mažiau mokesčių.

Paskutiniai du punktai man sukėlė mažiausiai klausimų :) Bet OK, čia nesvarbu. Daug įdomiau tai, kad kinų arbatos ceremonija ir budistų meditacija veikia panašiu principu ir treniruoja gebėjimą susitelkti, jausti save ir aplinką. Čia esmė. Gebėjimas sutelkti dėmesį ir jausti yra esmė, o meditacija ir arbata yra du jos veidai. Esu tikras, kad yra ir dar devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni susitelkimo veidai. Pavyzdžiui, nardymas, buriavimas, aitvarai ir t.t.t.t.t.

Taigi susitelkiam, įsijaučiam ir žiū - jau visai kitoj kėdėj sėdim ;)

Beje, arbata buvo jėga.

P.S. Saulelis parašė, kad neseniai grįžo po meditacijos kurso tame pačiame vienuolyne Tailande. Čia ištrauka iš jo mailo:

Isbuvau net daugiau nei 26 dienas, nes kazkaip taip gavosi. Hardcore experience, reikia pasakyti. Medituodavau po 12 val. per diena, stengdavausi nesneketi su niekuo (aisku nepavyko :) ir kitu taisykliu laikytis, bet i pabaiga jau sunkiai kantrybe laike. Taciau visgi isspaudziau finalini testa: paskutines 3 paros - istisine meditacija su pertraukom tik maistui (kuri atnesdavo i kambari). Labai keistu proto busenu patyriau per ta laika... :)

Čia jau visa ekspedicija į esmę:)) Nuotykis, vertas Ernesto Shackletono. Jei koncentracija rūpi ir jums, neatidėliokit treniruočių. Velniškai linksma :)

Vėl Melaka

2009-10-30T12:00:00.007+02:00

Man patinka rašyti "vėl" pavadinime, nes tai reiškia, kad čia jau esame buvę, mums patiko ir mes čia sugrįžom. Man patinka jau turėti mėgstamiausias vietas Azijoje.

Mes Melaką įsimylėjome.

Čia ideali vieta BŪTI. Žiūrėti į lėtai tekančią Melakos upę, arba dvigubai pagreitėjančią jos srovę po tropinės liūties, klausytis kiniškų būgnų dundesio gatvėje, šlepsėti per šaligatvį nuo vieno antikvariato iki kito, aplankyti visas artimiausias indiškų prieskonių parduotuvėles, lyginti skirtingų namų hieroglifus.

Ir šeip šie namai turi mistikos. Musulmonų, portugalų, britų, olandų ir kinų susipynusi istorija prideda magijos jiems. Ypač vakare, kai uždega raudonus kiniškus žibintus. Tai ypač pagyvina kampinio namo skerdyklos vaizdą - kiaulės galva ant šaligatvio, kinas tyliai nešioja skerdieną - nuo prekystalio į "Toyotos" bagažinę. Aną vakarą išvis - pamatėm katiną miegantį karietoje. Nebūtume nustebę, jei jis būtų atsibudęs, sėdęs ant dviračio pasakęs mums rusiškai "Dobrij večer" ir numynęs.

Mes irgi gyvename sename kinų pirklio name, perdirbtame į viešbutį. Šeimininkė, Mani, sako, kad statant kinų kvartalo namus, buvo naudojamas smėlis iš upės, o jis, pasirodo, turi druskos, tai dabar visa druska kyla į viršų, sendina sienas, trupina jas. Atrodo, kaip spec. vintage dizainas, net paklausiau - kas taip sugalvojo, sako, čia natūralu. Be to, Mani kas antrą dieną kepa skanius pyragus, o šiandien gavome dovanų vyno buteliuką, nes esame jau seniausi svečiai viešbuty.

Kas antrą dieną vaikštome į kinų arbatos ceremonijas, o kasdien - vis naujo skanaus maisto ragauti, bet čia jau atskira kalba.

Kaip mes, atsikėlę 4 ryto, gaminome baltą mišrainę

2009-10-27T09:02:00.005+02:00

Na gerai, šie du veiksmai atsitiko ne vienas po kito. Visų pirma, atsikėlėme 4 ryto Maniloje, iš tiesų, tai beveik ir nemiegojome, nes Adriatico gatvėje, mums po langais, nuolat kažkas vyko. Penktą sėdome į taksi ir važiavome į autobusų stotį. Šeštą sėdėjome autobuse, kuris vežė mus į oro uostą. Devintą ryto jau buvome oro uoste. Tiesa, nežinojome, ar lėktuvas skris, nes oro uostas - trys valandos kelio nuo Manilos į šiaurę, taigi arčiau artėjančio taifūno Lupit.

Oro uoste sužinojome, kad taifūnas pasuko Taivanio kryptimi, lėktuvai skris.

Kai dvyliktą sėdome į lėktuvą, jau buvome lyg nudirbę darbus per 8 valandų darbo dieną.

Ketvirtą po piet buvom Kuala Lumpūre. Valanda autobusu iki miesto. Dar pusvalandis metro iki miesto pabaigos. Mus pasitiko Kenas, šeimininkas iš CS, pas kurį apsistojome. Nuvežė į prekybos centrą, ten apsipirkome.

Pusę septynių jau stovėjome prie puodų pas Keną namuose ir virėme bulves bei morkas. Septintą jau pjaustėme pervirusias daržoves ir kiaušinius. Pusė aštuonių sudėjome keisto skonio žirnelius, kukurūzus ir LABAI GERUS marinuotus agurkėlius į bliūdą. Užpylėme kiek per rūgščiu majonezu, grietinės neturėjome.

Aštuntą, kai pradėjo rinktis svečiai į Keno suorganizuotą maisto garbinimo vakarėlį, šviežia baltoji mišrainė jau puikavosi stalo viduryje.

Nors šveicaras Gabrielius bandė mus subalamūtinti, kad šitą mišrainę visa Europa vadina rusiška, bet mes nepasidavėme provokacijai ir pristatėme ją kaip tradicinį lietuviškų balių patiekalą.

Mano ir Aisčio laimei, mišrainė dingo nuo stalo labai greitai.

21 valandos diena baigėsi, kai mes, išgėrę "Smectos", ėjome ilsėtis.

Ispaniškoji Manila

2009-10-24T20:00:00.001+03:00

Nors šiandien jau paliekame Manilą ir skrendame į Kuala Lumpūrą, pagalvojau, kad patiko man tas miestas. Aišku, jinai nesuvokiamai didelė, vietom purvina, beveik visur triukšminga ir neaprėpiama, bet vietomis net labai maloni.

Pavyzdžiui, lankėmės mes alia senamiestyje - Intramuros. Gaila, kad čia nedaug kas gyvena, toks negyvas miesto rajonas atrodo. Deja, nepadaryta iš jo ir turistinio rajono, tai toks nei šioks nei toks. Bet didžiausias šarmas man - senoviški ispaniški pastatai su jaukiais kiemeliais, jaukiai apitrupėję nuo drėgmės ir kur ne kur palmių žaluma. O juk kur Ispanija - ten jau labai miela ir gražu.

Bet, aišku, Manilos teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pavyzdžiui, centrinėje krantinėje vanduo yra vat štai koks:

Išvykstame iš Filipinų nedaug ką supratę apie šią šalį, nes trys savaitės - ne tas žodis, kad per mažai. Jau turime kokius penkis naujus planus, ką dar reikėtų čia apžiūrėti ir kiek kartų čia atvažiuoti.

Magelanas - tyrinėtojas ar nusikaltėlis?

2009-10-23T08:56:00.007+03:00

Prezentaciją šia tema Aistis parengė ir iškilmingai pristatė prie jūros gėrybių stalo laukiant baltymų šoko dar prieš kelias dienas. Į Cebu city mes specialiai ir plaukėme, kad pamatytume vietas, kur žmogus, pirmasis apiplaukęs pasaulį, išsilaipino, krikštijo vietinius ir, pervertinęs savo jėgas, krito pervertas užnuodytos strėlės, paleistos vietinio vaduko Lapu-Lapu.

Mes įpratę manyti, kad Magelanas - tai didvyris, didysis keliautojas, pasaulinio vandenyno užkariautojas. O kai įsigilinom - jis išplaukė į savo ekspediciją iš merkantilistinių paskatų - surasti Ispanijai vakarinį kelią iki Prieskonių salų ir priversti vietinius vadukus pradėti prieskonių prekybą. Nevengė Ferdinandas žudyti laivų įgulos narių (malšindamas 'bunt na karable', tiesa) ir pavogė du Patagonijos čiabuvius, tikėdamas juos parsivežti kaip suvenyrus(!), bet nabagai nusibaigė nuo prastos mitybos ilgoje kelionėje per Ramųjį vandenyną.

Filipinuose Magelanas elgėsi - kaip jam ir buvo pavesta - kolonistiškai. Atvyko į Cebu salą, vietinei karalienei įteikė Jėzaus statulėlę (kuri dabar yra seniausia religinė relikvija Filipinuose ir labai garbinama, specialiai jai Bazilika pastatyta Cebu), liepė krikštytis ir pasakė, kad dabar priklausote Ispanijos karalystei. Cebu karalienė sutiko,o šalia esančios mažytės salos Mactan vadas Lapu-Lapu, kaip jau minėjau, nesutiko, maža to, kovėsi ir rimtai, kad net Magelaną nužudė. Dabar toje vietoje, kur jis buvo nužudytas - oro uostas. Bet šalia yra paminklinis akmuo, žymintis F.M. žūtį.

Patys Filipiniečiai dvejopai vertina Magelaną. Jis traktuojamas, kaip pirmasis užkariautojas iš Ispanijos, blogietis. Lapu-Lapu, tuo tarpu, yra vienas pirmųjų nacionalinių didvyrių ir Magelano žūties parke, pavyzdžiui, pilna pristatyta Lapu-Lapu biustų.

Kitą vertus, Magelanas buvo pirmasis, atvežęs krikščionybę. Dabar "Magelano kryžius" - replika to kryžiaus, kuriuo F.M. krikštijo pirmuosius cebuanus yra irgi bais garbinamas.

Ir negali būti negarbinamas, nes dabar filipiniečiai, sakyčiau, yra krikščionybės fundamentalistai. Pavyzdžiui, vakar prekybos centre staiga visi sustojo ir pradėjo žegnotis, mes su Aisčiu suklusom, nustėrom - kas atsitiko? Pasirodo - trečios valandos malda: per prekybos centro mikrofoną mergina sakė maldos žodžius, visi pasimeldė ir vėl toliau šopinosi. Įsivaizduojat, taip mūsų "Akropolyje"...o dar sakoma, kad lietuviai - labai pasišventę krikščionys.

Ir šeip mes kiek stebimės, kad filipiniečiai iš tiesų šizofreniškai vertina ispanų konkistadorus - iš vienos pusės juose smerkia, iš kitos - jų vardais vadina miestus, gatves. Yra čia tokia Legaspi gatvė - Legaspis rimtai ėmėsi kolonizavimo, jau gerokai po Magelano ir, akivaizdu, jam pavyko. Mes galvojam, kas būtų, jei Vilniuje būtų Murovjovo-Koriko gatvė?

Gražiai siužetiškai būtų susiklostę, jei Mactan saloje, kur Magelanas buvo nužudytas, būtume susitikę su Lietuvos Magelanu tituluojamu Dainium K. Buvom šalia, bet prasilenkėm. Kaip sako britai, taip arti, bet be cigaro....Kitą kartą.

Daug visko nutiko….

2009-10-20T16:48:00.012+03:00

...kol mes nerašėm.

Visų pirma buvo Kookoo‘s nest – šauni vietelė atokiame paplūdimyje. Mūsų bambukinis namelis vėl buvo aukščiausias kaime, tai mėgavomės nenukonkuruojamu vaizdu.

Dar mėgavomės baidare – plaukėm prieš audrą, tai Aistis sakė, kad jei mane toje baidarėje pamatytų mano gimdytojai, tai mama prarastų amą, o tėtis – labai didžiuotųsi tokia baidarininke dukra. Nuotraukoje – Aistis vienas, aš jį fotografuoju iš savo verandos.

Dar mėgavomės nuostabiu maistu. Savininkės britės Nikki tikroji profesija – didelių renginių virėja. Ji specializuojasi maisto ruošimu muzikinėms grupėms, kai jos važiuoja į turus. Sakė, yra keliavus su Deep Purple, Santana, Phil Collins, Robbie Williams. Net Lietuvoj yra kelis kartus buvusi su kažkokia noneimine grupe. Tai maistas restorane buvo labai, labai skanus, su jų pačių kepama duona, daromu jogurtu, stebuklingais troškiniais ir filipinietišku patiekalu kinilow – lyg mūsiškė silkė su įvairiais pagardais (nusirašiau receptą, gal tiks Kūčioms). Deja, nepavyko Nikki išklausti, koks mėgstamiausias Robio patiekalas.

Tada persikėlėm iš Negros salos į Bohol salą. Kelionė verta paminėjimo tik dėl to, kad greitajame kelte buvo internetas!

Bohol saloje iškart nusigavome į "Nuts Huts" – tai kitas atokus kurortėlis, dabar jau prie upės, džiunglėse. Jis vertas paminėjimo, nes Aistis čia išmoko laipioti po palmes.

„Nuts Huts“ savininkai turi gražią tradiciją - iškabinti šalių, iš kurių yra jų svečiai, vėliavas išdažytas ant cd. Ir kaip manot, ar turėjo Lietuvos? Taip, neturėjo. Kodėl? Ne, mes nebuvome pirmieji lietuviai čia, bet Karolis ir Edita, lankęsi čia vasarą, buvo išsikabinę savo megztą vėliavą, bet ją susipakavo ir išsivežė. Tai buvo geras komunikacinis žingsnis, nes savininkas prisiminė tokį megztos vėliavos įvykį, tačiau mes vis tiek turėjome priversti „pagaminti“ ir lietuvišką vėliavą.

Jie pagamino, mainais turėjome pažadėti, kad pas juos atvažiuos daugiau lietuvių. Taigi, reklama: „Nuts Huts“ labai puikus kurortėlis prie Loboc upės, už ramumą ramiau, duoda skaniai valgyti ir 1986 metų „National Geographic“ galima paskaityti. Ypač meiliai priims lietuvius, sakė.

Mūsų sekmadieninė kelionė motociklu po Bohol salą buvo viena iš tokių, kurias visuomet prisiminsime - nes per ją spėjom ir sukaisti, ir įdegti, ir sušlapti, ir sušalti, ir vėl išdžiūti. Nuvažiavom apie 170 km tą dieną.

Aplankėme šokoladines kalvas - gražiai vienoje vietoje susigrūdusius kalnų kauburėlius. Graži vieta. Aistis sakė, kad jei tokie kalniukai būtų Lietuvoj, visi seniai būtų pilimis apstatyti.

Ir, aišku, kaip dera sekmadienį, šiame turistiniame objekte buvo daug vietinių, kurie labai originaliai fotografavosi kalniukų fone.

Ieškodami vieno iš salos TO paplūdimio ir važiuodami ne pagrindiniu keliu, kad būtų įdomiau, pataikėm į tokius užkampinius kaimukus, kad net negalėjom patikėti, kad tokie dar gali būti turistiniuose ir suvakarėjusiuose Filipinuose.

Kai galų gale pasiekėm TĄ paplūdimį, pamatėm, kad ne toks jau jis ir stebuklingas. Tik vaikiščiai faini - vandens breiko šokėjai.

Be to, užėjo ir liūtis. Tai teko maudytis per lietų.

Galų gale atvažiavom į vietinę Palangą - kurortinį miestelį, kur jau ir masažą ant jūros kranto galima gauti ir jūros blogybių barbekiu. Tai dabar kaip tik laukiam, ar ištiks mus baltymų šokas nuo per daug žuvies ir krevečių, ar ne.

Ir saulėlydžiai čia stebukingi. Kai toks aukštas dangus ir ilgai nusidriekia plunksniniai debesys, atrodo, kad tikrai esi ant pasaulio krašto.

Beje, pasikartosiu, bet man patinka, kai spalį taip šilta. Kai šiandien parašiau Redui į Lietuvą, kad eisiu įmerkti kojas į azūrinę jūrą, gavau atsakymą - minus du rūke. damn you.

Wake me up when October ends

2009-10-11T05:08:00.014+03:00

Pažadink mane, kai baigsis spalis.

Spalis - miego, antklodžių, knygų, valgymo mėnuo. Taip sakau, nes vis gaunam iš jūsų laiškus, kaip pas jus šalta, kaip nieko nesinori daryti, kaip apetitas žvėriškas, nes šalta ir nieko nesinori daryt. Ir manau, kad tai normalu - juk po tiekos vasaros linksmybių, reikia laiko ramiai pabūti.

Bet žinot, įdomus dalykas - mūsų organizmai turi fenomenalią atmintį! Nors čia, Filipinuose, spalis karštas, mudviejų organizmai elgiasi lyg spalį Lietuvoje: mes nuolat norim miego, skaniai pavalgyti ir nieko neveikti. Štai jau kelintą dieną užstrigom Dumaguete mieste Negros saloje. Kelias dienas lijo tropinis lietus, tai buvo puikus pretekstas miegoti ištisas dienas, žiūrėti TV (taip taip, pasirodo net ir šito baisaus užsiėmimo galima pasiilgti) ir užsisakyti DAUG maisto į kambarį. Ir niekaip nesupratom, kodėl. O dabar suvokėm - nes spalis.

Bet išsirutuliojom vakar šiaip ne taip ir už tinginio nugalėjimą buvom apdovanoti viena gražia katarsine akimirka.

Netyčia užsukom į mažiuką salos miestelį Valencia, kurioje kaip tik vyko miesto šventė šeštadieninė. Smagus būdingas šurmulys. Pagrindinėje miesto aikštėje buvo dalijami vietiniai Nobeliai - labiausiai nusipelniusiam valencianui meras teikė apdovanojimą. Šiemet juo tapo vienuolikmetis. Nesupratom kodėl, nes kalbėjo vietine kalba, bet berniukas užlipo ant scenos pasiruošęs kalbą, kurią skaitė iš popieriuko. Kiek supratom, paminėjo savo miestą, salą, šalį. Šaunuolis, rimtas pilietis.

Po apdovanojimų vyko vietinių grupių pasirodymai. Pirmasis grojo Valensijos nacionalinės vidurinės mokyklos akustinis ansamblis. Vat čia mes ir susileidom.

Jaunučiai, šviesių veidų paaugliai su gitarom sustojo po medžiu - iki scenos netraukė jų gitarų laidai. Miestelio garbingieji, tarp jų meras ir policijos viršininkas su "furažke", turėjo persisukti, kad geriau matytų jų pasirodymą.

Ansamblio vaikinai apsupo ratu mikrofoną, paėmė pirmus akordus gitarom, įjungė ritmo mašiną... Tai buvo liūdnai graži, bet viltinga "Green Day" daina apie rudenį. Atrodė, kad ten po medžiu su gitarom atsistojo pats Paprastumas ir Kuklumas, o Besikalantis Talentas mušė tamburiną. Daina liejosi nuoširdžiai, nesuvaidintai, nors tie filipinų jaunuoliai, guldau galvą, net neįsivaizduoja, ką reiškia rudens depresija ir neviltis.

Nuostabus ansamblio pasirodymas, nuostabi akimirka, dėl tokių akimirkų ir verta keliauti, nusprendėm abu.

Dar verta keliauti dėl netikėtumų. Tokių kaip Oktoberfest šventė Dumaguete mieste! Kur jau kur, o Filipinuose nesitikėjome išvysti bavariško siautėjimo. Ir neišvydome, aišku. Tai buvo tik "San Miguel" alaus marketinginė kampanija, mes taip nusprendėme. Daugelis šventės dalyvių, tikriausiai, net nesuprato, kas tas Oktoberfest. Bet alus buvo šaltas ir dar pigus.

Kitą filipiniečių svetingumo pavyzdį patyrėme šiandien. Nuleido mums padangą motociklo. Aišku, mes visai nesijaudinome ir nuvežėme į artimiausią vietinę taisyklą, kur mums senoviniu prilydymo būdu tą padangą sutvarkė.

Kol mes laukėme, vietinis, gal kiek įkalęs vyrukas paprašė vietinio muzikanto mums pagroti. Vienas grojo bandža (?!), o kitas šoko. Muzikantas atrodė geriau.

Toks štai mūsų muzikinis spalis… Ryt važiuojame į Gegutės lizdą – namelius prie jūros, kuriuos šiandien radome ir mums jie bais patiko, nes ten ramu ramu ramu. Vėl kurį laiką nebūsime “ant laido”. O jūs žadinkite vieni kitus, kol tas spalis...

Kalėdos jau Kalėdos

2009-10-08T17:34:00.005+03:00

Kaip sakoma vienoje labai gražioje dainoje: Apsukęs laiko ratą, nupliko kalendorius....Filipinų prekybos centruose jau groja kalėdines dainas, parduodami eglučių papuošimai ir kalėdinės atvirutės...

Susimąstai žmogus tuomet apie greitai prabėgusį laiką ir tai, kad mudu jau aštuntą mėnesį Azijoje ir kad laikas jau namo.

Skaitytojų prašymu prisipažįstame, kad taip, jau turime bilietus į Lietuvą. Šiaurinę Lietuvos dalį turėtume pasiekti gruodžio 5tą, šeštadienį apie pietus, prieš tai atskridę į Rygą iš Berlyno, kur būsim adaptavęsi ir kelias dienas pasidžiaugę Europa, nes į Vokietiją iš Bankoko atskrisime gruodžio 1ą. Simboliška, kad grįšime lygiai po devynių mėnėsių... Netyčia čia taip simboliškai išėjo, bet, kitą vertus, mes mėgstame darnius siužetus.

Grįžti nebijome, net norime, nes esame iki soties prisiragavę egzotiškų kelioninių pateikalų, esam skaniai prisivalgę, norim jau tik tinkamai įsisavinti naudingąsias medžiagas. Nebeverta daugiau testuoti ir kaupti naujus įspūdžius, bent jau šį kartą.

O kol kas dar turime du gražius mėnesius desertui. Filipinai štai yra mūsų creme de la creme, vyšnia su cukraus pudra ar braškės su pipirais. Iš čia grįšime į Malaiziją (jau trečią kartą!), dar aplankysime kelias nematytas ir kelias pamėgtas vietas, o lakpritį skirsime saldžiajam Tailandui, nes pirma meilė nerūdyja.

Ir prisipažinkit, juk net nespėjot pastebėti, kaip tie metai prabėgo ir kaip vėl artėja Kalėdos....

Wow wow, Pilipinnas

2009-10-06T18:01:00.006+03:00

Čia stiprus šiltas vėjas, ispaniški užrašai, angliška šneka, azijietiški žmonės.

Nei vieno taifūno kol kas.

Iš oro uosto iki Manilos važiavome ilgiau nei truko pats skrydis iš Malaizijos. Dvylika milijonų gyventojų.

Daug bažnyčių, universitetų ir ligoninių. Ir greito maisto restoranų - "Dunkin Donuts", "Dairy Queen", "T.G. FRiday's" ir kt. Amerika Amerika.

Iki susitikimo vietos tenka važiuoti mažiausiai valandą. Pasimatymai skiriami prekybos centruose. Švč. Mergelės Marijos statula - priešais prekybos centrą.

Mūsų hostelio kambarys - stalčiaus dydžio.

Per TV rodo krepšinį. O varžybas tarp "Žalgirio" veteranų ir filipiniečių, trijų taškų persvara laimėjo pastarieji, nes jie apgavo "Žalgirio" vyrus - buvo penkiolika metų jaunesni!

Susitikome su vienu iš trijų suaugusiųjų lietuvių, gyvenančių Maniloje. Andrius - konsulato administratorius, jau dvylika metų čia! Išvažiavo maitinti vargingų Filipinų vaikų ir iki šiol tai daro! Kalba nepriekaištingai lietuviškai.

Baisiojo potvynio padarinių nesimato. Gal greitu laiku dėl to, kad mes - Filipinuose, nebesijaudins jau ir mūsų mamos. Tikimės.

Didelis miestas Manila, dalelė pietų Amerikos Azijoje, kuri, matyt, niekad nemiega..Eisim ryt ištyrinėti nuodugniau.

Borneo džiunglės

2009-10-05T12:07:00.004+03:00

Pratęsiu pasipiktinimą dėl Borneo salos - ji toliau sėkmingai niokojama, nepaisant trimitavimo, kad jei dar taip, tai Azijoje drėgnųjų miškų su jų gyvūnais greit visai nebebus. Kaip jau sakiau, medžius medienai jau iškirto. Nebėra medžių, nebėra pajamų. Tai sugavojo apsodinti palmėmis. Palmių plantacijos - labai pelningos, nes iš palmių gamina sveiką ir ekologišką palmių aliejų, taip pat biokurą, dėl kurio ekologiškumo eina iš proto visa Europa!! Aš tuoj imsiu manyti, kad toko dalyko, kaip ekologija išvis nėra, nes patempi vieną paklodės kampą, gerokai nusikloja kitas.

Ir dar tos sausros, dėl kurių atsiranda gaisrai ir niokoja miškus. Vat ir ponia Birutė apie tai rašo savo bloge. Mes tų gaisrų atšvaitus irgi matome - dangus čia nuolat dūmais pasidengęs. O plantacijos sėkmingai klesti, bet vietos natūraliems miškams visai nebelieka! Žiūrėjom į Borneo dalį Malaizijos Sabah regione (kur dabar ir esame) per Google Earth. Tai akurat, visas provincijos plotas nusėtas kvadratėliais (plantacijos), o tamsiai žalias plotelis (natūralūs miškai) likęs tik abiejose upės Kinabatangan pusėse. Vaizdas liūdnas, bet tai gera žinia turistams - tame mažame natūralių medžių plotelyje tarp upės ir plantacijų dar spiečiasi šimtai gyvūnų, kuriuos ypač lengva pamatyti iš upės. Į tokį upės safarį ir mes išsiruošėme. Tai nėra turistinė tuštybė, kaip gali pasirodyti, nes dalis turistinių pinigų skiriama ir esamų gyvūnų išsaugojimui.

Kinabatangan upė yra kiek senesnė nei Amazonė, vanduo – arbatos su pienu spalvos, krantai apaugę mangrovėmis ir miškais. Labai gražu, ypač anksti ryte saulei tekant, ar pavakary, kai gamta rimsta.

Per trijų dienų išvyką keturis kartus plaukėmė upe, du kartus vaikščiojom po džiungles tamsoje ir kartą – dieną. Per tuos susidūrimus su gamta pamatėme n ilgauodegių makakų, n didžianosių bezdžionių (nežinau, kaip jos lietuviškai, bet lotyniškai – nasalis larvatus), du orangutangus, vieną krokodilą, keturias krokodilo akis virš vandens, n dižiasnapių paukščių (hornbills), daug gandrų, vieną šamą, du skorpionus, dramblio pėdsakus, du miegančius paukščius! Ir visi jie buvo laukiniai!!! Taip arti laukinės gamtos buvome pirmą kartą!

Ir turiu pasakyti, kad gražūs tie laukiniai gyvūnai, ypač kai turi progos juos ramiai stebėti, kaip jie sau gyvena medžiuose, ar vandeny, ruošiasi nakčiai, skraido nuo medžio ant medžio, ėda vaisius.

Kad ir koks geras G7, jis nėra labai tinkamas laukinės gamtos stebėjimui – vis dėl to pakankamai toli nuo tų žvėriukų buvome, priartinimo neužteko. Ai, bet daugeliu atveju smagiau buvo tiesiog sėdėti ir stebėti juos ten besikutinėjančius. Todėl nuotraukos ne pačios geriausios kokybės, bet gal nors kiek perteiks tą stebuklą. Beišnykstantį stebuklą.

Beje, mano naujas mėgstamiausias gyvūnas (jau nebeprisimenu, koks buvo „senas“ mėgstamiausias) - proboscis monkey, lot. nasalis larvatus, kaip lietuviškai - neįsivaizduoju, bet tebūnie ilganosis. Jis endemiškas tik Borneo (pasižiūrim visi tarptautinių žodžių žodyną, ką reiškia endemiškas).Į jį bežiūrėdama aš vis gavojau - nu kodėl gamta tokius pokštus kuria? Nes: ši beždžionė turi neįtikėtinai didelę nosį, kuri patinams reiškia didelę galią. Turi nuolat išsipūtūsį pilvą, nes pilve yra du skyriai - vienas paprastam maistui virškinti, kitas - nuodingam, ilganosiai nevalgo prisirpusių vaisių, nes cukraus virškinimui skyriaus skrandyje nėra. Be to, dėl nuolatinių procesų, vykstančių tam dviskyriame skrandyje, proboskių pilvas nuolat išsipūtęs ir pilnas dujų:)

Tada..proboskių kūnai pilki, o galūnės - rudos, todėl atrodo, lyg jie su liemenėmis būtų, o ypač kai sėdi ant šakų, tai išvis kaip žmonės atrodo.

Ir dar - proboskių patinai yra labai seksualiai pajėgūs, jiems erekcijos kone nuolat būna, todėl jie gyvena haremuose su minimum devyniom patelėm. Proboskių patinai savo galios nevengia rodyti sėdėdami ant šakų išsiskėtę ir demonstruodami savo "kitą nosį":

Kitos atskiros istorijos vertas ir mūsų gidas Khai. Štai jis:

Jis puikiai pastebėdavo net ir gudriausiai pasislėpusius gyvūnus. Net leidosi, kad jam skorpionas įgeltų – kad tik mes jį pamatytume. Bet jo anglų kalba buvo labai, labai keista. Pavyzdžiui, apie medžio viršūnę jis sakydavo: look at the tall of the tree. Padėkodamas už plaukimą laiveliu sakydavo taip: „ I hope you enjoy again what you looking interesting this morning“. Nu supranti, apie ką kalba, bet labai keista konstrukcija, ar ne? Aistis liepė man nesijuokti iš žmogaus anglų kalbos, nes pačios ji – neideali. Sutikau, o kaip kerštą, kad juokiausi iš gido, gavom pastabą dėl savo anglų kalbos iš hyper aktyvaus amerikiečio anglų kalbos mokytojo, kuris nesuprato, kad kviečiam prie stalo sakydami „Join the table“. Ech, gyveni žmogus ir mokaisi, keliauji – ir dar daugiau išmoksti.

Pupos paraštėje

2009-10-04T09:41:00.007+03:00

Mūsų dienoraščio paraštėje, tarp "Archyvo" lentynų ir "Bendraautorių" dosje, įsiterpė "Pupos". Patys matote, kas yra tos Pupos:)

Mūsų "Pupos" bus draugiškos. Jos bus tylios, o ne rėksnės, jos bus kuklios, o ne dėmesio vampyrės. Pupas pasikvietėme į svečius, nes norime patyrinėti, kaip veikia Google ekonomika. Jei iš "Pupų" uždirbsime pinigų, tuomet juos padovanosime darantiems gerus dabus Lietuvoje. Kam konkrečiai - tarsimės su jumis.

Žalgiris toliau sėja pasitikėjimą lietuvių širdyse

2009-10-02T15:33:00.008+03:00

Filipinuose tropinės audros šoka kadrilį. Idonezijoje techtoninės plokštės nusprendė ištrinti Padangą iš žemėlapio. Apie tai jūs, ko gero, net geriau informuoti už mus. Taip sprendžiu iš gautų el. žinučių ir laiko, kurį praleidžiame Skype,ramindami namiškius. Sąskaitą turbūt reikės išrašyti Lietuvos žiniasklaidai, kurią tradiciškai domina destrukcija, kad ir už 13.000 km, o konstruktyvui, kad ir kur jis bebūtų, jos raumenukai per skysti.

Bet, OK. Mes vis dar turime Žalgirį. Ir jo veteranus. Malačiai vyrai. Tuoj pasakysiu kodėl. Leiskite tik prieš tai išlieti emocijas kukliu grafiti, pavogtu iš interneto :)

Taigi, mūsų šeimos įsiaudrinusios dėl mūsų saugumo. Mes praleidžiame daug laiko juos ramindami. Tiek daug laiko, kad net patys užsikrėtėm nerimu dėl situacijos Filipinuose, kur skrendam pirmadienį. Vardan visų ramybės nusprendėme paskambinti į Lietuvos konsulatą Filipinuose ir paklausti, kokia velniava ten vyksta.

Ten viskas OK, kiek, žinoma, gali būti OK po tropinės audros. Manila gyvena, viešbučiai veikia, maisto yra, transportas kursuoja. Business as usual. Maža to, ketvirtadienį į Manilą atskrido Žalgirio veteranų komanda, kuri šeštadienį, spalio 3 d., rungtyniauja su Filipinų komanda Maniloje. Įdomu, ar per sporto žinias Lietuvoje praneš ir parodys? Ar vėl gausim dozę nerimo?

Kalbėjomės su tūlu Andriumi, kurio kontaktus gavome konsulate. Andrius tuo metu kaip tik vakarieniavo su žalgiriečiais prieš rytdienos varžybas. Mums jis pasakė, kad galim drąsiai atvažiuot, o žalgiriečiams prieš padėdamas ragelį pasakė, kad skambino Rita ir klausė, ar gali atvažiuot. Mano įsivaizduojamame pasaulyje žalgiriečiai pilnom burnom choru atsakė - taip, gali, Rita, atvažiuok. :)

Ačiū, veteranai, kad atvykot į Manilą, ačiū Andriau, kad pasakei apie tai. Jėga, kad galime pasinaudoti šiuo faktu ir nuraminti šeimynas namie. Jei ten Žalgiris, visiems viskas bus OK :) Sėkmės rytdienos varžybose! Jei bent viena Lietuvos televizija skirs joms tiek laiko, kiek skiria tropikų nelaimėms, skusiuos plikai ir metus kas mėnesį po 5 proc, atlyginimo pervesiu krepšinio mokyklai. Basta.

Borneo orangutangiukai ir užpulta bamba

2009-09-30T12:46:00.008+03:00

Esam Borneo saloje. Taip, atvykom čia specialiai dėl orangutangų. Kai atvykom, supratom, kad jei kitą kartą čia prisiruošime atvykti po kokių dešimt metų, tai galime didžiųjų beždžionių jau ir nebepamatyti.

Dabar du svarbūs pastebėjimai. Pirmas - Borneo yra trečia pagal dydį pasaulio sala, tai reiškia, kad ji labai didelė. Didesnioji jos dalis priklauso Indonezijai, kur orangutangus ir prižiūri mūsų garsioji tėvynainė ponia Birutė Galdikas. Į Indoneziją greitu laiku nebenorime grįžti dėl žemiau išdėstytų priežasčių, todėl atvykome į Malaizijos dalį, Sabah provinciją, kur irgi yra užsilikusių orangutangiukų.

Antras pastebėjimas - dėl pastarųjų. Orang - žmogus malajiškai ir indonezietiškai, utah- miškas, jie meiliai vadinami miško žmonėmis. Lietuviškai teisingai matyt irgi yra orangutanai, o ne orangutangai, bet aš juos vadinsiu su g, nes man taip gražiau.

Ir trečias pastebėjimas - jie iš tiesų nyksta. Borneo saloje gyvena išskirtinai vegetarai orangutangai, jiems čia anksčiau buvo rojus, nes sala klestėjo nuo tropikų drėgnųjų miškų. Bet, kaip žinia, čia atėjo žmogus, tokiuose miškuose daug didelių medžių, iš kurių, kaip žinia, labai geros lentos išeina. Tai tikrieji miškai jau beveik visi iškirsti. Tie, kurie dar liko, paskelbti nacionaliniais parkais ar rezervatais, juose ir gyvena orangutangai.

Bet iš pradžių važiavome apžiūrėti ne laisvėje gyvenančių orangutangų, o tų, kurie išgelbėti buvo ar našlaičiais tapo ir dabar auginami specialiame reabilitacijos centre. Mokomi įgūdžių - susirasti maisto, sukti lizdą (!) ir kt.,kurių juos normaliomis sąlygomis išmokytų mamos ir kurie pravers džiunglėse. Kai orangutangiukai paauga, juos išleidžia į šalia esantį didžiulį mišką ir ten jie gyvena tokiomis beveik natūraliomis sąlygomis, nors du kartus per dieną juos vis tiek šeria centro darbuotojai. Būtent šėrimą stebėti turistai ir kviečiami, nes tuo metu ant specialios platformos miško vidury susirenka prie laisvės besipratinantys ryžikai.

Nu aš čia neišsiplėsiu apie tai, kaip mums pasirodė tas centras daugiau turistų pinigų melžimas, nei pagalba žvėriukams, ypač kai niekur neradome konkrečių skaičių, kiek orangutangų išleidžiami į laisvę ir joje prigyja. Taigi palikom žurnalistinį skeptiškumą namie ir traukėm su visais stebėti kaip orangutangai čiombina bananus.

Vaizdas toks - iš pradžių platforma tuščia, tik pradeda judėti šniūras iš miško. Juda lėtai, paskui amplitudė didėja, kol iš už medžių pasirodo rudas kuokštas gaurų. Ranka už rankos juda virvę apsikabinęs, pamato milijoną žmonių su zūmais ir objektyvais, veido išraika nepasikeičia, nes akivaizdu, kad yra pripratęs juos matyti kasryt.

Tada parodoma keletas išmoktų akrobatinių triukų, sukeliančių garsų turistų "uuuuu" - orangutangas išlaužia mešką, vilkiuką ir keletą kitų pratimėlių ant skersinio.

Tada pasirodo kiti draugai. Tada pasirodo ir prižiūrėtojai, pamaitina juos.

Paėdę ryžikai dar kelis fokusus parodo. Mieli pamaivos. Žinot, kad mokslininkai mano, jog jie yra protingiausi žinduoliai (po žmonių, aišku).

Dabar apie antrą pavadinimo dalį. Pasižiūrėję orangutangiukus, ėjom dar gilyn į mišką specialiai nužymėtais keliukais. Šiaip įdomu pasivaikščioti beždžionių keliais. Smagiai pasivaikščiojom, grįžom į savo viešbutuką, Aistis liko su vietiniu reindžeriu Džastinu pasišnekėti, o aš nuėjau į kambarį praustis. Uždariau duris, pakėliau marškinius..... ir pradėjau nesavu balsu spiegti, nes....MANO BAMBOJE DĖLĖ!!!! Pabandžiau ją išimti, neišsiima. Klykiu dar garsiau....Dar kartą bandau....dar neišsiima, jinai viduj, geria mano kraują!!!!!...Dar spygliau spiegiu..iš trečio karto man pavyko ją iš ten iškrapšyti. Tuo metu jau Aistis su reindžeriu buvo atbėgę manęs gelbėti, nes tikrai galvojo, kad kas rimto mane užpuolė. Aišku, Džastinas labai juokėsi, kad aš taip į dėlę sureagavau, bet noriu Jums pasakyti, kad atogrąžų miško dėlė mano bamboje - viena iš šlykščiausių patirčių mano gyvenime!

Paliekant Indoneziją. Pagaliau ir Deja

2009-09-27T10:21:00.007+03:00

Indonezijoje prabuvom du mėnesius. Labai džiaugiamės, kad turėjom tiek laiko joje, kartu ir krykštavom, kad pagaliau iš jos išvažiuojam.

Sakėm Pagaliau, nes nebesinorėjo žiūrėti į ryžius pietums ir vakarienei, sūrų vandenį, bėgantį iš dušo, lauko tipo tualetus, pabodo derėtis dėl kiekvienos rupijos, kedenti sėdimuosius raumenis kalnų keliais, laukti, kol prisipildys autobusas iki lubų (žmonės sėdi vieni kitiems ant kelių, bet gerai, paimkime dar du maišus ryžių), atsakinėti į tą patį “Hello, Mister, Derimana”.

Pagaliau išvažiavom, nes prisipažinsiu, nėra bais malonu, kai žemė nuolat dreba po kojomis. Mums bebūnant per du mėnesius įvyko trys žemės drebėjimai – Sumatroje, Javoje gan stiprus ir Balyje. Tiesa, mes visas tris salas jau buvome apžiūrėję ir palikę per 1500 km už nugaros; bet Balio žemės drebėjimą po vandeniu jautė nardytojai iš mūsų kaimo Sulawesyje.

Išvykstant iš Indonezijos sakėm deja, nes apžiūrėjom tik nedidelę dalį šitos didžiausios kol kas mūsų aplankytos šalies (ketvirta pagal gyventojų skaičių pasaulyje, jei neskaičiuotume Europos Sąjungos kaip šalies). 18 000 salų jau šį tą sako apie Indonezijos archipelagą. Mudu aplankėme tik Sumatrą, Javą, Balį, Lomboką, Gili Trawangan, Sumbawa, Flores, Sulawesi, Togean, Bunaken ir keletą mažyčių salų. Pasižadėjom sau būtinai čia dar grįžti, nes liko neaplankyti Molukai, Kalimantanas, didžioji Sumatros dalis, Papua. Ech, o pažiūrėti čia yra ką, nes čia ir akvamarininis vanduo, ir veikiantys ugnikalniai, ir australietiškos sausos plynės, žali kalnai, įvairiaspalviai koralai, delfinai jūroje, rykliai po vandeniu, beždžionės medžiuose, drakonai prie virtuvės. Žodžiu, visko daug, neaprėpiamai daug.

O kur dar trys skirtingos religijos, kai vienu metu girdisi ir kvietimas maldai iš minareto ir bažnyčios varpų skambėjimas, kai Balio induistai pasipuošę eina į savo ceremonijas, vykstančias kone kasdien ir aukoja vis skirtingoms dievybėms, kai toradžiečiai garbina mirtį ir nesidžiaugia dėl gyvybės.

Dar derėtų paminėti ir Bahasa Indonesia, kurios tiek pramokom per du mėnesius, kad mikriukų vairuotojai jau vienas kitą perspėdavo, kad šitie turistai moka indonezietiškai kalbėti. Įdomus dalykas apie šią kalbą – ji kilus iš Sanskrito, šiaip yra bais paprasta, be artikelių, gramatika elementari. Ir kai kurie žodžiai yra stulbinančiai panašūs į lietuviškus. Netikit? Pavyzdžiui, madu reiškia medus, kiri – kairė, anak-anak – vaikas, bet panašu į anūkas, ar ne?

Ir aišku, Indonezijos žmonės yra tas didysis DEJA, nes jie mieli, paprasti, vargingi, bet smagūs, paslaugūs kartais, net gali atleisti tą nuolatinį “Hello, Mister” ir žiūrėjimą man į krūtinę.

Aisčio prierašas: dėl krūtinės, nežinau. Padorumas visgi turi būti :) Bet OK, tai buvo tik paprastas, nuoširdus iki paskutinės DNR vijos, akių pakabinimas. Tad labiau juokingas, o ne pavojingas. Beje, Indonezijoje Rita susilaukė daugiausia komplimentų, kad yra graži – “chanti” girdėdavom kasdien (neperdedu) ir dar gaudavom apčiuopiamų malonių, pvz, nuolaidų, bananų, keptų bananų ir t.t.

Bet taip, už jų gerą būdą, jiems galima atleisti daug – nuolatinius krenkštimo ir spjaudymo čempionatus, šiukšlių krepšinį į upes, jūras, pakeles, grandininį rūkymą tau į nosį, didžiulę meilę ir susidomėjimą tavo pinigais ir kainodara pagal odos spalvą.

Tai nesvarbu. Svarbu viena – Indonezija tapo mūsų brandos šalim. Jos nuogąstavome, bet atėjome, pamatėme, apsipratome ir suklestėjome. Po dviejų mėnesių archipelage dabar jaučiamės kaip po iniciacijos į pažengusių klubą. Žiūrėsim, ar tai pasitvirtins tolimesniuose nuotykiuose pas Borneo orangutangus ir Filipinų heydžousus.

Toli-Toli

2009-09-23T06:28:00.009+03:00

Visiškai nedovanotina ir stačiai pasibaisėtina, kad rugsėjo mėnesį „dviese azijoje“ išstenėjo tik du įspūdžius. Bet čia tikrai ne mano kaltė, čia tas rojus žemėje kaltas dėl to. Nes, pasirodo, kad rojus būtų kiek rojiškas, reikia, kad jis būtų toli, lengvai nepasiekiamas ir, aišku, be interneto ryšio.

Netrukus po to, kai grįžome iš nuostabių Togean salų (matyt nenustosiu niekad kartoti, kokia ten pasaka), kiek atsigavę ir sustabdę horizontalų ir vertikalų ( nuo laivo ir nuo autobuso) galvos sukimąsi, nuvykom į Tangkoko nacionalinį parką žiūrėti Tarsierių – mažiausių primatų (anam įraše rašiau, kad žinduolių, bet paskui pagalvojau apie peles) planetoje. Jie buvo labai mieli ir maži iš tiesų, jų jauniklis kiek mažesnis už Aisčio nykštį buvo. Trijų tarsierių šeimynėle gyveno vienam medyje, kuris buvo nuolat aplipęs turistais.

Bet tai nenumaldė Tarsierių nuostabumo, ypač kai tiesiai į mus žiūrėjo savo už skrandį didesnėm akim. Vaiko nepavyko užfiksuoti, nes jis bais mažiukas, bet patelę ir patiną "nutraukiau".

Nors vakarinis pasivaikčiojimas po rezervatą buvo skirtas tik tarsieriams, bet mums bais pasisekė ir mes pamatėme juodasias makakas. Vat čia tai irgi gyvūnai! Ypač kai arti jų būni, jie tokie mieli ir natūralūs atrodo, taip mus primena....Ypač iš nugaros: (nuotraukos pikseliai išbyrėję, nes dėmesys sutelktas į tą trikampiuką nugaroje)

Kelionė iš nacionalinio parko turėjo būti paprasta ir niekuo neypatinga, bet, kaip visuomet šioje šalyje ar apskritai Azijoje, netikėtumas laukia už kiekvieno kampo. Mus prigriebė pikapas, kur žmonės sėdi, aišku, pikapo priekaboje. Maža to, pikapas vežė pilnas statines sūdytos žuvies, statinės buvo sklidinos žuviuoto vandens, o mes kadangi sedėjome ant statinių, o jos, aišku, liejosi per kraštus, nes, aišku, kelias buvo duobėtas ir kalvotas, tai ne tik aš, bet ir Aistis persismelkėme sūdytais kalmarais, kurie čia meiliai vadinami cumi cumi.

Po tokio zoo praturtėjimo vykome į dar vieną salą, Bunaken, kur nardytojai vyksta numirti, kaip sako ta keliautojų skaitoma knyga, kurios pavadinimo nevalia minėti. Aistis nemirė, bet nardė kaip akis išdegęs. O aš ant kranto jo laukiau ir mojuodavau grįžtant. Beje, gyvenome aukščiausiame namelyje saloje, tai kas ryt matydavom štai tokį vaizdą.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad mūsų du mėnesiai nuostabioje šalyje Indonezijoje baigiasi. Pagaliau ir Deja. Norėdama tinkamai pagerbti šitą neįtikėtinai gražią, didelę ir stebinančią šalį, skirsiu jai dar kelis įrašus.

Beje, apie Toli-Toli. Čia netoli (apie 200 km) yra miestas, kuris ir vadinasi Toli-Toli. Mums tai primena apie tuos 13 tūkst. kilometrų, skirainčius mus nuo jūsų.

Rojus žemėje

2009-09-16T07:56:00.004+03:00

Pasirodo, jis egzistuoja. Togean salų Sulavesyje pavidalu.

Planuojantiems į rojų - žinokite, kad rojuje gėlas vanduo atvežamas kasdien iš kitos salos, maistas normuojamas, alus kainuoja tris dolerius, vakarais kanda smėlio musės, o naktimis namelyje maistą vagia laukinės žiurkės. Bet visa kita - idealu: permatomas vanduo įlankoje, iškart po langu, stebuklingas povandeninis pasaulis (mačiau medūzą, daug nemo, papūgžuves, šikšnosparnžuves, stačiai plaukiančias gyvatėles iš jūros arkliukų giminės, IŠ ARTI mačiau žaidžiančius delfinus), dar labiau užvežantis nardymas Aisčiui, skaniai kepta žuvis pietums, puiki europiečių kompanija ir po gerą filmą vakarais.

Taip pat verta žinoti, kad į rojų patekti ypatingai sunku: iki jo keliavome dvi su puse paros sustodami tik pamiegoti. Iš jo - 27 valandas nonstop. Didžioji kelionės dalis būdavo smagiais "Puspita" firmos laiveliais, su daug vietinių rėkiančių "Hello Mister" kas penkias minutes ir būtinai atsirandančiu gudruoliu, kuris, atėjęs į laivo priekį per mobiliaką paleisdavo "Titaniko" dainą su virkaujančia C.Dion. Tokių laivelių analogija su "Titaniku" būdavo visai nejuokinga.

Bet štai mes gyvi ir sveiki vėl sausumoje. Dar turim savaitę iškopinėti visą Sulavesio medų, taigi lekiam šiandien į nacionalinį parką, kuriame tikimės pamatyti mažiausią žinduolį - Tarsier.

Rudeninis derlius

2009-09-06T16:09:00.005+03:00

Banaliausias pavadinimas prasidėjus rugsėjui, bet jis geriausiai tinka apibūdinti interneto gėrybėms, kurias pastarasias dienas raškau.

Ir kaip kitaip pavadinsi naujus blogus ir naujus keliautojus lietuvius, vykstančius į Azijos pusę - tik kaip dygstančius lyg grybai po lietaus.

Didžiausia staigmena tai mūsų kursiokas Žilvis, išsiruošęs su drauge į Indoneziją, N.Zelandiją, Australiją. Matau, kaip dabar plečiasi akys visų, kurie pažįsta Žilvį. Gaila, kad nepamatysim Žilvasikai, bet tikim, kad tau superb seksis ir seksim tavo blogą.

Dar vieni tautiečiai išbildėjo iki Azijos per Rusiją, spėju, kad TransSibiro traukiniu trauks. Labai įdomu.

Gavau maloniai nustebinusį laišką iš kelionių sunkiasvorio Augusto, kuris irgi suka nosį į rytus. Be to, L&M laukia nesulaukia skrydžio atgal ir apie tai pasakoja „Respublikoje“.

Turiu laiko naršyti internete pastarosiomis dienomis, tai dėl to tiek daug gero randu. Kaip sako Laimona:„jums matyt keliavimo krizė, kad sėdit internete dažnai“. Netiesa, mums krizė, bet ne keliavimo, o virškinimo. Vienam iš mūsų. Taigi, kol Aistis gydosi Coca-Cola (Smectą pabaigėm, todėl Coke per day keeps doctor away), aš tyrinėju tinklą, tarpuose išvalgydama visų aplinkinių restoranų bulves ir kartas nuo karto nukaudama kokius „originalius“ konversus už 40 litų.

Tęsdama kelionių temą, norėčiau pagirti naujai atrastą blogą apie kasdienes keliones Amerikoje. Šaunuolė Rosita iš garsios Čičkauskų giminės! O gerb. Rositos vyro postai lietuvių kalba tai išvis hilariuos, kaip pasakytų tūlas amerikietis.

Pasikrykštaudama skaičiau ir blogą apie stilingus materialius daiktus. Ne tik dėl to, kad autorė talentingai dėlioja žodžius (kas man, patys žinot kokios profesijos atstovei, visuomet labai svarbu), bet ir dėl jos stiliaus jausmo ir šviežienų troškimo. Iš jos ir iš kitos Čičkauskų giminės atstovės sužinojau, kad Vilniuje lyg grybai po lietaus (VĖL!) atsiranda nauji verti dėmesio restoranai, dizaino namai ir šmutkių butykai. Smalsu bus juos aplankyti grįžus.

Maloniai „susistūmiau“ ir kitų dviejų grandų pamfletukus „Pravdoje“. Gražiausias Lietuvoje Filosofijos mokslų daktaras būdingu sau stiliumi žongliruoja pavydo tema, o mano bendragimtadienis auksaburnis Tomas dar anksčiau ui kaip teisingai išpliekė lietuvius dėl bijojimo išsiskirti. Aną dieną su Aisčiu irgi nusprendėme, kad jei būtų toks „plaukimo prieš srovę indeksas“, Lietuva būtų kažkur sąrašo pabaigoje.

Ir dar krepšinis! Kaip gerai, kad pakrovėm ispanams, gal kiek P.Gazolio arogancija apslops. Jūs jau visi tuoj susirgsit čempionatu, o kaip mums sekti kovas Lenkijoje, kad netrukus vyksime į Togean salas, kur interneto nebus...

Grįžtant prie derliaus - Tana Toradžos žemėje dabar kaip tik noksta tamarellos ir markizės arba passion fruit (ar lietuviškai pasijos???). Pastarųjų paveiksliukus esu mačiusi ir anksčiau, o dabar mėgaujuosi rūgštokomis sultimis. O vat Tamarellų, sako, tik Sulavesyje sutinkama. Jų skonis - lyg sumaišytum saldžius raudonuosius serbentus su rabarbarais. Mes taip šiais vaisiais stebėjomės ir džiaugėmės, kad gavom po egzempliorių tyrinėjimui. Tai tučtuojau, su Mičiurininku Aisčiu išdarinėjom ir siunčiam Jums skanios Indonezietiškos rudeninės rūgštelės dozę:

Laidotuvės

2009-09-04T14:08:00.011+03:00

Kur dar mus velnias nuneš? Tik ką dalyvavome vestuvėsė, dabar apsilankėme laidotuvėse.

Įspūdžiais iš laidotuvių sunku dalintis. Net jei jos - turistinė atrakcija. Juolab jei jų metu aukojami gyvuliai.

Toradžos tiki, kad tikrasis gyvenimas prasideda po mirties, todėl velionį į kitą pasaulį reikia deramai išlydėti, pridėti visus jo užgyventus turtus ir dar kartu į anapus pasiųsti keletą gyvulių, kad velionį įleistų pro dangaus vartus. Tokios tradicijos, nuostabu, kad iki šiol čia jų labai nuosekliai laikomasi, ypač žinant, kad Toradžos – krikščionys, o šeima, kurios laidotuvėse mes lankėmės – net katalikai buvo. Kaži, ką apie tai mano Popiežius?

Taigi, laidotuvės – didžiausia šventė, kuo daugiau svečių į laidotuves atvyksta, tuo didesnė garbė, kuo daugiau gyvulių paaukojama, tuo velioniui bus geriau. Todėl laidotuvės nuo mirties dienos dažnai skiriasi kokiais dviem metais. Mirus šeimos nariui, likę šeimos nariai kaupia pinigus, tai gali trukti metus, du, tris. Per tą laiką velionis laikomas namie, lovoje, būna kad ir kartu su juo miegama. Senais laikais kūną balzamuodavo žolelėmis, dabarties suleidžia formaldehido. Kol velionis nepalaidotas, laikoma, kad jis tik serga, todėl jam siūloma maisto, gėrimų.

Siaubo filmo scenarijus, ar ne?

Dabar, kai nuimtas derlius, pats laidotuvoių sezonas, todėl Tana Toradža apylinkėse laidotuvės vyksta kasdien, tęsiasi tris dienas. Lankom vienas laidotuves ir mes. Su gidu, nes neva kitaip nebūtume pakviesti.Visi svečiai neša dovanas, jei esi artimas šeimai, turi nešti dideles dovanas – kiaulę ar buivolą. Turistams leidžiama apsieiti su bloku gvazdikėlinių cigarečių.

Prie šeimos namo suręsta daug bambukinių trumpalaikių namelių – laidotuvių svečiams. Kiekvienas atvykęs, registruojamas, užrašoma, ką atnešė dovanų. Tuomet pasisveikina su ceremonijos vadovu, įteikia dovaną, sėdasi į viena iš namelių, gauna arbatos, kavos, sausainių. Taip ir mes darome, sėdime, geriame arbatą, aplinkui visi kleketuoja, kalbasi, juokiasi. Mergaitės puošiasi tradiciniais rūbais, moterys zuja su puodais, vis priimami svečiai ir dovanos. Papėdėje skerdžiamos kiaulės ir čia pat darinėjamos, svilinamos, ketvirčiuojamos, dedamos į bambukinius vamzdelius ir ant laužo gaminamas patiekalas svečiams.

Tik maždaug po valandos sėdėjimo laidotuvėse man iškyla klausimas – o tai kas mirė? Pasirodo, mirė 95-erių moteris, prieš dvejus metus. Šeima tik dabar surinko pakankamai pinigų laidotuvėms surengti, tai bus vidutinio dydžio laidotuvės, nes aukojami tik penki buivolai.

Dar po pusvalandžio prasideda ceremonija – velionės karstas nešamas į šeimos namą, kur bus tris dienas per visą ceremoniją. Nuotaika pasikeičia, pradedami mušti būgneliai, karstą lydintys šeimos nariai rauda, daug kas garsu, moterys alpsta. Pasijuntame atsibeldę į skausmingą šeimos šventę. Nejauku.

Procesijoje vedami ir penki buivolai, jie bus paaukoti rytoj, aukojimo dieną. Šiandien svečių priėmimo diena. Vis dėl to, šeima nusprendžia, kad vieną reikia paaukoti tučtuojau. Daug pasiruošimo nereikia, buivolui gerklę perpjauna greitai, čia pat kieme, prie karsto ir visų svečių akivaizdoje. Prie nukraujavusio buivolo sakomos kalbos, giedamos toradžietiškos giesmės. Nejaukiausiai jaučiamės vėl mes, nes vietiniai svečiai vėl pradeda kleketuoti, moteriškės tarškina plaunamus puodelius, krūtimi maitinami kūdikiai ir t.t.

Aš maniau, kad negalėsiu žiūrėti, kaip buivolui perpjauna gerklę, bet galėjau. Viską fotografavome ir užfiksavome, toradžos net skatina fotografuoti ( ceremonija filmavo ir pasamdyta kamera), nes tai – pagarba velioniui. Nuotraukų nedėsiu, bet tie stiprių nervų, ras jas čia.

Po ceremonijos apžiūrime kapus uoluose, kur laidojami toradžos su visais savo turtais. Turingiesiems dar pastatomos į juos panašios medinės figūrėlės Tau-Tau – vietiniai liaudies meistrai išdrožinėja skulptūrą pagal velionio nuotrauką.

Įspūdingi ir Toradžų namai – simbolizuoja protėvių laivų formas bei aukojamų buivolų ragus. Paaukotais buivolais giriamasi jų ragus pritvirtinant prie namų. O kūdikėliai laidojami medžių kamienuose.

Tai, ką matėme, buvo labai minčiaprovokuojama. Visų pirma, pradėjome galvoti apie vegetarizmą. Taip pat, neįtikėtina, kad tokios archaiškos tradicijos dar puoselėjamos čia. Skaičiuojame – vienas buivolas ceremonijai kainuoja 10 tūkst. dolerių. Kad žmonės nepersistengtų rodydami, kokie jie turtingi, valdžia apmokestino kiekvieną aukojamą buivolą 25 doleriais. Nekeista, kad ilgai užtrunka, kol sutaupomi pinigai laidotuvėms. Kažkaip mums vis tiek atrodo, kad aukojimas – turto naikinimas. Aišku, paaukotų buivolų mėsa išdalinama svečiams, matyt dar kelias dienas keli kaimai valgo ją. Vietiniame turguje – buivolų sekcija didžiausia, neįtikėtinai didelė.

Ir dar - gimstant toradžoms, jokios šventės nebūna. Geriausiu atveju nukertama višta. Liūdna, kad jie garbina mirtį. Po Tana Toradžos norisi dar labiau garbinti gyvenimą!

Kiekvienas turime savo Papę

2009-08-30T14:28:00.003+03:00

Draugė Vilma parašė nuostabų laišką apie prabėgusias idealias atostogas Latvijos pajūry, apie besibaigiančią vasarą, apie bobutes, pardavinėjančias kardelius ir apie rugsėjo pirmąja kvepiantį orą.

Vilma į Papę Latvijoje važiuoja jau 18 metų kasmet, su tėvais. Šiemet čia atvyko jau ir su savo sūnumi. Jai Papė yra kultinė vieta, idealių atostogų, tobulos šeimos, idealios vaikystės simbolis ir išsipildymas, kartu dvasinis ir emocinis pasiruošimas naujiems aktyviems metams, kurie po senovei prasideda pasibaigus vasarai.

Galvoju. Mes kiekvienas turime savo Papę. Idealią vietą ar būseną iš vaikystės, į kurią norisi sugrįžti ir kuri duoda stiprybės dabar, duos ir visą gyvenimą. Aisčiui tokia vieta yra Klaipėda – su krykšiančiais vaikais už lango atsibudus po pietų miego, močiutės ruošiamais sumuštinių baliais ir ilgais vakarais kieme.

Mano Papė – judantis tėvų automobilis bet kuria vasaros atostogų kryptimi, mes, dainuojantys „mašinines dainas“, geriantys saldžią kavą iš termoso ir triauškiantys „ilgai grojančius“ saldainius „Riaugeriškis“.

Tikiuosi, kad šią vasarą jūs visi aplankėte „savo Papę“, nes kitaip juk vasara nebūtų tikra vasara, o atostogos – ne atostogos.

Mums šiemet vasara buvo be senųjų, gerųjų vietų. Mes šiemet kūrėme „naujas Papes“.

Pavyzdžiui, į Flores salą dar reikės sugrįžti, nes dabar, jaučiame, patekome negeru laiku ir negeros nuotaikos. Beveik niekas, išskyrus salos pavadinimą, vulkaninius Kelimutu ežerus ir papuasiškų bruožų jau turinčius žmones, nepatiko. Būtinai reikės čia grįžti. Į Sulavesi salą dar tik atvykome. Kol kas apie ją žinome tik tiek, kad salos labai keista forma. Galbūt ji taps naująja mūsų "Pape"?

Ir dar. Pernai vasarą, po savo atostogų, pasakiau, kad norėčiau, jog vasara tęstųsi amžinai. Gavau marškinėlius su tokiu užrašu. Juos turiu ir čia. Jie man primena, kad svajonės pildosi, nes tuoj prasidės jau trečia vasara šį sezoną.

Su rugsėjo pirmąja! Tegyvuoja vasara!

Seniai tinginiai Komodo drakonai

2009-08-25T15:34:00.013+03:00

Mes į kelionę laivu ir išsiruošėme tam, kad pamatytume Komodo drakonus – prieštvaninius driežus, kurie užsilikę gyvena Komodo ir Rinca salose. Tiesa, pagrindinė kelionės priežastis truko trumpai, palyginti su visa kelione. Plaukę tris dienas, Rinca saloje praleidome apie valandą, bet to užteko dideliam įspūdžiui.

Kiek kartų esame filmuose apie gamtą ( su gerb. Seimo narės I.Valinskienės įgarsinimu) stebėję šituos driežus, ale vis tiek, kai juos gyvus pamatai, tai nukrato šiurpas ir paskui dar vienas, dar vienas. Varanus Komodoensis yra didžiausi pasaulyje driežai, dinozaurų palikuonys. Kaip „labai išsamiai“ pasakojo saloje esančio nacionalinio parko reindžeris, seniai seniai, vienam žemynui ėmus byrėti į daug mažų salų, šie driežai užstrigo šiose salose, todėl ir nesivystė, liko archaiški.

Komodo nacionaliniame parke drakonai gyvena laisvai, natūralioje aplinkoje, taip bent mums teigė reindžeris. Vienas „driežiukas“ mus pasitiko dar neiškėlus kojos iš sausumos, prieplaukoje.

Kita patelė sau ramiai gulėjo prie informacinios stendo – kaip paskui pasakojo reindžeris, ji susilaužė koją, čia atėjo numirti, o kadangi sąlygos natūralios, tai parko darbuotojams nevalia jos šerti.

Didžiausius drakonus lengviausia buvo pamayti prie restorano virtuvės. Kadangi jie gyvena natūraliomis sąlygomis, tai nieko nedarydami gali gauti maisto likučių iš virtuvės. Tie seniai tinginiai ir buvo įspūdingiausi, nes galėjom juos atidžiai apžiūrėti iš saugaus atstumo, bet pakankamai arti, kad matytųsi jų dideli grobai, milžiniškos letenos, žvynuoti kūnai ir nieko gera nereiškiančios akys.

Kadangi sudaromos natūralios sąlygos driežams gyventi, tai vienas iš reindžerių numetė tinginiams keletą kasnelių prieš tai pasakydamas, kad mes pasiruoštumėme fotoaparatus. Žinot, kai tas monstras atsistojo ir pakėlė galvą, buvo smagu žinoti, kad jis senas ir tingus, kad tikėtina tingės ką nors daryti, o ir reindžeris šalia su dvišakiu, kuriuo nuveja driežus, jeigu ką. „Jeigu drakonai pasidarys agresyvūs, nebėkite ir nedarykite staigių judesių“, - sakė reindžeris, bet aš drįsau abejoti, kad nors vienas iš grupės sugebėtų taip susivaldyti šalia tokio monstriuko, kuris gali bėgti beveik taip greitai, kaip žmogus.

Eidami aplink salą matėme kelias jaunas pateles saugančias landas, kur deda kiaušinius. Tai net nebandėme šalia jų eiti, nes jos jaunos ir tikrai netingios.

Drakonai, būna, užpuola žmones. Čia aprašytą užpultą reindžerį mes net matėme pietaujantį – jis išgyveno, nes įkandęs jam driežas buvo mažiukas, tik metro dydžio. Drakonų labai nuodingos seilės, tai jie iš pradžių grobiui įkanda, o paskui laukia, kada jis nusigalabys ir tik tuomet ėda. Jei sumedžioja buivolą ar briedį, tai kol seilės padarys savo juodą darbą, driežams tenka laukti apie mėnesį, kada galės pradėti valgyti. Suprantu, kodėl patogiau prie virtuvės lūkuriuoti.

Ironiškiausias jaunikis pasaulyje

2009-08-25T15:34:00.011+03:00

Suprantu, kad bloga Flores salos interneto skverbtis nėra deramas pasiteisinimas dėl blogo nepildymo, todėl puolu tęsėti pažadą ir papasakoti apie vieną iš dviejų 'nuotykių' iš mini kruizo Lombok-Flores.

Pirmą rytą laivelis sustojo Medang salelėje, kažkur Flores jūroje. Salelė nedidelė, apaugusi mangrovėmis, mums net pasirodė, kad negyvenama, bet joje net trys kaimeliai yra.

Sustojome prie kaimelio Bugis Medang. Laivą apspito vietiniai vaikiščiai, stovėjo ant tiltelio ir savo baltom akim tyliai, nieko nesakydami žiūrėjo į mus. Kol įgula kaimelyje pildė laivo proviziją, mes iššokom į sausumą pasižvalgyti.

Tai jūros fermerių kaimas, augina jie jūržoles.Buvo pats rytas. Selamat pagi sakėm visiems sutiktiems pakeliui – besiprausiantiems, su skalbiniais, dar nesipraususiems vaikams.

Šitie štai paaugliai atsekė mus iki kelio galo, kai atsisukome į juos, jie nebelabai žinojo, ką nori mums pasakyi, tuomet mes jų paklausėm jų vardų, pasakė, kad yra Charlie ir Funny, spėjom, kad vardus „nachadu“ sugalvojo.

Galvojom, kad esame didžiausia kaimelio atrakcija tą rytą, bet klydome. Pasirodo, kaimelyje – vestuvės. Mus bevaikštančius po vienintelę kaimelio gatvę, pakvietė į jaunikio šeimos namą, kuriame jau nuo pat ryto vyko pasiruošimas.

Pasiruošimas vyksta taip: šeimos moterys susėdusios visą dieną ruošia valgį, kurį visa svita nešis į jaunosios pusę, o šeimos vyrai joms padeda morališkai – sėdi, rūko ir groja būgneliais. Jaunikis užsidaręs kambaryje, sėdi ant būsimosios savo pirmos nakties lovos, kuri yra ir jo senelių bei tėvų lova, ir galvoja, kaupiasi. Na, bent jau taip turėjo daryti iki pat ketvirtos popiet, kol visi pajudės į jaunosios pusę.

Bet pasirodėm mes. Šeimai buvo didelė garbė susilaukti svečių iš užjūrio, todėl buvom vaišinami arbata, sausainiais (visai kaip mūsiškiai sveriami, širdutės formos, apibarstyti cukrumi) ir kokoso skonio jūržolių žele. Mums irgi buvo didelė garbė sudalyvauti vietinėse vestuvėse, nes toks įvykis kaimelyje, kaip jie patys sakė, būna gan retai. Jaunikis neištvėrė ir išlindo pažiūrėti, kas čia kleketuoja.

Gražus bičas, dvidešimt jam. Dabar prašau atkreipti dėmesį į jaunikio marškinėlius. Ne koks FCUK, ne koks žodžių žaismas, ne. Paprastas tiesus F žodis.

Jis angliškai nešnekėjo, tai padarėm prielaidą, kad jis tiesiog nežino, kas ant jo maškinėlių parašyta. Bet mums jis atrodė, kaip pats ironiškiausias jaunikis pasaulyje.

Be to, man rodos, jis pasigailėjo, kad išlindo iš savo apmąstymų kambario, nes pamatė baltaveides užsienietes, kokių nebuvo matęs. Ir reikėjo pamatyti jo veido išraišką, kai olandė Elise, kokių 190 cm mergina blondinė, su trumpais džinsiniais šortais pro jį praėjo ir pasilenkė fotografuodama.....jo akyse matėsi nuostaba ir sumišimas – juk jis galvojo, kad išsirinko gražiausią merginą kaime, o pasirodo.....

Tris naktis, keturias dienas

2009-08-19T14:16:00.008+03:00

Ne, tai nėra vietinio alaus "Bintang" (reiškia žvaigždė) šventės pavadinimas. Čia kiek mes praleidome laive be pavadinimo plaukdami iš Lomboko salos, pro Sumbavos krantus, į Flores salą.

Mes taip mažai tikėjomės iš šito mini kruizo, kad jis mus nustebino viskuo.

Visų pirma, padorios išvaizdos laivu, kuris nors ir atrodė kiek 'home made', bet buvo labai švarus, o jo baltos lentos priminė Provance stilių.

Tris kartus per dieną tiekiamu laive pagamintu tobulu maisteliu. Aišku, maistą kaskart pagerindavo malonumas jį valgyti denyje, plaukiant per akvamarininius vandenis. Taip pat labai puiku, kad maistas buvo šviežias - kai kurie patiekalai buvo dar gyvi valandai iki juos valgant..štai kaip gabenome vienos dienos pietus (atsiprašau vegetarų):

Kompanija buvo ni vielka, no bardzo pšiemna: ramūs europiečiai, ramūs amerikiečiai ir labai šnekus kanadietis, bet vienas, ir kalbėdavo apie įdomius dalykus. Geras oras (tiesa, lijo kartą), šiltas vanduo, gražūs vaizdai aplink ir pasiimta gera nuotaika, kai saka, buvo tie faktoriai, lėmę, kad mūsų netikėtai neplanuotai įsigyta makdonaldinė kelionė buvo labai labai maloni.

Kasdienė rutina buvo tokia:

6.00 Ropom iš gulto

6.15 Saulėtėkis stebimas laivo priekyje

6.30 lengvas snūduriavimas denyje laukiant pusryčių

8.00 Pusryčiai Kava su pienu denyje

8.30 Rytinis sutojimas - maudytis, snorklinti (kaip lietuviškai? paviršinis nardymas su vamzdeliu?)

9.30 Vėl visi laive, aikčiojimas, kaip gražu buvo po vandeniu

10.30 Plaukimas. kartais su bangavimu, kartais ramus

12.00 Pietūs denyje

13.00 Laisvas laikas, gali eiti, kur nori, daryti, ką nori. Laive, aišku

14.00 Popietinis sustojimas, dažniausiia negyvenamame paplūdimyje. Maudynės. Laisvas laikas po vandeniu

16.00 Vėl plaukimas. Saulės vonios denyje

17.00 Vakarienė

18.15 Saulėlydis

19.00 Plaukimas arba inkaro išmetimas gražioje įlankoje. Naktis po žvaigždėtu pietų pusrutulio dangumi ir jūra, pilna naktį šviečiančių medūzų

Ir taip tris naktis, keturias dienas. Malonu, nėr ką ir sakyt. Juolab, kad ir apylinkės šiose vietose labai įspūdingos, tokios jau kiek primenančios Australijos žemyną (man primena, nors niekad down under nebuvau).

Mačiau delfinus. Kitus du nuotykiausius nuotykius surašysiu kituose postuose. Anonsuoju - pirmasis bus apie ironiškiausią jaunikį pasaulyje, antrasis - apie senius tinginius.

O čia dar tokią gigantiško dydžio medūzą pavyko pastebėti po vandeniu:

Tiesiai į dešimtuką

2009-08-14T16:40:00.005+03:00

Kai keliauji šeštą mėnesį, nori nenori papuoli į patį sezono įkarštį.

Kol kas vis pavykdavo išvengti turistinio sezono triukšmo - Indokinijoje buvo lietingasis sezonas, tai visi tik verkė, kaip blogai, kad nėra turistų, Vietname buvo pats sezonas, bet šitoj šaly tiek visko daug, kad problemų nebuvo. Malaizijoje irgi pataikėme į tik ką prasidėjusį sezoną, bet kažkaip žmonės ramiai į jį reagavo.

Į patį dešimtuką pataikėme Indonezijos salose - apie Balio balių jau rašiau, o dabar atidūlinome į dar didesnį balių - Gili Trawangan salą.

Pasirodo, kad Robinzono Kruzo sala, kurią taip pamėgo iki šiol čia lankęsi lietuviai, rugpjūtį virsta turizmo centrifuga. Į ją plaukia ordos turistų mažais laiveliais, kaip kariai į Normandiją per D-Day.

Kai mes supratome, kur puolame, jau sėdėjome vienam iš tokių laivelių. Tai ką, viešbučiai visi pilni, jų kainos užkeltos trigubai, maisto, pramogų - irgi tiek pat. Šiandien geriausias juokas buvo gatvėje pardavinėjamas keptas kukurūzas- viena burbuolė kainavo vieną dolerį. Juokdariai tie vietiniai sasakai.

Bet kainos tik viena pusė. Labiau mums nepatiko požiūris, nuotaika ir visas salos kvėpavimas.

Taigi, aš padariau sau išvadą, kad idealios vietos ilgalaikiams keliautojams ir vietos atostogatojams - labai skiriasi. Manau, kad jei atvykčiau čia savaitei atostogų, tai tiktų man ir vietiniai ereliai su šmaikščiais juokais, patiktų man aplinkinė infrastruktūra, šiaudinės skrybelės bei pilni barai vakarais.

Dabar norisi visai kitų dalykų. Todėl šeip ne taip "iškentėję" baltus Gili Trawangan paplūdimius ir akvamarininę jūrą, ryklį po vandeniu (Aistis matė nardydamas) ir tuną bei barakudą pilve, vykstame dar ryčiau, iki Flores salos.

Kitas įrašas bus jau iš ten, ir tik kitą savaitę, nes jūroje interneto nėra:)

Būkit ramiai, leisdami paskutines turistinio sezono dienas Lietuvoje.

Trise Azijoje arba varlė keliauninkė Balyje

2009-08-12T14:42:00.006+03:00

Taigi, didžioji paslaptis, kurią nuo jūsų slėpėme visus penkis mėnesius - mes keliaujame ne dviese, o trise. Kartu su mumis nuo pat Tailando Aziją lanko varlė keliauninkė.

Varlė keliauninkė - ne šiaip sau varlė, ji kelionių ir keliavimo simbolis iš esmės. Maža to, šita varlė yra pusė pasaulio apkeliavusi, ji yra buvusi ir Meksijoje, ir Pietų KOrėjoje, ir kur tik nebuvusi.

Šitą kelionės simbolį mums per išleistuves In vino įdavė Akvilija, kita prisiekusi keliautoja. Varlytė iki šiol lydėdavo kelionėse ją ir dar kitus draugus, dabar perėjo mums, kaip pereinamasis prizas ir kelionės partneris.

Varlė keliauninkė yra kilimo iš Balio salos, todėl visą kelią su mumis ji judėjo namų link. Varlė keliauninkė bais mėgsta fotografuotis, tai buvo 'nutraukta' ir prie Bankoko dangoraiziu, ir Angkor Wat šventyklose, ir Sapos slėniuose, ir Melakos pusiasalyje. Besifotografuodama, net nosį nusibrozdino, bet... blogietis virusas jos nuotraukas suvalgė. Ne esmė.

Varlė keliauninkė labai džiaugėsi sugrįžusi į gimtąją salą. Puolė į induistų šventyklas ir į svečius pas naujesnės laidos giminiečius.

Jau galvojome, kad teks ir palikti Varlių Balyje. Bet paskui nusprendėme, kad jo dalia - keliauti. Akvile, Varlius grįžta į Lietuvą, kad galėtų toliau tęsti Amelijos nykštuko pradėtą tradiciją.

P.s. Dėl pasirodžiusių spėjimų apie penkis mėnesius nutylėtą paslaptį - tai tik dar vienas įrodymas, kokia begalinė žmogaus fantazija, kai jai duodama valia!

Paskui baltą triušį

2009-08-10T11:34:00.008+03:00

Esam jau trečioje Indonezijos saloje – Balyje. Pirma diena saloje buvo tokia šveliai tariant surealistinė, tai galvojam, gal kas blogai su mūsų matricomis.

Atsibudome nuo į mūsų kambarį įlipusio balto triušio. Kadangi buvome po sunkios kelionės (jau net nebeverta aprašyti, kaip sugebama sugadinti, palyginti paprastą kelionę), galvojom, kad haliucinacija. Pasirodo – ne. Triušiukas – šeimininko naminis gyvūnas.

Mūsų kambario vonia – tik su puse stogo, kita pusė – dangus. Kažkoks labai jau originalus viešbučio architektas buvo, nes koks kaifas maudytis po dušu ir žiūrėti į žvaigždes!

Paplūdimy smėlis – juodas, vulkaninis. Keista, atvažiavome į Bali ieškoti atvirukinių paplūdymių su baltu smėliu ir akvamarinine jūra.

Jau vakare, sėdint fangipanų sodelyje, po dviejų mėnesių pertraukos išgirdome savo kelionės draugą driežą gecko žagsint – labai apsidžiaugėme, nes nebuvome jo girdėję nuo Vietnamo. O man berašant šį įrašą, maždaug vidurnakty, pragydo visi kaimo gaidžiai. Keistuoliai.

Dar vienas keistas dalykas - Aistis susirado naują meilę. Su ja nesiskiria jau kuri diena, eina su ja kartu vaikščioti ir vis skaito apie ją, uosto ją užsisvajojęs.

Tai vanilė. Vietiniai prekeiviai vanilės ankštis čia parduoda ant kiekvieno kampo, nes, pasirodo, Indonezija antra ( po Madagaskaro) vanilės eksportuotoja pasaulyje. Tai ir Aistis vieną tokią įsigijo ir su ja nebesiskiria. Štai kaip atrodo vanilės sėklytės:

O čia - vanilinė nosis:

Be to, kad tyrinėjam vanilės biologiją, tai tyrinėjam ir Balio salą. Ir supratom, kad čia yra dvi salos: viena - Balis - kurią tik ką aprašiau, su ramiai tekančiu gyvenimu ir smagiais atradimais, o kita - Balius - su turistų ordomis siaubiančiomis paplūdimius ir siuvenyrų parduotuves. Kadangi iš Balio jau išvykome ir atvykome į Balių, tai jau planuojame, kaip greičiau iš čia dingti. Bet prieš dingstant dar turime atskleisti paslaptį, kurią slėpėme visus penkis mėnesius..bet čia jau kitame poste.

Beždžionspąsčiai ir kaip nuo jų išgelbėjo lenkai

2009-08-09T15:12:00.011+03:00

Po pažinties su Krakatau, pamėgome ugnikalnius ir nuvykom į dar vieną Javos besispjaudantį spuogą – Bromo. Skirtingai nei pirmasis mūsų matytasis Žemės kaminas, Bromo yra labai, labai populiarus ir turistų grupės važiuoja į jį kasdien, tiksliau kasnakt – kad prieš saulėtėkį pasiektum kraterį tenka keltis trečią.

Iki kalno galima eiti pėsčiomis arba važiuoti džipu. Knygučių paskaitę keliautojai paprastai eina pėsčiomis, nes ir netoli – trys kilometrai, maždaug valanda kelio - ir įdomu eiti per vadinamąją smėlio jūrą naktį ugnikalnių apsuptyje, o ir išvengi nepagrįstų išlaidų nevertingai ir perkainuotai kelionei džipu.

Dabar apie beždžionspąsčius. Šis terminas buvo išrastas keliautojų sraigių L&M, jis apibūdina padėtį, kuomet sieki išvengti pavojaus ir, manydamas, kad gudriai darai, pasirenki kitą kelią, bet jame patenki į dar didesnį pavojų. Ji taip pavadinta, nes pirminėje situacijoje buvo įsipainiojusi bezdžionė, kurios norėdami išvengti, sraigės vos neišsivertė į upę. Nu žodžiu, etimologija gal kiek ir sudėtinga, bet grįžtant prie Bromo....Tarp gudruolių, pasirinkusių ėjimą pesčiomis, buvome ir mes. Kaip ir visi kiti pėstieji, buvome nuvežti iki smėlio jūros pradžios ir gidas pasakė, kad reikia eiti žemyn, paskui į dešinę ir jau bus kalnas. Gal kiek ir užkliuvo atsainus gido kelio nupasakojimas, tačiau daug kas tuo keliu eina, supratome, kad bus lengva surasti Bromo ir bus nuorodos.

Vat čia ir buvo beždžionspąsčiai. Nuorodų nebuvo. Aiškaus kelio irgi. Atsidūrėme kažkokioj rūke paskendusioj plynėje naktį, tamsu nors į akį durk, su leisgyviu žibintuvėliu ir be jokios nuovokos, į kurią pusę eiti.

Kaip paskui paaiškėjo, tokioj pat situacijoj atsidūrė kone visi ėjusieji pėsčiomis, keletas pasiklydo, į kelią juos atvedė tik „netyčia“ atsiradę gidai ant arkliukų, už papildomą mokestį pasisiūlę parodyti jiems kelią. Kita grupelė ėjusiųjų buvo specialiai suklaidinti žybsinčių žibintuvėlių kitoje pusėje nei kalnas ir paskui turėjo sumokėti tam pačiam žibintuvėlininkui, kad juos išvestų iš smėlio jūros.

Beždžionspąsčių mudu išvengėme, nes turėjome kelrodes žvaigždes – lenkus, o jie turėjo GPS‘ą. Tėtis, mama ir sūnus studentas, tokie bardzo turisticzne, buvo puikiai pasiruošę žygiui, be GPS‘o tėtis su sūnumi dar buvo su vienodomis „The North Face“ šiltomis kepurėmis (tą naktį buvo 4 laipsniai šilumos tik) ir laikė spartų ėjimo tempą. Štai kaip tai atrodė tamsoje:

Mes aklai pasitikėdami visagaliu prietaisu ir lenkais kone bėgome paskui juos ir taip beveik be vargo ir beveik nepasiklydę nuėjome iki Bromo, pasitikome aušrą ir grįžome kartu su tais pačiais lenkais. Grįžę išgirdome kalbų, kad galbūt nuorodos specialiai nuimamos, kad naktyje aplink ugniklanius klaidžiojantys pasimetę vakariečiai galėtų pakelti regiono vietinių pragyvenimo lygį.

O Bromo - įspūdingas! Kraštovaizdis nuo jo – kaip į Menulio pievas ar Marso kanjonus.

Saulė užteka kaip į pasaulio kraštą.

Ugnikalnis nuolat išmeta gerą porciją baltų dūmų, kurie atsakančiai dvokia siera ir graužia gerklę. Pastovėjus ant kalno kokias penkias minutes pradeda graužti ir akis, užima kosulys ir čiaudulys, nes visi kvėpavimo takai puola priešintis supuvusių kiaušinių skverbimuisi į kūną.

O pasibaigus rytiniam turistų srautui, prasideda ramus vietinių, pavadinkim juos Bromo beduinais, gyvenimas. Arkliukai, kurie ryte tempė turistus į kalną, ilsisi. Bromo gidai užsitraukia cigariukus, kaičiama arbata ir kuriami planai, kaip paspęsti naujus beždžionspąsčius turistams.

P.s. Mūsų nuotrauka "Šią savaitę" irgi buvo padaryta lenkų - be to, kad turistai, jie dar ir geri fotografai. Dzenkujem bardzo.

Kankinimas kultūra

2009-08-06T14:24:00.011+03:00

Kartas nuo karto tenka mums pasikankinti ir nueiti į kultūrinius renginius ar aplankyti vietines „must see“ įžymybes. Negaliu labai skųstis, kankinamės savo noru....

Yogyakartoje, Javos kultūrinėje sostinėje, neva, kuri mums pasirodė pervertinta gerokai, nes nei ji sostinė, nei kultūrinė, nuėjome į Wayang Kulit. Tai vietinė įžymybė – odinių marijonečių šešėlinis teatras. Šiaip labai įspūdingas reginys. Ypač pačios lėlės labai gražios, gaminamos iš buliaus odos, vienai tokiai pagaminti reikia mėnesio- iš pradžių išraižo, paskui dažo natūraliais dažais, pavyzdžiui šafranu.

Ir pats spektaklis monumentalus, paremtas Ramyanos mitu – ilgas, su visu gyvu choru ir gyvais muzikantais. Bet....o dieve, kaip neįdomu......Spektaklis vyksta dvi valandas, mes gal kokias penkiolika minučių ištvėrėme, deja....Kažkaip daug smagiau buvo išeiti į pagrindinę Malioboro gatvę ir stebėti žmones. Tai kol kas pati geriausia kultūrinė atrakcija.

Ją pakartojau ir vykdama į dvi pagrindines šventyklas Javoje – Borobudur ir Prambanan. Vėlgi, a must to see, todėl tradicinis turistas, tupintis mano galvoje, neleido man į jas nenuvykti. O Aistis, vienok, atsispyrė – pasiskelbė griežtu antišventyklistu ir liko.

Tai vėlgi, tos šventyklos – dievaži, įspūdingos. Ypač Borobudur - pagal budistų tradiciją pastatyta griežtai į visas pasaulio šalis, su įėjimu griežtai iš rytų. Tekant saulei ant šventyklos viršūnės, apylinkės atrodo ypač įspūdingai.

Bet tik tiek. Po tokių ekskursijų grįžti ir supranti, kad tu turi tik nuotraukas, jokio jausmo. Tai ir galvoju, kad įdomus tas žmogus – homo turisticus – kankinasi savo noru.

O jausmas aplanko, stebint kiemelyje žaidžiančius vaikus,

mažoje gatvelėje užtiktą štai tokį liūdesėlį

ar dažytus viščiukus.

"Fuck terrorism" arba jie mūsų neišgąsdins

2009-08-05T15:30:00.010+03:00

Prabangių parduotuvių ir viešbučių rajonas Mega Kuningan pietinėje Džakartoje išgarsėjo liepos 17 dieną, kai du teroristų išpuoliai nusinešė devynių žmonių gyvybes ir sužeidė dar apie penkiasdešimt. Atėjom į ši rajoną Džakartoje maždaug savaitę po tragiškų įvykių, štai reportažas iš įvykio vietos:

Pagrindinė gatvė – žiedas, kuriame įsikūrę Marriot, Ritz-Carlton ir kiti penkių žvaigždučių viešbučiai - dar uždaryta. Įvažiavimą į ją saugo dešimtys policijos pareigūnų. Apie įvykusį teroristinį aktą čia byloja keliom eilėm aplink viešbučius išstatyti gigantiški gedulo vainikai su užuojautomis žuvusiųjų šeimoms ir viešbučių vadovybei, gėlės jau nuvytusios. Kitoje gatvės pusėje, didelėje pievoje stūkso policijos palapinė, laikinas darbo vietas įsirengę budi ir žurnalistai – autobusiukai, palapinės, satelitinės antenos. Dar toliau pievelėje spėjo įsikurti apsukrūs prekeiviai – parduodamas maistas, gėrimai, marškinėliai su Manchester United, C. Ronaldho ir “Fuck terrorism” užrašais. Prekeiviai entuziastingai sutinka kiekvieną priėjusį prie jų ir kiekvienas išdidžiai pasako, kad nekenčia teroristų. Maisto pardavėjai pievelėje degina šiukšles – dūmų kvapas šioje vietoje aktyviai žadina vaizduotę. Staiga liūdnai pagarsėjusios vietos pasižiūrėti žmonės ateina su vaikais, stoviniuoja, mobiliaisiais telefonais fotografuoja audiniais uždengtą “Ritz-Carlton” pavadinimą. Kažkas užsisakė maisto į namus – praeina McDonald’s pasiuntinukas. Taksistas sako, kad šią savaitę jau trečią kartą veža turistus į Mega Kuningan rajoną. Kai kurie Ritz-Carlton viešbučo langai dar uždengti, iš kai kurių išlindę statybininkų galvos – viešbučio atstovai teigia, kad visi remonto darbai bus baigti per dvi savaites ir viešbučiai vėl bus pasiruošę vėl priimti svečius. (Ir iš tiesų - rugpjūčio pradžioje jie vėl pradėjo priiminėti svečius). Įtaka turizmui

Indonezijos viešbučių ir restoranų asociacija skelbia, kad dėl terorizmo išpuolių šalyje turizmo šaka po patirto streso visiškai atsigaus tik gruodį.

Kol kas turizmo sektoriaus nuostoliai nedideli – savo turą po Indoneziją atidėjo tik “Manchester United” komanda ir vienas kruizinis laivas, turėjęs atvykti į Bali su 1800 turistų. Kaip spėja Džakartos dienraštis “Jakarta Globe”, daug turistų, ketinusių vykti į Indoneziją, šiuo metu trumpam sustabdė savo planus ir tiesiog laukia, ar išpuoliai nepasikartos ir ar situacija stabilizuosis. Dienraštis prognozuoja, kad į Indoneziją atvyks apie 30 proc. mažiau turistų.

Kita vertus, svarsto “Jakarta Globe”, Indonezijos turizmo sektorius turi patirties kovojant su terorizmo sukeltu sąstingiu – po 2002 –ųjų ir 2005-ųjų sprogimų Bali saloje, turistų pamėgti paplūdimiai buvo tušti. Tačiau maždaug po pusmečio atvykstančiųjų srautas atsinaujino ir dabar Bali sala sulaukia dar daugiau turistų nei 2002-ųjų pradžioje.

Labiausiai pyksta paprasti žmonės

Maždaug už penkiolikos minučių kelio nuo Mega Kuningan rajono, Džakartos Džaksa gatvėje, kuri yra pamėgta taupiai keliaujančių turistų, gyvenimas vyksta įprastai. Nakvynės namuose visi kambariai užimti, restoranai pilni keliautojų iš Europos, barai lūžta nuo indonezietiško alaus “Bintang” mėgėjų.

Sutikti Indonezijos sostinės gyventojai visi kaip vienas teigė, kad terorizmo išpuoliai labiausiai vargina juos, paprastus džakartiečius. Pasak jų, tai pasikėsinimas į jų saugumą, jų miestą, galų gale, į jų pajamų šaltinį – turizmą.

Miestiečių pasipiktinimas peraugo ir į akciją internete “Indonesia Unite”. Patriotiškai nusiteikę indoneziečiai socialiniuose tinkluose “Twitter” ir “Facebook” siunčia žinutes su Indonezijos raudonai balta vėliava ir šūkiu – jie mūsų neišgąsdins.

Dutch Villa charm

2009-08-02T15:23:00.007+03:00

Publikos prašymu įdedu, kaip atrodo kol kas blogiausias per kelionę sutiktas viešbučio tulikas, jį meiliai vadiname tuliku-šikuliku, nes siaubingai smirda. Dušas – tai tas kibirėlis, juo semiesi iš to rezervuaro ir pili ant savęs. O viešbutis – labai gražus, su „olandiškos vilos šarmu“, anot „Lonely planet“.

Gunung Krakatau

2009-07-30T17:55:00.008+03:00

Dar vienas egzempliorius mūsų geografinėje kolekcijoje – Krakatau ugnikalnis. Šitas gamtos blogiukas gerokai sudrebino pasaulį 1883 metais, kai išsiverždamas sukelė cunamį, nuplovusį aplinkines salas, bangos nusirito iki Arabijos pusiasalio, išsiveržimo garsą girdėjo australai, o šios vietos klimatą pakeitė bent dviems metams, nes jo iššautos dalelės net stratosferą pasiekė. Po išsiveržimo pusiau sugriuvo ir jis pats, šalia jo išaugo kita sala, dabar vadinama Krakatau vaiku, kurio apžiūrėti mes ir išsiruošėme.

Kad gudriai pasiektume veikiantį ugnikalnį turėjom persikelti iš Javos į Sumatros salą, ir iš jos uostelio Kalianda dar plaukti tris valandas iki Krakatau salyno. Kažkodėl šitas įspūdingas objektas nėra mėgstamas turistų, tai nusigauti iki jo kainuoja, be to, kamuojanti kelionė (matyt dėl to ir nemėgstamas turistų). Šeip ne taip nusiderėję nors šiek tiek, suplojom pasakišką sumą 120 dolerių už visos dienos „turą“ iki ugnikalnio, su vietiniu gidu, kuris, savaime suprantama, nekalba angliškai ir per kelionę mums pasakė gal kokius penkis OK. Ir viskas.

Plaukėmė Indijos vandenynu irgi, švelniai tariant, antpirščiu – siaura žvejų valtele, iš kurios abiejų pusių pritvirtinti bambukai, neva dėl stabilumo. Tris valandas iki objekto ir tris su puse atgal – dėkojome bambukams su kaupu, nes jie tikrai pridėjo stabilumo. Per tas šešias valandas valtyje aš iki galo įsitikinau, kad neturiu jūros ligos ir jau beveik nebebijau vaizdo „atvira jūra iki horizonto“. Aistis, AKA jūrų vilkas, net sugebėjo antpirštyje numigti kepinamas saulės, nuolat apipilamas tonomis vandens ir atlaikydamas pagrindinį bangų smūgį, nes sedėjo laivelio priekyje.

Ugnikalnį pradėjome matyti maždaug po dviejų valandų plaukimo ir jis mums atrodė kaip debesų fabrikėlis. Pasiekėmė ugnikalnio salą, kuri iškilo 1927, tai reiškia yra jaunesnė už Aisčio senelį.Smėlis juodas, karštas net pavėsyje. Lipome iki ketvirto ugnikalnio lygio.Tai čia koks penkiasdešimt metrų nuo paplūdimio, bet toliau ir nesinorėjo, nes net iki čia buvo atriedėję nedidukai lavos akmenukai. Laukti išsiveržimo ilgai nereikėjo – kas kokias dešimt minučių Krakatau sako didelį ir galingą GUNUNG ir išspjauna baltus dūmus. Šiuo metu jis neaktyvus, ir ačiū dievui, nes kovą, sako, seismologai užfiksavo paūmėjimą, tai tuos lavos akmenukus jis mėtė net iki jūros. Dėl to gunung – taip indonezietiškai yra ugnikalnis, bet pagalvojome, kad pavadinimas skamba panašiai į garsą ugnikalniui išsiveržiant. Va tai tau ir Krakatau. Dar pastoviniavome, atsisakėmė gido pasiūlymo išraižyti savo vardus ant medžio ir patraukėme namo antpirščiu.

Pakeliui sustojome išsimaudyti ir kokosų pavalgyti. Nieko ypatingo, tik maudynės Indijos vandenyne. Grįžom sėkmingai. Gyvi sveiki. Čia vat kaip pusė kaimelio mūsų jūrų traktorį į krantą traukė: Dar turėjom likti vieną dieną Kalianda miestelyje – išsiskalbti rūbus nuo druskos, išsidžiovinti batus ir atgauti jėgas – atrodo, nieko neveikėme, visą dieną tik valtyje sedėjome, bet buvome be proto pavargę.

6° 10' 28 p. pl. ir 106° 49' 46 r. ilg.

2009-07-25T07:49:00.009+03:00

Tai Džakartos koordinatės. Vakar po juokingai trumpo ir visiškai nesudėtingo skrydžio iš Singapūro, į kurį vos spėjome, nes pramiegojome, galutinai palikome Indokinijos pusiasalį ir pradėjome kelionės etapą Indonezijos archipelage. 17.000 salų, 240 mln. gyventojų, didžiausia islamo valstybė pasaulyje, 5-ta didžiausia pagal gyventojų skaičių, spuoguota ugnikalniais, parkinsonuojanti žemės drebėjimais, prausianti cunamiais. Jaučiu, kad Indonezija taps vyšnia ant mūsų kelioninio deserto viršūnės. Matysim, ar taip ir bus.

Kol kas esam pilni gerų lūkesčių ir teigiamo adrenalino. Ypač todėl, kad beveik du mėnesius gyvensime pietų pusrutulyje. Pietų pusrutulyje! Nežinau, kaip jūs, bet mudu, geografijos entuziastai, žiūrėjom viens į kitą darželinuko akytėmis, kai lėktuvu kirtom pusiaują. Per stiuardesę nusiunčiau pilotui raštelį, prašydamas pasakyti laiką ir koordinates, kuomet kirsime Ekvatoriaus liniją. Ir gavau atsakymą, kurį įsiklijavau į kelionės žurnalą. Tai įvyko 2009 m. liepos 24 d. 13:16 val Singapūro laiku, 0° 0' 0'' platumos ir 104° 14' 23'' rytų ilgumos virš Indonezijos Singkepo salų. O po sepynių valandų Džakartos knaipėje jau kėlėm tostą už miestą, archipelagą ir pietų pusrutulį.

Pietų pusrutulis yra geras pusrutulis. Klimatas švelnesnis, nes gerokai daugiau vandenyno, negu šiauriniame. Gamta švaresnė, nes mažiau žemės, kurioje žmonės įkuria civilizaciją ir teršia. Daugiau gaivaus oro, nes vėjas virš jūros gyvena laisvai. Mažiau žmonių – 12 proc. visų planetos gyventojų, anot Wikipedijos.

Pietinio ašigalio akis vėpso tiesiai į Paukščių tako galaktikos centrą. Skaidresnis dangus ir vaizdas į galaktikos centrą reiškia, kad žvaigždės mums švies ryškiau ir jų matysime daugiau. Tiesa, Džakartoje negalime to patikrinti. Čia ryškiausiai šviečia gatvių žibintai ir vietinių merginų iškirptės, kuriomis jos iš alaus bokalų bando išžvejoti raudonskruosčius blyškiaveidžius ešerius. Taip pat negaliu patikrinti ar tulike ir duše vanduo bėgdamas į nuotekų skylę sukasi prieš laikrodžio rodyklę, nes mūsų viešbutuke vanduo nenusileidžia. Turinį reikia nuplauti kibiru, o kai pili iš kibiro niekaip nesusidaro tasyklingas sūkurys. Tiesiog nugarma žemyn kažkoks chaosas. Taip pat dar netikrinom, ar uraganai irgi sukasi prieš laikrodžio rodyklę.

Bet visai atsitiktinai susidūrėme su kita pietų pusrutulio išdaiga. Ieškodami viešbučio, ir besukodami žemėlapį pametėm pasaulio šalių kryptį. Atsekiau šiaurę pagal saulę ir pasitikrinau su kompasu. Ir duomenys nesutapo :) Kompasas teisingai rodė šiaurę, bet susipainiojau aš, įpratęs matyti saulę piečiau nuo savęs. Pietų pusrutulyje saulė rieda šiaurine dangaus puse. Šešėliai irgi krenta į priešingą pusę, negu namie.

Gal skamba infantiliai. Bet mums tos mažos detalės suteikia tiek naivais džiaugsmo, kad man visiškai nusispjaut kaip skamba.

O toliau bus tik smagiau. Indonezijoje keliausime du mėnesius. Java, pietų Sumatra (Krakatau ugnikalnis), Bali, Lambokas, Flores, Malukai, Sulawesi. Po to grįžtame į Malaiziją padaryti šiaurinės Borneo dalies. Long live archipelago!

P.S. Beje, suvedę balansą, pasišnekėję su šeima ir pasiilgtais (be bajerio) kolegomis, nusprendėme keliauti ilgiau. Grįšime gruodžio pradžioje.

Kodėl Japonijos princesei pasisekė labau nei Margaret Thatcher

2009-07-23T18:09:00.010+03:00

Todėl, kad Masako vardu pavadinta orchidėja - daug gražesnė. O Geležinei ledi singapūriečiai paskyrė tokią susisukusiais lapeliais. O Ivanui Gasparovičiui, Slovėnijos prezidentui, irgi pasisekė, nes jo orchidėja štai kokia. Bet aišku, matyt nėra negražių orchidėjų. Buvau Orchidėjų soduose Singapūre. Negali likti abejingas toms gėlėms, manau, kad mano šeimos gėlininkes ištiktų širdies priepuolis nuo tų gėlių grožio. Aš irgi vaiksčiojau ir aikčiojau. Pavyzdžiui, man patiko šita, kuri norėtų būti narcizu: Arba štai šita gražuolė.

Orchidėjų biznis bais populiarus čia. Kaip jie patys sako, jų botanikų pastangos išvesti vis daugiau ir gražesnių orchidėjų, pridėjo Singapūrą į pasaulinį gėlių žemėlapį. Mano favoritė - šita tigrinė, Ji dar ir kvepia dieviškai.

Nuostabios gėlės. Nuostabus sodas.

Haris Singapūre

2009-07-21T16:46:00.006+03:00

Stebuklingas, magiškas ir baisus reikalas, kurį mes darėme šeštadienio vakarą Singapūre – Hario Poterio šeštojo filmo premjera!!!!!!!! Taip jaudinausi prieš filmą, kad maniau širdis sprogs, o jau prasidėjus filmui gailėjausi, kad jis baigsis, nes būčiau galėjusi taip žiūrėti ir žiūrėti.

Kino teatras nebuvo modernite, kaip tikėtumeisi iš Singapūro – toks į Vyzlių landynę panašus - raudonos užuolaidos, senoviškos kėdės ir pan. Anyway, popkornų nuotaika vyravo, aplinkui knibždėjo žiobarai singapūriečiai paaugliai su firminiais nepadirbtais rūbais, o mes išsigandę ir susijaudinę, Dobio veidais, laukėme seanso pradžios.

Toliau siūlau neskaityti tiems, kuriems HP nieko nereiškia, kuriems jis daug reiškia, bet kurie dar nematė filmo ir nenori sužinoti apie jį nieko, nes tuoj išdėstysiu savo nuomonę apie filmo meninę, kinematografinę ir emocinę vertę.

Iš pradžių apie emocinę – ji neįkainojama, nes vėl smagiai nukelia į Hogvartsą, vėl smagūs bajeriai ir maži stebukliukai, bet čia matyt tik tiems, kurie šiaip kaifuoja nuo burtų pasaulio. Daug filme ir baisių scenų, verčiančių griebti vyrui už rankos. Kaip pavyzdžiui ši, apie kurią visi šneka, nes jos nebuvo knygoje.

Meninė vertė. Kad nereikia knygos lyginti su filmu, savaime suprantama. Bet šį kartą kaip tyčia filmas atliepia knygą – toks lėčiausias įvykiais, fragmentiškas, daugiau kaip pasiruošimas kažkam dideliam - grande finale. Juk ir pastaroji knyga buvo neįtikėtinai ilga ir daugiau iš prisiminimų sudėliota, daug naratyvinio siužeto, taip sakant, kuris gyvybiškai svarbus visai HP ir Patys Žinote Ko istorijai, sudėliojimui taškų ant i. To viso neįmanoma perkelti į dvi su puse valandos ekrane. Todėl kai kurios svarbios detalės, toks jausmas, paskubomis ten įkištos, nes taip reikia, pavyzdžiui, kas tas Netikras princas.

Kinematografinė vertė – apie filmą labai daug teigiamų recenzijų, bet aš vis tiek lieku prie nuomonės, kad, pavyzdžiui, Ugnies taurė ir Fenikso brolija – daug geresni filmai. Kaip tik vakar, lyg burtų lazdele pamojus, per TV rodė "Ugnies taurę", tai mes hostelyje užsiėmėme geriausias vietas prie TV ir gėrėm akimis. Ir tikrai, nu nerealus filmas, pagal nerealią knygą – kiekvienas pakabintas šautuvas iššauna, kiekviena emocija pamatuota, neįtikėtina išmonė!!!! Nobelio literatūros premiją J.K Rowling, prašau!

Vėl grįžtu prie naujojo - o aktoriai kokie juokingi! Nu sunkus tas metas – paauglystė. Ir dar, manau, kad HP, kaip herojus, turėtų būti drąsesnis su mergaitėmis. Ir dar, aišku, didžiausia pagarba mano mylimajam Alanui Rickmanui už įtikinamą, gasdinatį, iki panagių sarkastišką ir paslaptingą Sneipą.

Apibendrinant – žiūrėti bais smagu, bet laukiam dviejų finalinių filmų. Tik po metų, kaip ilgai laukti…...

Miestas, sala ir valstybė vienu metu, kas?

2009-07-18T13:56:00.007+03:00

Taip teisingai, Singapūras. Atvykom vakar vakare ir manęs neapleidžia toks pat jausmas, kaip aštuntoj klasėj važiuojant į Austriją ir turint dešimt dolerių dviem savaitėms - kainos kosminės, o visko taip norisi. Mūsų kuklus biudžetas, su kuriuo iki šiol jausdovaomės kaip karaliai, Singapūre pasirodė varganas ir mes jį sprogdinam ne dienom, o valandom. Ir nieko nostabaus - čia kainos, tokios kaip Lietuvoje. Hahaha, nu gerai, gal kiek didesnės, tai įsivaizudokit, mes pripratę už grašius kasdien prabangiai gyventi, tai ir patekome į šoką.

Pavyzdžiui, alaus pigiausio maža skardinė kainuoja 2 singapūro dolerius (1.40 USD), šiandien neva pigiai pavalgėmė gatvės maisto - prasidėjo Singapūro maisto festivalis, tai negali pykti - už 11 USD, kai būdavom pripratę papietau abu už keturis USD.

Pirmą kartą gyvename bendrabučio tipo hostelyje ir mokam daugiausiai per kelionę - 25 USD. Skandalas!!! Tiesa, nemokamas internetas ir pusryčiai. Tai mes, lygiai kaip aprašinėjo viena talentinga žurnalistė, kaip tie indai bandėme prisigrūsti pusryčių visai dienai, bet kiek gi žmogus gali suvalgyti bulkos su uogiene. Na, bet aš nesiskundžiu, nepagalvokit, kriaukšleles pagriaušime ir kažkaip išgyvensime.

Kitas Skandalas - tai prekybos centrai. Pamenat, kai rašiau apie įvairius fifų spąstus? Tai pamiršti reikia tuos, joks Bankokas, Kuala Lumpuras ar Akropolis neprilygs Sigapūrui. Man tai net žodžių trūksta aprašyti visą gausybę, o būnant prekybos centruose, tai net kvapą užėmė. TIKRAI. Aisčiui irgi. Jis, matyt, neapžiūrinės Singapūro įdomybių, o liks gyventi viename tokiam knygyne, kur nuo gerų knygų gausos suskausta galva.

O šiandien vakare eisime išbandyti dar vieno singapūriečių bais pamėgto "sporto" ( po maisto ir shopingo). Nesakysiu, kokio, tik pasakysiu, kad jo aš labai pasiilgau. Maža to, tai toks malonumas, nuo kurio jau dabar saldu, jam dar neprasidėjus. O labiausiai mums pavydėti turėtų Brunai ir Gytis su Neringa, nes jie mūsų susijaudinimą suprastų, oi kaip suprastų, Iki, skrendam ten ir iš naujos savaitinės nuotraukos siunčiam mąslius praeivių žvilgsnius Singapūro Boat Quay kryptimi.

Atostogos nuo atostogų

2009-07-15T09:01:00.004+03:00

Atostogos nuo atostogų tęsiasi, todėl, kaip visada atostogaujant, nėra ką papasakoti iš lervinimosi gyvenimo. Kad jums informacijos netrūktų, galite peržiūrėti nuotraukas iš Malaizijos štai čia.

Lietuvišku ritmu

2009-07-09T15:44:00.006+03:00

Taip smagu, kai iš Lietuvos sklinda patriotinės nuotaikos! Iš jūsų supratu, kad Dainų šventė, Tautiškos giesmės giedojimas, Jachtos sugrįžimas, kartu ir visas tūkstantmečio minėjimas pažadino gražius jausmus lietuviškose sielose. Tai labai įkvepia ir mus, gal net kiek ir gaila buvo, kad ne Lietuvoj buvom per visas šventes. Bet bus tų švenčių, o mes čia, Malaizijos Tioman saloje gyvename irgi lietuvišku ritmu. Vien jau dėl to, kad esame keturiese – Laimona su Martynu ( L&M) gyvena per vieną namelį nuo mūsų – ir nuolat šnekame lietuviškai ir apie Lietuvą. Be to, saloje daug kas žino Baltijos šalis, nes čia kažkur aplinkui salose buvo filmojamas realybės šou „Robinzonai“. Mūsų dienos paprastos – atsikeliame, į jūrą, ilgi pusryčiai su lietuviškom kalbom ir tolimu žvilgsniu į Pietų Kinijos jūrą, valgome dažniausiai keptas bulves su kečupu, tingi diena paplūdimy, vėl į jūrą, pokaičio miegelis, į jūrą, ilga vakarienė su lietuviškom kalbom. Vakare prasideda variacijos – arba laužas ir vynas paplūdimy šviečiant pilnačiai, arba kino seansas pas L&M – „Sopranų“ antras sezonas. Naujas rytas – vėl viskas iš naujo.

Vakar pavyzdžiui, ėjome į kitą salos pusę per džiungles. Tai, nepaisant to, kad džiunglės labai patiko, tropinių gyvūnų daugiau matome savo kieme – kas ryt po žolytę išeina pasivaikščioti kokio metro ilgio (tikrai, nemeluoju) Monitor driežas (kas pasakys, kaip monitor lizard vadinasi lietuviškai, nes mes nemokšiškai tuos siaubūnus vadiname varanais), iškart už namelio gyvena koks dešimt beždžionių (jos šiandien buvo užtvėrę kaimelio kelią, nes knisosi šiukšlėse, tai nelabai malonu buvo pro jas praeiti, kai genties vadas šnypštė ant kiekvieno dvikojo), man dabar rašant šikšnosparnis suka ratus aplink gretimą namelį (kažkoks matyt maratoninkas, nes jau kokį dvidešimtą ratą daro), o smėlio musės mane taip sukando, kad turiu šimtą žymių įvairiose kūno vietose (galiu girtis, kad esu skaniausia iš mūsų keturių).

Dar matome nuostabius saulėlydžius.

Aistis vėl nardo (nuotraukoj „Šią savaitę“ dar matosi žymės nuo įsispaudusio akvalango). Šiuo metu daro kažkokius testus, nes mokyklėlėje rytoj turės atsiskaityti ( tuo tarpu maratonininkas pakeitė kryptį ir suka dešimtą ratą jau). Dar žinokit, jei jums kada skambinsim, tai iš šitos telefono būdelės

Ir jei kas pagalvojote, kad kiekvienas mano čia parašytas sakinys yra pagyrūniškas, tai apsigalvokit, nes čia tik realybė.

Tik Horizontas

2009-07-05T13:41:00.001+03:00

Indokinijos pusiasalį su Vietnamu palikom toli, atskrisdami į Melakos pusiasalį, Malaiziją, Kuala Lumpūrą. Pašmirinėję multinacionalinėm Malaizijos sostinės gatvėm (nu dabar jau tikrai atrodė, kaip žvaigždžių karų epizodas), lėkėm į Melaką, miestą kurtizanę, kuris per istoriją turėjo bent keletą šeimininkų – malajų sultonus, protugalus, olandus, britus, malajus vėl, dabar – turistus) ir neprarado stebuklingos nuotykių dvasios. Bet svarbiausia – mes jį pamatėm! Malakos sąsiaurį! Mūsų geografiškai angauotiems protams tai buvo taip pat saldu, kaip vaglgyti malajietišką desertą Cendal – žele gabaliukai, pupelės, apipiltos kokoso pienu. Sėdėjom ant akmenų ir žiūrėjom į Malakos vandenis. Mums tiek daug ji pasakė..Įsivaizdavom visą turtingą šitų vandenų istoriją – prekybinį Malakos sultonatą penkioliktame amžiuje, kai iš rytų musonas atplukdydavo salų laivus su gvazdikėliais, anyžiais, pipirais ir kitais rytų prieskoniais, porcelianu, šilku, o vakarų musonas atvydavo pirklius iš Indijos, Arabijos. Įsivaizdavom, kaip Malaka plaukia pirmieji portugalų kolonistų laivai, su baltom didelėm burėm raudonais kryžiais. Kaip jie išlipo į Melakos miestą ir buvo apčiupinėti vietinių, nes šie pirmą kartą matė baltuosius. Kaip paskui nukariavo taikius pirklius ir įvedė savo diktatūrą. Kaip turtingu miestu susidomėjo olandai, kurie nukariavo portugalus, kaip paskui olandus nukariavo britai, nes jiems buvo gyvybiškai svarbu turėti šitą miestą savo valdžioje. Matėm ir nematomus šiuolaikinius piratus, kurie šukuoja sąsiaurį grobdami laivus – tai berods antri pasaulyje labiausiai piratų užpuolami vandenys, po Somalio. Matėm vietinius žvejus raudonais marškiniais, matėm ir save geografijos pamokose, ilga lazdele rodančius į jūros ruoželį tarp Sumatros ir Malakos pusiasalio ir niekada niekada negalėjusius patikėti, kad sėdėsim ant to ruoželio kranto. Vaizduotė dirbo viršvalandžius, o mes prieš akis matėme tik horizontą. Bet tas Tik horizontas mus labai malonai nuteikė.

The best of + Bonus tracks

2009-06-29T09:22:00.010+03:00

Žmogus - nuostabi būtybė, tikrai, o jo fantazija - beribė. Šias banalias tiesas aš kasdien iš naujo atrandu. Štai aplankėm Cao Dai religijos pagrindinę šventyklą Tay Ninh miestukyje. Vietnamiečiui Ngo Van Chieu Dievas liepė įkurti naują religiją, ką jis ir padarė 1926 metais. Kartu su dar 28 draugais sukūrė Cao Dai bibliją (galvoju, ar opiumo pypkės buvo užkurtos jiems bekuriant). Kad nereiktų išradinėti dviračio, Van Chieu sumaišė septynių religijų geriausias vietas ir sukūrė Cao Dai. Tai lyg koks Islamo, Budizmo,Protestantizmo, Konfucionizmo, Taozimo geriausių dainų albumas, "The best of.." su keliais "Bonus Track". Bonusai visų įdomiausi. Pavyzdžiui, vienas iš Cao Dai šventųjų - Viktoras Hugo (nes užtarė skriaudžiamuosius), pagrindnis simbolis - kairė akis (su antakiu), šventyklos puošiamos lyg saldainis (ant bokštų - karvės), maldininkai ir dvasininkai - gera personažų mišrainė (Aistis vėl jautėsi kaip "Žvaigždžių karų" epizode). Bet šeip tai pirminė šios religijos idėja labai graži - suvienyti žmoniją bendra Aukščiausiojo idėja, kad, nepaisant nedidelių skirtumų tarp žmonų ir religijų, pasaulyje vyrautų taika ir supratimas. Jie patys sako:"CaoDai does not seek to create a grey world, where all religions are exactly the same, only to create a more tolerant world, where all can see each other as sisters and brothers from a common divine source reaching out to a common divine destiny realizing peace within and without." Pilkumo čia tikrai nėra: Trys šventieji - vietnamietis poetas Nguyen Binh Kiem, Kinijos revoliucionierius Sun Yat Sen ir Viktoras Hugo. Rėkiančiai linksma Katedra Karvė, sauganti pasaulį Mišių metu Kairioji akis

Šiuo metu yra apie tris milijonus šios religijos išpažinėjų, Caodaistai planuoja, kad kažkada visas pasaulis išpažins šią religiją.

Saldūs pavadinimai

2009-06-26T04:20:00.010+03:00

Šiandien pusryčiavom jau Saigone. Prie baltos kavos ir prancūziškų bagečių kalbėjome apie pavadinimus, kuriuos ištariant net saldu pasidaro, nes jie asociajuojasi, ar iki šiol asocijavosi, su nepasiekiama, didinga geografija. Ir kažkoks vidinis, gal net archetipinis, džiaugsmas apima atsidūrus šalia jų. Jau keletą tokių turėjome per pastaruosius keturis mėnesius - Mekongas, Andamanų jūra. Dabar - Saigonas. Gali nieko nežinoti apie šį miestą, bet ištarus jo pavadinimą - mmmm, kaip saldu. Ir, nuostabiausia, kad mūsų kely bus dar milijonas kitų saldumynų, pirmą kartą išgirstų per geografijos pamokas ar iš knygų, todėl lauktų lauktų lauktų...Saravakas, Malakos sąsiauris, Borneo, Java, Sumatra, Komodo.... Kalbant apie kitus mielus vardus - šiandien Pašviny švenčiamos Vladinės. Blado pastogė vėl lūš nuo dainų:) O jūs, ar turite tokių 'saldžių' pavadinimų? Kokie jie?

Fifų miestas

2009-06-22T16:24:00.008+03:00

Faifo - taip anksčiau vadinosi Hoi An - miestas Vietnamo vidury. Bet manau, kad čia kažkokia klaida, nes turėtų jis vadintis fifų miestu. Rašau jau apie nuo gausybės plyštančią širdį Bankoko šmutkynuose, bet Hoi Anas - jau virš visko. Pažiūrėkit patys (pačios): Ir čia tik aksesuarai. Kiekvienam kitam miesto name įsikūrę siuvyklos, kurios pasiūs tau ką tik nori per dieną. Pavyzdžiui, tokias kuklias sukneles. Čia net ir išoperuotas fifos genas nepadėjo ir aš palūžau. Nu ką aš, su manim keliaujantis toks vienas vyrukas, kuriam rūbai nesvarbu, ir tai vis sustodavo prie kokių nulietų švarkelių. Žodžiu, mūsų užsisakyti penki vienetai drabužių buvo pagaminti per penkias valandas ir taisyti nerekėjo - visi guli kaip nulieti. Kaži, kaip greitai juos sunešiosime, bet kuriuo atveju - fantastika! Hoi An turėtų būti visų įmanomų fyfų ir fyfinų atostogų vieta.

Tuščias paplūdimys

2009-06-19T19:00:00.010+03:00

Mes tylūs. Kelintą dieną tyliai leidžiame Hoi An. Tyliai, nes vėl ilsimės. Tai reiškia, kad ilgai miegam, atsikeliam lėtai, pusryčiaujam ilgai, vos vos slenkame miesteliu, susigalvojam pramogų. Pedikiūras manikiūras, kirpykla, masažas, siuvykla. Mūsų gatvelėje su mumis jau sveikinasi visų paslaugų tiekėjai. Labiausiai nuo to kenčiu aš, nes visi naujieji 'draugai' nori mane paliesti, meiliai įžnybti, patapšnoti per veidą - čia didelės pagarbos ženklas. Susitikome su Karoliu ir Edita - sprinteriais - malonu visą vakarą lietuviškai šnekėti ir geruoju Lietuvą minėti. O tų pažįstamų kiek bendrų....Sprinteriais juos vadinu, nes kol mes išsikrapštysime iš Hoi An, spėju, jie jau penkias valstybes bus spėję aplėkti:) Šiandien dar buvome tuščiame paplūdimyje. Atmynėm dviračiais, susiradom pavėsį ir kėdutes, įsitaisėme. Aišku tuoj pribėgo moteriškės siūlančios pirkti nesąmones. Maloniai atsisakėme. Tai jos prisėdo šalia. Turėjome tyliai kalbėti, kad neprižadintume jų dirbančių. Maždaug apie ketvirtą, kai mane įveikinėjo popietinis mieguistumas, paplūdimys buvo dar tuščias. Prieš užsimerkiant mačiau vieną kitą moterėlę su keistais rakandais traukiančias palei jūrą. Kai atsimerkiau, pamačiau štai ką. Geras skruzdėlynas. Keistuoliai europiečiai - kas gi prie jūros sėdi, kai karšta. Vietiniai čia šeimomis traukia vakarop, kai nebe taip karšta, sėdi, valgo kilnojamuose moterėlių restoranėliuose ir kaifuoja sau gražiai. Niekaip nesupratau, kodėl visi grūdasi į vieną vietą, kaip tyčia prie mūsų išsirinktos ramios vietelės. Gal dėl to, kad čia labai gražūs saulėlydžiai. Mes dabar tokie - apsikirpę ir pailsėję, siunčiam jums linkėjimus iš raudono tuščio paplūdimio.

Tuki tuki Laimona su Martynu

2009-06-16T22:18:00.002+03:00

Pirmame pietų Vietnamo mieste Hue susitikom su Laimona ir Martynu, Sraigėm, kurios keliauja trečiadieniais. Sraigės buvo tokios smagios, kad daugiau laiko praleidom vietinėj valgyklėlėj prie pokalbių apie esmę, nei dėdami varneles ant Hue svarbybių. Sraigės mums papasakojo vieną esmę apie slėpynes Azijoje. Esmė paprasta. Visi mes turime vertų dalykų. Pavyzdžiui, kompai, fotoaparatai, kameros. Kai išeinam iš savo viešbučio kambario, tuos dalykus pasiimame su savim, net jei jų ir neprireiks, nes taip dalykams saugiau. Po mėnsių kelionės tai galų gale užknisa, nes sunku nešiot, ir vietoj to kad pasiimtume, dalykus suslapstome kambaryje. Rita ir aš pavyzdžiui, kompą kišam po patalais arba į šiukšliadėžę. Sraigės darė panašiai. Iki tol, kai juos pristukalino. Kompas, dokai ir ir t.t. buvo pagalvėse. Kai Sraigės grįžo į kambarį po dienos tyrinėjimų, visą patalynę rado pakeistą, o visus dalykus sukištus atgal į pagalves, tik dabar pagalvių užvalkalai buvo jau šviežūs :) Gyti, man tai priminė Tavo story apie lėlę, supintą iš Tavo drabužių Egipte :) Ir tai dar kartą patvirtino mano Senelio įžvalgą, kad tie, kas rimtai nori paimti tavo turtą, gerai suvokia tavo mąstymą, net jei manai, kad esi „out of the box“ mąstytojas. Žinau, kad yra ir liūdnesnių slėpynių pabaigtuvių. Bet tais liūdnesniais atvejais gal padės Bruce Lee, kuris sakė arba kažką atkartojo – tobula yra ne tada, kai nebeturi ko pridėti. Tobula yra tada, kai nebeturi, ką atimti :) Nepaisant to, norėčiau, kad namo grįžtume dalinai/gerokai netobuli ;)

Hanojus. Žmonės.

2009-06-12T12:51:00.008+03:00

Hanojaus kiek bijojome. Daugiau nei mėnuo praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą buvome dideliame Azijos mieste (Vientianis nesiskaito). O čia, po Sapos ramumos ir po kankinamai ilgo traukinio iškart didelis miestas, kuriame vien motociklų – trys milijonai. Bet pirmas vakaras praėjo puikiai, antras irgi ir žiū, trečią vakarą jau gaila išvažiuoti. Raudonos gigantiškos vėliavos, transparantai virš gatvių, viešosios tvarkos saugotojai su mėlynom uniformom (baltiniai baigiasi kantu, su antpečiais ir aukštom “furažkėm”), socialistinio realizmo aukštos meninės vertės paveikslai – visa tai kažkur matyta. “A Lenin, tokoi, molodoi”…. Dideli medžių šešėliai, mažos gatvytės, raityti namai, žalios langinės – mielos frankofoniškos detalės. Nu bet tie motociklai…Nu negaliu aš į juos nekreipti dėmesio, kai jie važiuoja ant manęs perėjose, per šaligatvius, pypsina iš už nugaros ir braukia per šoną, nespėji reaguoti. Išalkti irgi nespėjome. Pho Bo – makaronų sriuba su jautiena – Aistis ją valgo pusryčiams, priešpiečiams, pietums, vakarienei ir į slovikiuką įsipila naktipiečiams. Kava – juoda, išbudinanti, su “oriental flavor and magic”, kaip radom viename užpirktame straipsnyje sudėliota. Radom ir tokių tamsių kavinių su kondicionieriumi, nemokamu internetu, kur vietiniai klerkai ateina pamiegoti. Snaudėm popietėmis ir mes. Atidavėm duoklę muziejams. Karo muziejus įspūdingas – čia Aisčio arkliukas, bet net ir man buvo įdomu – apie pergalingas vietamiečių kovas per kelis amžius, eksponuojami MIG, B-52, kulkosvaidžiai, napalmai ir kasetinės bombos. Prie amerikietiškos technikos užrašai: „Tokio ir tokio pulko, toks ir toks dalinys, atkovojo šį pabūklą iš amerikiečių tada ir tada“. Prie rusiškos technikos: „Šis pabūklas naudojamas pergalingoms kovoms su amerikiečių kariuomene, nukovė tiek ir tiek priešų lėktuvų“. Dėdė Ho – nacionalinis super didvyris Ho Chi Minh – užbalzamuotas guli mauzoliejuje. Ir nors jis nebuvo išvežtas į Maskvą kasmetinių aptvarkymo „atostogų“, jo nepamatėme, nes žmonėms palaikai rodomi tik keturias dienas per savaitę ir jos nesutapo su tom trijom, kurias praleidome Hanojuje. Bet sargyba keičiasi panašiai, kaip Raudonojoje aikštėje. Bet aišku, ko vertas miestas be žmonių. Paukščių pardavėja, skubanti susirasti akinius, kad apžiūrėtų, kaip ji čia nuotraukoje išėjo, mergaitė autobuse pasiūlanti popieriaus lapą, kad užsidengčiau nuo nepakeliamos saulės, neįgaliųjų proftechninės mokyklos direktorė, kuri pasitiko mus pagal visus socialistinio etiketo normatyvus (ateiname į konferencijų salę, kalba apie tai, kaip smagu, kad mes atvykome, išeinant – vėl į konferenijų salę – aš, su visu savo kolektyvu ir visa Vietnamo tauta, tikiuosi, kad Jums patiko šis vizitas ir t.t. ir pan.) ir mūsų šeimininkė Luyen su visais savo draugais, apie kurią reikėtų parašyti atskirą blogą, jei norėtume bent dalį jos asmenybės atskleisti. Trumpai tariant, jinai neformali Couch surfing bendruomenės Hanojaus ambasadorė, priimanti žmones į savo didelį ir gražų namą prabangiame priemiestyje kone kas savaitę. Be to, turi siuvimo firmelę, kur įdarbina neįgalius žmones, pati kuria dizainą rūbams ir aksesuarams, padeda milijonams žmonių patarimais, nes pati didžiąją gyvenimo dalį praleido Amerikoje ir tik dabar grįžo padėti šaliai, be to, rugpjūtį planuoja atidaryti spurgų kepyklą, kurioje įdarbins kurčnebylius. Jos spurgų kepyklos partneris, olandas Markas, pasinaudodamas proga, kad mudu prisistatėme kaip komunikacijos specialistai, pakvietė į savo darbinį susirinkimą aptariant naujo verslo komunikacijos strategiją. Mes su malonumu sudalyvavome - pramankštinome smegenis ir prisiminėme profesinius įgūdžius, dar pasižadėjom konsultuoti juos nuotoliniu būdu. Po darbinio susitikimo sudalyvavome vokiečio Makso gimtadienyje, su dievišku, dievišku, namie gamintu vietnamietišku maistu. Puiki kompanija susirinko – mes, Luyen, amerikietis spurgų kepėjas, šveicarė Voice of Vietnam radijo stoties žurnalistė, olandas partneris, vokietis gimtadienininkas, Prancūzijos vietnamietė ir dar keli žmonės - užtektinai mišrainės, kad prie stebėtinai neblogo vietnamietiško Dalato vyno, pasidalintume pasaulį į lygias dalis. Hanoi, makes the people, get together...

Skaistykla be paveiksliukų

2009-06-08T18:56:00.012+03:00

Diena turėjo būti paprasta. Septintą valandą ryto autobusas iš Sapos į Lao Cai (36 km, 1 val kelio), devintą valandą ryto traukinys į Hanojų (380 km, 11 val kelio), 8 valandą vakaro taksi pas Luyen (51-rių metų vientamietę, su kuria sutarėme, kad apsistosime jos namuose Hanojaus šiaurėje). Diena ir buvo paprasta. Tik prisodrinta potyrių taip, kad reikėtų perrašyti chemijos taisykles apie tirpalus, nes sunku patikėti, kad tokiame ribotame valandų kiekyje gali ištirpti tiek stiprių emocijų.

Bet gali. Dar daugiau, kai jos ištirpsta, cheminės reakcijos įtampa pasitraukia, o į jos vietą ateina rami patirtis apie tai, kaip tvarkytis su savim ir tvarkyti reikalus šitoj keistoj planetoj. Jautiesi, kaip užvertęs paskutinį puslapį Dantės Skaistyklos, ir pasiekęs tą smagią „tai mat kaip čia viskas...“ būseną.

Puslapis nr. 1: 36 km emocinių vėmalų. Septintą ryto iš Sapos mes, aišku, neišvažiavome. Neišvažiavome ir aštuntą. Mikriuke buvome tik keturi keleiviai, tad jis vis suko po miestelio gatves pypsiuku šaukdamas kitus penkis. Neprisišaukė. Rita parodė vairuotojui mūsų traukinio bilietus ir kad mes po valandos turime būti Lao Cai. Nulis reakcijos. Užtat mūsų temperatūra kilo, o pilve tarp rytinių makaronų jau gan intensyviai skraidžiojo drugeliai. Ačiūačiū, po 10 min mus persodino į kitą mikriuką, kur trūkstamos penkios vietos buvo užpildytos daržovėmis, tad galėjome važiuoti tik keturi keleiviai. Mano skaičiavimu važiuoti jau buvo beprasmiška. Į devintos valandos traukinį nespėsim. Pakeliui kalnų serpantinais dar matėm du ką tik ašis nulaužusius sunkvežimius ir vieną tokį patį mikriuką su nuleistu ant kelio aušinimo skysčiu ir išleistais į pakelę keleiviais. Mes taip pat sustojome kartą, nes iš mūsų mikriuko pradėjo eiti smalkių kvapas. Be to, bendrakeleivė mergina kokius 20 km kriokė į permatomą plastikinį maišiuką rudžalius vėmalus su pusryčių gabaliukais, o jos vaikinas mėtė juos pro langą. Aš lygiai taip pat kriokiau emociškai. Sorry, bet nekaip negaliu suvokti, kaip galima susimauti tokioje paprastoje užduotyje – nuvažiuoti 36 km pažadėtu laiku. Bet nuvežė laiku. Ir dar spėjo persodinti į kitą mikriuką, kuris iš miesto pakraščio nuvežė į traukinių stotį. Ir antrasis vairuotojas dar bėgo iš paskos į traukinį. Ir dar spėjo įmesti rankinę, kurią, neva, pamiršome. Ir labai nustebo, kai išmetėm ją atgal. Tai buvo ne mūsų rankinė, o bendrakleivio dar iš pirmo mikriuko. Aisti, baik trydą, sakiau sau traukiny. Ar būtų tragedija, jei būtume nespėję į traukinį? Ne.

Puslapis nr. 2: mano klynas – mano tvirtovė. Privati erdvė yra svarbu. Ypač tokiam vienam keliaujančiam libertalui. Bet sėdint veidas į veidą su traukinio bendrakeleiviais ant kietų medinių suolų, po tris-keturis ant dviviečio suolo, turi pergalvoti, kas tau yra privati erdvė. Aš pradėjau pergalvojimą, kai senukas įterpė savo basą pėdą į suolo tarpelį man tarp kojų. Pasižiūrėjau jam į akis ieškodamas atsakymo kodėl, bet jos buvo tokios ramios ir paprastos, kad supratau, jog jeigu ir yra šitam traukiny problemų, tai jos absoliučiai visos yra tik mano sukurtos. Vėliau pamačiau ant vagono grindų gulinčią moterį ir maitinančią krūtimi kūdikį, prausykloje stovinčius žmones, netilpusius į vagoną. Tada nustojau kurti problemas.

Puslapis nr. 3 – pasikeiskime žmonomis. Priešais mus važiavo trys mokytojai (du vyrai ir viena moteris) ir mokyklos direktorius. Labai bendraujantys žmonės. Pirmiausia, moteris pasakė, kad aš esu labai gražus (!). Tada, kaip vėliau pasirodė, jos vyras (kitas mokytojas) pasakė, kad Rita labai graži. Bet tai mums ne naujiena. Kad Rita yra graži jai sakė tiek vyrai, tiek moterys Tailande (pietuose ir šiaurėje, tik rytuose – ne), Kambodžoje, Laose ir Vietname bent du kartus iki traukinio. Tada nuo kelių aplinkinių suolų pradėjo stotis vyrai ir visi sakyti, kokia Rita yra graži ir koks aš laimingas vyras. Sakiau, kad žinau. Tada mokytojas pasiūlė keistis žmonomis. Tuo metu jau buvome laimėję pusės vagono dėmesį. Bet reikėjo pamatyti, kaip visi nuščiuvo, o kiti dar pasistiebė, kad matytų, kas bus toliau. Žinau, kad pasistiebė, nes kol slopinau savyje Zemkausko sukurtą Sopranų žargoną, kad neprasiveržtų žodžiu arba emocija, turėjau laiko lėtai apžvelgti aplinką. Tuomet iškėliau pirštą ir ramiai patiksėjau sieninio laikrodžio svirtim: mes to nedarom. Aišku, visi juokėsi. Taip pradėjau mokytis atpažinti juokus tuose reikaluose, iš kurių nesijuokiu.

Puslapis nr. 4: raudonos akys ramiam veide. Trečiam trečdalyje įvažiavome į lygumas. Vietnamiečiai laukuose degino atidirbusių ryžių šiaudus. Masiškai. Mėlynas smogas užgožė visą vaizdą. Dar truputį perštėjo gerklę ir graužė akis. Ritos akys paraudonavo, bet tai buvo vienintelis sunkios kelionės vizualas. Jai jau sakiau, dabar sakau jums – man absoliučiai keista, kaip ji taip stabiliai ramiai ištvėre tokią sodrią kelionę su prikimštais žmonių vagonais, neįprastais dialogais, vizitais į privačią erdvę, laikydama kojas ant dėžės, kurioje važiavo gaidys, braidžiodama po vaisių išėdas, sėdėdama ant saulės, įmerkusi rankas į prakaito balutę ir t.t. Turiu sau pavyzdį.

Iki Dantės Skaistyklos neprisikapsčiau. Per kelionę spėjau tik įpusėti Pragarą – klausiau per iPodą dviejų amerikiečių skolastų paskaitas apie „Dieviškąją komediją“. Paskaitų turinys retkarčiais gražiai sutapdavo su kelionės turiniu. Kelionė nebuvo pragaras. Vėlgi, tik potyrių rinkinys ir reakcijos į juos tam tikras neadekvatumas. Bet kai išlipome Hanojaus stoty ir prisėdome pakelti pergalės alaus, jaučiausi, kaip iš skaistyklos – truputį daugiau suprantantis apie tai, ką turėčiau daryti kitaip.

Valio, šalta!

2009-06-06T19:57:00.007+03:00

„Mus ištraukė. Mes reikalingi!“- sušuko šiltas megztinis, striukė nuo lietaus ir dideli batai vienbalsiai. “Tris mėnesius kratėmės kuprinėse, jau mums buvo grasinama išmetimu, ir štai, ačiū Sapai, miestui 1500 metrų aukštyje, kad mes tapome naudingi“. Džiaugiamės už mūsų šiltuosius daiktus ir mes. Jie labai smagiai suėjo čia. Kaip faina, kai šalta!!! Beje, Sapa – ir šiauriausia mūsų kelionės vieta – 22 laipsniai ir 21 minutė Šiaurės platumos, nuo šiol leisimės tik žemyn. Sapoje smagu, nes šalta, gražu ir daug spalvingų kalnų tautelių žmonių. Pastarieji gal kiek ir įkyrūs su prašymu pirkti iš jų, bet negadina viso miestelio ir apylinkių smagumo. Kalnų, ryžių terasų, slėnių ir kalnų upių grožiui nusakyti žodžių trūksta. Fotoaparatas springsta nuo nuotraukų ir dar negana. Kaip tą grožį ir jausmą užkoncervuoti....Neįtikėtina, įspūdinga, superultraommm.

Good morning,Vietnam

2009-06-05T06:05:00.010+03:00

Šiuo metu sėdžiu ant kalnelio, prieš akis matau žalius kalnus. Jau dvi dienas esame Vietname ir abi jas keliaujame. Šiuo metu yra pusė dviejų dienos, kelionę pradėjome pusę šešių ryto, kada ji baigsis, nežinome. Bet apie viską iš pradžių. Iš Laoso į Vietnamą tarabanintis pradėjome šeštą ryto persikeldami per upę tam, kad sėstume į autobusą, kuris veža į Vietnamą. Kelionė buvo tokia nerealiai įdomi, kad net nebuvo kada miegoti – reikėjo žiūrėti į vis didėjančius ir gražėjančius kalnus, stebėti ar upės, kurias kertame, ne tiltu, o tiesiai per vandenį, semia tik pusę autobuso ratų, ar atlaikys jau penkias minutes prieš autobusą begančios karvės širdis (atlaikė, karvė pasitraukė nuo kelio), ar autobuso krovinys vežamas šmugelninkų per sieną - kilimai iš vytelių - sukrauti autobuso gale iki lubų ir skleidžiantys aštrų kvapą, nekrenta ant galvos. Vienas iš daugelio nuotykių – autobusas sustojo padėti beveik nevažinėjamam kely sugedusiam džipui – gerai, kad autobusas neturi nei tvarkaraščio, nei keleivių ir gali būti geras ir padėti nelaimėje atsidūrusiams džipininkams – nuo Laoso iki Vietnamo autobusas traukė mašiną, todėl važiavo maždaug pirmu ir antru bėgiu. O dar dėmesį traukė įspūdingas ir gerai organizuotas septynių narių šeimos organizmas - prancūzai tėtis, mama ir penkios mergaitės nuo trijų iki vienuolikos metų, jau 11 mėnesių keliaujantys aplink pasaulį. Taip sėkmingai dardėdami palikome Laosą – net pinigų už antspaudą nereikėjo mokėti, tik reikėjo išlipti iš autobuso, kai vairuotojas su kilimų šmugelninkais pasieniečiams duoklę mokėjo. Įdomu, kad nuo Laoso pasienio posto iki Vietnamo pasieniečių namuko – 7 kilometrai – kažkaip nesupratau, kas per balta zona tarp tų postų buvo, bet Vietnamo pasieniečai pastiko didele tvarka – visi iki vieno buvome patikrinti mediciniškai – į ausį įkištas termometras, pamatuota tempratūra (mudu su Aisčiu abu turėjome šiek tiek virš 35 laipsnių, po truputį tampame šaltakraujais), užpildytas lapas apie sveikatą, tada nuvesti į vieną kambariuką, į kitą, tada į trečią, tuomet dar vienas pasienietis patikrino, ar prieš tai trys kabinetai gerai antspaudukus sudėjo, pravedė pro Ho Chi Minho statulą hole ir pasakė „Welcome to Vietnam“. Dienos pabaigoje šiaip ne taip buvome nugabenti į pirmą didesnį Vietnamo miestą Dien Biem Phu, kuriame prancūzų šeima apsimetė, kad yra iš Belgijos, nes būtent šiame mieste 1954-aisiais vietnamiečiai sutriuškino prancūzus. Tokia buvo pirmoji diena. Šiandien pakirdome ketvirtą, apie penktą buvome stotyje, ten sutikome prancūzų septyniukę, sėdom į autobusą važiuojantį į Sa Pa – šiaurės Vietnamo kalnų miestelį – ir tikėjomės šešių valandų kelionės. Kol dešimt kilometrų per valandą greičiu išvažiavome iš miesto, prašvito. Autobuse buvo vežami viščiukai dėžėse, pakeliui iš jų išlipo ir lesė mūsų kuprines (tos geltonos) Apie aštuntą ryto pirmą kartą nuleido padangą. Gerai, kad sustojome vietinių tautelių gyvenamam kaimelyje, tai buvo ką veikti gaudant kadrus. Paskui sustojome, nes vyrai sprogdino kalną – sprogimas, nubyra akmenys, jie smulkinami ir naudojami kaip skalda keliams tiesti. Tada sustojome pasiimti „zapaskės“. Gerai, kad pasiėmėm, nes padanga sprogo ir antrą kartą. Vėl buvo pakeista. Vidurdienį jau atrodė, kad važiuojame amžinybę, nors nebuvome pasiekę net pusiaukelės. Bet čia buvo smagioji dalis. Autobusas sustojo dar kartą ir šįkart jau ilgam – sprogo radiatorius, ar kažkas. Pradėjo jį tvarkyti, o mes sėdom ant kalnelio nenustatytam laikui. Nespėjus man pabaigti rašyti, mus – septynius prancūzus ir mudu – paėmė pro šalį važiavęs vietinis, vyrai ir kelios mergaitės sėdėjo bagažinėje, bet buvom laimingi, kad mus nugabeno iki artimiausio miestelio, nes autobusas ir vietinai jo keleiviai liko sėdėti ant kelio ir ant saulės. Miestelio autobusų stoty stovėjo autobusas kaip tik žadantis mus nugabenti į Sa Pa. Jam pajudėjus, Aistis ir Izabelė – šeimos mama – jau pradėjo džiaugtis, kad kaip sėkmingai pavyko....bet kokia išmintinga ta lietuvių laiudis, kuri sako, kad neperšokęs griovio, nesakyk op. Naujam autobusui išvažiavus iš miestelio vairuotojo asistentas (čia tokie kiekviename autobuse – konduktorius ir prižiūrėtojas viename) pradėjo prašyti mūsų pinigų už kelionę iki Sapos. O mes rodom savo ketvirtą ryto pirktus bilietus ir sakome, kad ei, mes jau sumokėjome iki Sapos 125 tūkst. Dongų ir visai nenorime dar papildomai mokėti 50 tūkst., nes mūsų autobusas sugedo, tai ne mūsų kaltė, vežkit mus į Sapą. O jie sako, mokėkit, ir jie teisūs, nes čia kits kompanijos autobusas, koks jiems skirtumas, kad jų konkurentų autobusas sugedo, jie iš to tik pasipelnys. Čia pamatėme tvirtą vietnamiečių charakterį ir užsispyrimą uždirbant pinigus – autobusas sustojo, durys atsidarė ir konduktorius parodė pirštuku mums į lauką – maždaug lipkit lauk su visais penkiais mažais vaikais ir savo kuprinėmis į karštį, saulę ir kelio statybų triukšmą. Mes užsispyrėm ir nelipam – jei išlipsim, tai kaži ar nusigausim kur nors. Pradėjom derėtis – mokėsim tik už keturis suaugusius, bet ne už vaikus, supraskit mus, mums nelaimė, dabar turim dvigubai mokėti už tą pačią kelionę, Vietnam is a beautiful country, help us. Prancūzės mergaitės ištreniruotos, pradėjo vaidinti, kad verkia. Niekaip. Autobusas apsisuko ir veža mus atgal į stotį. Nei vairuotojas, nei konduktorius neina į kalbas. Situacija susikomplikuoja – ką daryti. Tik žiū – Aistis pamato važiuojantį mūsų seną autobusą, tą kurį palikome sugedusį. Pradėdam rėkti visi, stabdyti autobusą – ir vieną, ir kitą. Abu sustoja, tėtis Nikolia nubėga į mūsų senąjį aiškintis, ar jis ir toliau mus veš, mes laukiam parengty. Tuomet į sustojusį atšiaurųjį autobusą pradeda rinktis keleiviai – atpažįstam juos iš mūsų senojo autobuso, reiškia anas niekur nebevažiuoja, Nikolia niekaip nepasirodo, mes persigrupuojam, nes suprantam, kad vis tiek reikės važioti dabartiniu, tik kaip įtikinti, kad mus vežtų. Viskas atsitinka per kokią minutę. Pasirodo Nikolia, senojo autobuso vairuotojas grąžino dalį pinigų, kiek reikėtų bilietui iki Sapos, atsiprašo kiekvieno iš mūsų, kad autobusas sugedo ir negali toliau vežti, tada ir naujojo autobuso konduktorius atsileidžia, parduoda mums bilietus, šeima, aišku, turi mokėti už visus vaikus. Žodžiu, tik šiek tiek permokėję vėl esam kelionėje. Šita kelionės dalis buvo daugiau nei įspūdinga – šie kalnai vadinami Vietnamo Alpėmis. Verti jie tokio pavadinimo, gal net ir daugiau nei Alpės, nes aš tokio grožio jau seniai buvau nemačiusi, kiekvienas naujas posūkis atverdavo vis naują, dar įspūdingesnį vaizdą, dažniausiai debesys būdavo jau po mumis. Fotografau pro langą nesustodama tikrąja to žodžio prasme, paskui Aistis tą patį darė, paskui pasibaigė fotoaparato baterija – ir gerai, nes tų vaizdų neįmanoma užkoncervuoti, jie tokie didingi, kad nuo jų sukasi galva ir raibsta akys. Užbaigiant ilgą pasakojimą – Sapoje buvome šeštą vakare, nevalgę visą dieną, dulkini nuo kelio, bet apsvaigę nuo vaizdų grožio. Tai buvo chrestomatinė sunki, bet gerai pasibaigusi kelionė. Džiaugiamės, kad patyrėmė jos skonį.

Svečiuose pas Akha gentį

2009-06-02T09:00:00.000+03:00

Šlapia, lyja, molis. Šilkverpiai pietums. Saugokis dėlių. Džiuglių keliukas į kalną. Staigus nusileidimas žemyn. Šliuožis žemyn. Balti baltiniai jau nebe balti. Kaimelis ant kalno. Akha Pauvan. Molis. Nosį riečia kvapas. Palaidos kiaules ir paršiukai. Nuplyštkelniai vaikiukai. Didelės smalsios akys. Mėlynos burnos. Falang Falang. Molis. Kiaulės. Lūšnelė, kurioje gyvensime. Tikrosios love shack - vyrai jose patikrina, ar moterys vaisingos. Vienaakis virėjas. Pakeleivio vokiečio klausimas - Ar šiame kaime yra dušas? Mes žiūrim kaip jie maudosi. Visi žiūri, kaip mes maudomės. Šunys valgymui. Plikakrūtės Akhos. No foto. Masažas vakare keliantis juoką. Mes juokiamės iš jų masažo, jos juokiasi iš Aisčio juoko. Pasipuošę sugužėję jaunuoliai mūsų pasižiūrėti. Foto please. Lietus lietus lietus. Molis. Kiaulės. Miegas virš kiaulių guolio. Žviegia, nes bijo lietaus. Rytas. Kiaulės. Molis. Kelias aukštyn žemyn. Upeliai. Molis. Dėlės nebe tokios ir baisios, kai įsisiurbia. Kelnės nebe juodos, o rudos. Pagaliau miestelis. Karštas dušas - civilizacijos stebuklas.

Pamatyta

2009-05-31T15:04:00.000+03:00

Aušra virš Mekongo Pirma mano pačios pagaminta laosietiška vakarienė 5.30 Luang Prabange – vienuoliai renka maistą Pionieriai! Skirtingai nei mūsų laikais – jų kaklaraiščiai nelyginti. Meiliai prižiūrima Volga Laoso gatvėse Treniruotė prieš Čempionų lygos finalą kalnų fone Mekongu aukštyn Šitie varanai nupirkti valgymui Budistinė ramybė

Vis dar Laosas

2009-05-30T15:32:00.003+03:00

Po tokiu filosofiniu minciu, as galiu tik prideti dar kelias, kurias perskaiciau pakeliui: The discovery is when you see, what everyone saw, but think, what no one thought. The best part of the memories - is making them. Ka mes ir darome - gaminame prisiminimus ir ieshkom nauju minciu sau keliaudami po isminta Azija. Ir mes dar nenorime namo ir niekur mes neskubame:) Siandien ir vel nieko neveikeme:) Ryt eisime i kalvas, paziureti kaip gyvena Akha genties zmones - su Akha moteriskemis susiduriam pradedant nuo Bangkoko, baigiant Luang Prabangu, visur jas sutiksi su savo kur kur kur - siuvenyrinem rupuzem. Tai vat galvojam paimsim jas gudrumu - ateisim pas Akha i namus ir patys isitikinsime, kaip jie gyvena ir is kur tas ikyrus pardavimas pas juos kraujyje.

Kaip Zabarauskas išrado dviratį ir dėl to suglumo po tamarindu

2009-05-26T16:39:00.004+03:00

Kelionė yra džiaugsmas. Keliaujantis žmogus ilsisi. Jis/ji turi daug laiko, kurį gali skirti reikalams, kuriuos labiausiai mėgsta gyvenime, o jos/jo įpročiai ir natūrali ritmika išsigrynina. Keliaujančio žmogaus fizinis ir dvasinis braižas gaivėja, akiratis plečiasi, o tolerancija aplikai ir skirtybei auga geometrine progresija patirtų įspūdžių atžvilgiu. Nė velnio. Arba vos pusė velnio, t.y. realybė, kaip visada, yra daug labiau blaivinanti, nei įsivaizdavimas planuojant.

Kelionė yra full-time-job. Juodas darbas. Keliauti reiškia pilną 18-kos valandų darbo dieną dirbti raumenimis ir smegenimis. Maža to, pinigai ne uždirbami, o išleidžiami. Arba, kaip dažniau būna – mažiau uždirbi, nei išleidi. Kokį velnią čia Aistis rašo, kam turbūt norisi paklausti? Situacija paprasta – sėdžiu dabar vidurnaktį po tobulu tamarindo medžiu, svirpliai traukia taip, kad Laurynas paimtų į chorų varžytuves, visus prasmingiausius dienos darbus mostelėjau dar iki vidurdienio, o po to miegojau ir pramogavau tobulindamas stebimojo turizmo įgūdžius, bet dabar jaučiuosi pavargęs, o pirštai lankstosi tik į stereotipų kedenimo pusę. Tad viešai pakedensiu kelis savo ir tik savo stereotipus apie keliones ir poilsį:

Pavargsti tik dirbdamas arba aktyviai veikdamas fiziškai. Nope. Pavargsti sėdėdamas, gerdamas sultis, formuluodamas ateitį, maudydamasis, nardydamas, bendraudamas, pirkdamas bilietus, ir surprisesurprise gulėdamas lovoje per +40C.

Su žmonėm gali sutarti, jei ieškosi abiem naudingo sprendimo. Nope. Su kai kuriais merkantilistais gali sutarti tik brutualiai primesdamas savo valią. Atsiprašau Covey ir jo bendrabūvio principo – laimi tu/laimiu aš. Šiandien mūsų planetoje toliau nueisi su principu – bandai mane išdurt/gauni kietą atsaką.

Svečiai yra gerbiami. Nope. Svečiai iš užsienio yra vaikščiojančios piniginės. If you can‘t pay, why you come to Cambodia? Arba I am farang, but my wallet is not farang.

Kelionė yra atradimas. Taip. Bet tik tau asmeniškai. Ši planeta yra išvaikščiota skersai išiligai. Žiulio Verno laikai pasibaigė su jo paskutine knyga ir Livingstono bei Mouhot mirtim. Visi „nuotykiai“ yra tik nesutapimas tarp tavo suliteratūrinto įsivaizdavimo ir esamos realybės tame geografiniame taške. Jei šitoj planetoj nori tikro nuotykio, o ne iš anksto parengto pusfabrikačio, turi pats susiplanuoti; ir ne stebimojo turizmo kelionę, o bent minimaliai iššaukiančią ekspediciją.

Aš pasikeisiu. Nope. Viskas, ką nori pakeisti keliauja su tavim. Jie, bjaurybės, gauna bilietus nemokamai į transkonteninetinius aviareisus, cross-land autobusus ir netgi į perkrautą laivą Mekongu. Deja, valios niekur nepraleidžia nemokamai. Jai bilietai kainuoja brangiai.

Ir galiausiai – keliaudamas aš pailsėsiu. Absurdas. Kasdien nauja aplinka, nauji spąstai, neapibrėžtumas, malonūs melagėliai, užkeltos kainos svečiams ir daug kitų nemalonių potyrių, kuriuos priimi, suvirškini, bet kažkurį smegenų plotelį jie vargina.

Perkaito Zabarauskas? Ne, bičiuliai. Užsimest raudoną kramą ant nosies nuo kelio dulkių prieš sėdant į transportą karštą dieną čia, Indokinijoje, man vis dar labiau patinka, nei generuoti „Office 2003“ dokumentus namie. Tik, kaip ir sakiau savo pirmam poste, – neevangelizuokim kelionių. Jos yra ne apie pasaulį. Jos - apie mus.

Prabangus Luang Prabangas

2009-05-25T15:16:00.005+03:00

Žinojau, žinojau, sakė mums visi, kad Luang Prabangas - labai gražus, bet vis tiek nustebome pamatę šį miestą. Nida, Rivjera, Pietų Italija, tvarkingas New Orleans, jei klijuoti etiketes. Jei neklijuoti - gražiausias Laoso miestas, Unesco saugomas dėl unikalios architektūros ir, matyt, dėl prabangos atmosferos mieste. Nesitikėjau, kad Azija gali būti tokia, bet ką aš, juk tokia ir yra Azija. Miesto įspūdžio net nesugadino lao verslininkai, melagėliai tuk-tuk vairuotojai ir svečių namų šaukliai, stotyje užgiedantys vieną kainą, o atvykus sakantys, kad nieko nežinau, mokėkite daugiau. Mes nusprendėme parodyti nesąžiningam budistui, kad taip elgtis negalima ir atsisakėme jo labai gero viešbutuko. Užuot nukakome į LP pirmą numerį, kuris, aišku, švelniai tariant ne koks. Pavyzdžiui, vanduo įjungiamas tik paprašius, tai reiškia, kad naktį jo nebus, dieną grįžus iš karščio - irgi nebus. Naktį kambary nėra kuo kvėpuoti, tai užuot miegoję, ėjome pasivaikščioti. Bet anokia čia problema, jau persikėlėme į kitą, dar geresnį. O toliau, ką, ramūs rytai, laikraščiai, bandutės, nepadoriai garsiai šliurpiami vaisių kokteiliai ( atsigriebiu už vaikystę, kai mama to neleisdavo daryti) ir karštis karštis karštis.

Ramūs nuotykiai Vang Vienge

2009-05-23T17:06:00.013+03:00

Visų keliautojų biblija – knyga “Lonely Planet”. Neįmanoma nuneigti jos naudos, nes ji savarankišką keliavimą padaro be galo paprastą. Yra ir savų niuansų - būk tikras, kad viešbutis, kuris knygoje minimas pirmu numeriu, būtinai bus pilnas ir brangus, nes išlepintas turistų dėmesio. Su kitais sutiktais keliautojais gali susikalbėti kodais, nes visi skaitė tą pačią knygą ir visi juda tuo pačiu maršrutu. Taip pat kažkur anksčiau kelionėje sutikti nauji draugai pasiveja tave visai kitoje šalyje ir pan. Mes išmokome knygą vertinti kiek atsargiai, nes Pietryčių Azioje šalys vystosi labai, labai greitai, todėl ir knygos sensta ne dienom, o valandom. Be to, pakeliui girdėjome ir keletą negražių istorių apie LP autorius, kurie, pavyzdžiui, sėdi Pnompenyje ir jau seniai nebuvo iškišę snapo toliau į šalį, be to, jo šeimos verslas – kelionių agentūra, tad ir knygoje kai kurie objektai atsiranda ne nesumaišant privačių ir viešųjų keliautojų interesų. Knyga įkala ir daug stereotipų, tiek gerų, tiek blogų. Geras stereotipas – kad Angkor šventyklos didingos ir įspūdingos. Kai vienam sutiktam jaunam vokiečiui pasakėme, kad mums nepatiko Angkor, jis pasipiktino ir vos akių neiškabino tokiems akiplėšoms. Blogo stereotipo pavyzdys – miestelis Vang Vieng, kuriame maloniai užstrigome jau kelintą dieną. Daugelis mūsų nesupras, nes matyt bus pasipiktinę, kaip gali patikti miestelis, kuriame seniai nebeliko Lao dvasios, kur didžioji dalis turistų - paaugliai anglosaksai dieną mirkstantys upėje su alaus buteliais, o vakare mirkstantys tame pačiame aluje kažkurioje iš miesto kavinukių, kurios visos nuolat suka serialo „Draugai“ serijas. Mes čia kaifuojame. Miestelis su savais niuansais - visų kavinių vienodi meniu su identiškais patiekalais ir tomis pačiomis klaidomis (labai keista marketingo taktika, siūlyti visiems tą patį),iš tiesų kabokuose rodo "Draugus" non stop, o vakarais matosi grupelės bikiniais pasipuošusių ir šiltučių jaunų farangų. Bet musm čia patinka. Matyt nuotaika dabar tokia – ramiai nuotykinė. Kasdien pro langą fotografuojame besikeičiančius kalnus – tai su įspindusiais saulės spinduliais, tai su žemai nusileidusiais debesimis, tai prieš lietų pamėlusius. Stebime, kaip vietinės damos per lietų eina pasivaikščioti. Vis padarome po kokį mažą žygį – anądien plaukėm baidarėmis kalnų upe ir perdavėm linkėjimus visiems turistams Lietuvoj, kurie rengiasi baidarintis. Apžiūrėjome keletą uolų, nors spelukinimu neužsikrėtėm. Kelis ratus aplink kalnus sukom dviračiais. Vienas jaunuolis suko ratus: tramplynas- vanduo – tramplynas – vanduo. Čia labai graži ir kviečianti gamta ir mes joje mirkstame. O į barus su „Draugais“ lengvai ignoruojame, nors nėra jie tokie baisūs, o serialas – labai geras ir vis dar juokingas.

Auga šitaip va ir va kaip

2009-05-21T17:12:00.007+03:00

Mus, vidurinių platumų gyventojus, kurių žinios ir empirinė patirtis apie turtingą tropikų florą ir fauną yra itin skurdžios, vis dar stebina viskas iš gamtos. Kad dabar mangų sezonas ir juos valgome kasdien, jie prisirpę, sultys bėga per rankas, kai lupi, o įsidėjus į burną ištirpsta, nerašysiu. Nerašysiu ir kaip saugomės, kad kokosai nenukristų ant galvos, kai vaikštome palmių giraitėse, nes jų čia išvis galybė ir nesibaigiantis sezonas. Kad svečių namų kambarius, kuriuose apsistojam, turime dalintis su driežiukais, skruzdėm žiogais, uodais ir dar daugeliu kitų, kurių net nematome, tai čia irgi ne naujiena. Nustebina paprasti dalykai, pavyzdžiui, kavos plantacijos. Jos tokios sodriai žalios, pupelės sirpsta saulėje, važiuojant pro krūmelius gali net pajausti, kaip sirpsta kavos aromatas. Bolaven plynaukštėje, Laose, besimakaluodami po kavos ir arbatos plantacijas, sutikome olandą, išprotėjusį kavos manjaką vardu Cornelius, bet, sakė jis, geriau jį vadinti Coffee. Jis mus pavaišino stebuklingai stipria, tik ką jo paties didelėje keptuvėje paskrudinta kava. Sakė, kad jam labiau patinka, kai gali tik sau paskrudinti nedidelį kiekį, nes tik nedaug pupelių gali iki maximumo užkaitinti, o paskui staiga atvėsinti. Taip išsilaiko geriausias aromatas. Tiesa. Niekad nesusimąstėte, kodėl anarkardžių riešutai, kuriuos visas kitas pasaulis vadina cashew, tokie brangūs? Ogi todėl, kad tas riešutas, kurį mes vagome jau apdorotą, yra tik vaisiaus kotelio vidus. Žodžiu taip, cashew vaisius yra geltonas, rūgštus, beveik niekur nepanaudojamas (įsidėjus į burną rūgštumas sutraukia), naudongoji dalis yra tik vaisiaus kotelis. Tas tamsus kotelis nupjaunamas ir ilgai džiovinamas. Kai važinėjome po Kambodžos rajoną, kur daug tų riešutų augina, aš vis stebėjausi – kodėl tie žmones akmenis džiovina. O ten, pasirodo ne akmenys, o pilki cashew koteliai džiūsta. Kai sudžiūsta, kotelis perskeliamas ir jame esantis minkštimas ir yra riešutas. Dar kotelio apvalkalas panaudojamas fejerverkams gaminti, nes yra kaučiukinis. Orchidėjos ant kiekvieno kampo jau nebestebina, bet vat tikri lietuviški jurginai prie tvoros – nustebino. O štai bičiulis, kuris mane nemaloniai nustebino. Gal ir gerai, kad ne tropikuose gyvenu.

Ambasadorių džiaugsmas

2009-05-19T08:03:00.006+03:00

Jau trečią mėnesį jaučiamės kaip Lietuvos ambasadoriai, nes kasdien, kantriai aiškiname, kur yra šalis ir kiekvienas susiraukęs veidas, pakelti antakiai ir klausiamasis žodelis "A?" ištarus mūsų didžios šalies pavadinimą, mums tolygus brėžimui peiliu per širdį. Didžiausią pasipiktinimą iki šiol sukėlė jaunos žydės, kurios juokėsi ir galvojo, kad mes išsigalvojame, kad tokios šalies nėra. Tada aš net ėmiausi "Eurovizijos" kortos - negi nežiūrite Eurovizijos, ten Lietuva kasmet pasirodo, bent pavadinimą turite žinoti. Tuomet jos sakė, kad Eurovizijoje dalyvauja daug šalių, kurių nežino. Pavydėtinas pasipūtimas ir ignoracija. Negalime sakyti, sutikome keletą šviesuolių, kurie sugebėjo pasakyti, kad Lietuva - former Soviet Union ir net daugiau - australė žinojo Lietuvą, nes per Sidnėjaus olimpiadą mūsų krepšinio rinktinė treniravosi jos universitete, sakė "These guys were huge" (vertimas: Tie vaikinai BUVO aukšti). Bet šiandien, gegužės 19-ąją, neįgaliotiems nespecialiesiems Lietuvos ambasadoriams Pietryčių Azijoje - džiaugsmo šventė. Apie Lietuvos prezidento rinkimus perskaitėmė tiek "Vientiane times", tiek "Bangkok post" dienraščiuose. Pagrindinė mintis - pirmoji moteris prezidentė krizės nualintoje šalyje, cituoju: "after a landslide victory", dabar jos laukia iššūkis išsaugoti šalį krizės akivaizdoje. Cituojamas gerb.Zenonas Vaigauskas - kaži, ar jis pats žino, kad Laoso dienraštis jį cituoja:) Taigi, džiaugiamės su visa Lietuva. Čia pradeda groti džiaugsmo odė.... Kalbant apie lietuvius, mums sekasi, sutikome dar vienus.

Kriokliniai bulkaėdžiai (Waterfallus baguettemangerus)

2009-05-17T13:22:00.007+03:00

Pietų Laosas mus nustebino. Tvarka, nuosaikiu organizuotumu, asfaltuotais keliais, miegamaisiais autobusais su dvigulėmis lovomis vietoj kėdžių, tvarkingais elektros laidais ir, deja, kainomis, kurios, mums pasirodė kiek didokos. Nekanda, bet piniginę gali palaižyti šiurškčiu liežuviu. Bet tai nesvarbu. Svarbiau yra tai, kad pietų Laosas yra tobulas arealas kriokliniams bulkaėdžiams. Kriokliai čia masyvūs, džiunglės tankios, oras vėsus, o prancūzų kolonistai paliko įprotį valgyti bagetes. Būtent todėl pietų Laose ir veisiasi unikalūs dvikojai žinduoliai – kriokliniai bulkaėdžiai. Jie nuolat kemša bagetes, nes yra persisotinę iki krūminių azijietiškais ryžiais ir nūdlais. Be to, per dieną aplanko bent vieną, geriausiu atveju, tris krioklius. Juos lengva atpažinti pagal du požymius – rankoje bulka ir jie yra prie krioklių.

Krioklinius bulkaėdžius mėgsta vietiniai vaikai, nes jie mėgsta beveik viską. Vaikai mėgdžioja bulkaėdžius, pasitelkdami po ranka pasitaikiusius įrankius.

Krioklinius bulkaėdžius gegužės 17 paliekame pietų Laose. Suvirtę į dvigulę lovą atsilikusio komunistinio Laoso dviaukščiame miegamajame autobuse asfaltuotu keliu judame į Vientianį.

Kapstykis Kambodza, Labas Laose

2009-05-13T14:33:00.004+03:00

Kambodzos - Laoso siena kirtome neitiketinai lengvai - sumokeje tik po doleri nuo zmogaus abiejose pusese - uz antspaudus. Nuo sienos pajudejome netoli - apsistojome Laoso keturiu tukstanciu salu archipelage. Krastovaizdis nepasikeite, zmoniu veidai panasus, bet jausmas kazkoks geresnis. Ir nepalyginamai svariau cia. Arba mums taip atrodo. Kol kas vis dar labai daug snekame apie Kambodza, nes negali pasakyti, kad salis nepadare mums ispudzio - padare. Ir sukele begales minciu - apie zmoniu nora kapstytis is brudo, apie ta kapstymasi lipant per kitu galvas, apie visu puikias anglu kalbos zinias, apie manyma, kad kazkas turi jiems padeti ir pagalvoti uz juos, apie nepasitikejima savimi ir salies romantizavima. Pavadinome Kambodza besikeicianciaja. Tuo tarpu turime nauja riesuteli perprasti - Laosa. Jau girdejome neitiketinu istoriju is keliautoju, tai laukiam, ar jos pasitvirtins. Kol kas, pavyzdiui, elektra turime nuo 6 iki 10 vakare, vakar jau patyreme, kaip lygiai 10-ta generatorius ishsijungia ir viskas letai uzgesta, mus apgaubia tamsa. Laukiam daugiau....

Rattanakiri. Lietuva – bus laisva

2009-05-11T13:02:00.011+03:00

Ban Lung miestelyje, kur prieš sėdant ant kėdės reikia ją nusivalyti nuo raudonų dulkių, kur tėra dvi gatvės ir tos pačios labiau panašios į papajos vaisių kokteilį, ypač kai palyja, tyrinėjame apylinkes toliau. Kriokliai vis dar nepabodę, maža to, čia sugeba dar labiau nustebinti – šįkart todėl, kad labai laukiniai, be žmonių, neišpuosėlėti ir su chrestomatiniais peizažais. Susirandame draugų, kurie, arba seka Aistį Arba išsižioję stebi, kaip jis maudosi arbatos su pienu spalvos vandenyje. Turi jie čia ir įspūdingą kraterinį ežerą – įspūdingą, nes vanduo skaidrus ir šiltas. Gamtovaizdis aplink ežerą – gal net i Lietuvą primena. net atrodo kaip Lietuvoje, tik tiek, kad vandeny netrunka apspisti mažutės krevetės.

Ilga kelionė per raudonas kopas

2009-05-10T14:55:00.002+03:00

Vėl iš įspūdžių skyrelio. Raudonas rūkas tvyro virš Ban Lung miesteliūkščio, Kambodžos Rattanakiri provincijos sostinės. Tai labai menkai išvystytas kraštas, netoli nuo Laoso ir Vietnamo sienų, žodžiu toks vietinis Visaginas. Atskiro paminėjimo verta mūsų kelionė iki Rattanakiri. Nuo sostinės čia važiavome su dienos pertrauka, nes tiesiog 14 valandų kelionės duobėtais keliais nenorėjome kęsti. Tai pirmoji kelionės dalis Pnompenis – Kratie. Atvažiuojame į autobusų stotį Pnompenyje, o mūsų autobusas jau pilnas žmonių, maža to, lagaminų. Žodžiu, visos bagažinės pilnos, kuprines tempiamės į autobuso viršų, o ten – hehe, visas praėjimas jau užgrūstas dėžėmis, lagaminais, tašėmis ir pan. Iki savo vietų nusigavome per antrą aukštą t.y. eidami ne grindimis, o sėdynių ranktūriais (paskutinį kartą taip autobuse vaikščiojau per povestuvinę autobusinę diskoteką prieš 5 metus maršrutu Kirkšnovė – Vilnius:) ir taip iš esmės vaikščiojo visi, kai tik autobusas sustodavo. O stoja jie dažnai, nes labai greitai visi išalksta, tai sustojimai kas dvi valandas, labai reti. Be to, kadangi vairuotojai draugiški, tai sustoja papildomai ir kai kas nors paprašo nesankcionuoto sustojimo. Taip pat stojama kiekvienam kaime, nesvarbu, kad autobusas vadinasi express, visi juk nori išlipti kuo arčiau namų. Dar stojama prie turgaus, jei vairuotojas ar kontrolierius labai labai užsinori šviežių vaisių. Ir dar mums labai pasisekė, nes be paminėtųjų, turėjome ir vieną ilgą, papildomą sustojimą – nuleido padangą. Iškart kai pajudama iš sustojimo vietos, autobusas prisipildo vientiso darnaus garso – čepsėjimo. Po čepsėjimo seka riaugėjimas, o po jo – dar labiau aplinkiniams kenkiantis kūno dujų išleidimas. Jam pasibaigus, prasideda pramogų sesija – visu garsu įjugiamas televizorius, rodomas LABAI JUOKINGAS vietinis filmas. Šis pakeičiamas khmeriškomis agitbrigadų stiliaus jumoro laidomis, o jos – khmerišku karaoke. Kartoju, viskas veikia ant viso garso ir korporacija „Apple“ turėtų gerokai pasistengti, kad sukurtų bent kiek Kambodžos autobusų garsiakalbius prilygstančią garso sistemą – mudviejų ausinukai visai negelbėja. Oi,dar nepaminėjau, kad autobuse nėra šiukšliadėžių, tai šiukšlinama ant žemės, įskaitant ir vaisių kauliukus ar riešutų lukštus. Tai čia pirma kelionės dalis. Permiegoję miestelyje prie Mekongo tęsėme kelionę iki Rattanakiri. Šį kartą dar labiau pasisekė – autobusas be kondicionieriaus. Aišku, kam jo reikia, kai galima atsidaryti langus. Jie padeda, kai važiuoji asfaltu, bet kelias greitai tampa ryškiai terakot spalvos ir kelia didelius purslus, pravažiuojant mašinai. Savaime suprantama, tie purslai per atdarus langus tiesiai į autobuso vidų šmurkšt.Dulkelė po dulkelės, mūsų rūbai tampa rausvai rudi, veidai, rankos, kuprinės irgi. Dar šarmo suteikia kelyje vis pasirodantys kareiviai, su metaliniais įrankiais minoms ieškoti ir kur ne kur matomi nieko gero nereiškiantys ženklai. Bet į Ban Lung galų gale atvykstame, gerai, kad jau sutemus, nes nematėme kokie purvini buvome.

Įkvėpimo trupiniai pipirams

2009-05-08T07:27:00.008+03:00

Kratyje bare ant Mekongo kranto po pusryčių, bet dar garuojant Earl Grey, prisėdau parašyti apie tai, kaip su Rita tapom vienos valandos mokytojais Kampote. Kai atsidariau kompą, šalia prisėdo khmeras baro padavėjas. Kai atsidariau teksto redaktorių, jis pasistumėjo kėdę arčiau. Dabar, kai pradėjau rašyti, jis pasilenkė ir žiūri man per petį taip, kad girdžiu, kaip vartoja deguonį. Ir ką tik pasakė „o, kaip greit [spausdini]“. Bet OK, susikaupiu ir bandau papasakoti, ką ketinau. Rita jau sakė, kad Kampoto pipiriukai yra smarkūs, aromatingi ir „pipiriški“. Apart prieskonių, mes nusprendėm patyrinėt, kokio smarkumo yra kiti Kampoto pipirai, dar žinomi, tokiais pavadinimais, kaip bambliai, špokai, špana, vaikai. Taigi, išsinuomavom mocą ir apsukę ratą raudonais Kampoto apylinkių keliais

nuvažiavome į mokyklėlę pabendrauti su pipirais per jų anglų kalbos pamoką. Prisistatėm mokyklos vadovui ir jis pakvietė mus į pamoką. Atėjom į klasę, visi špokai atsistojo ir pasisveikino „hello, how are you?“ Mes sakom „fine, how are you?“, o jie choru „thank you, I‘m fine“. Darniai, kaip kariuomenėj. Tada mes išsitraukėm kompasą, parodėm, kur šiaurė ir ranka pamojom į šiaurės vakarus, bo mes iš ten atsibeldėm pas juos į klasę. Ir pasakojom apie tokią Europos šalį LI – FJU – EI – NIJA už 12.000 km į „tą pusę“.

Po to jie prisistatė mums. Stojosi iš savo P. Cvirkos laikų dizaino suolų ir mandagiai mandagiai prisitatydavo. Tokie smulkučiai-čiuplučiai, tokie kaip tekiniai, kuriuos tekindavau per darbų pamoką 5 klasėj. Ale, kai pasakydavo metus, tai mes su Rita susižvalgydavom – 14, 15, 18, 21. Nu ir bambliai :) Taip baigėsi pamoka. Per pertrauką kalbėjomės su mokytoju, į kurio klasę eisime po pertaukos.

Vaikinukas moko paauglius, plius vieną didčkį vienuolį, kuris vyresnis už jį :) Bet, kai po pertaukos įėjome į jo klasę, pamatėme krūvą tuščių žvilgsnių su išoperuotu vaikiškumu ir išinstaliuotu polėkiu, įskaitant ir silikoninio veido vienuolį. Jų akys atsigavo, kai ant lentos užrašėm temperatūrą, kokia pas mus būna žiemą ir pradėjom pasakot apie sniegą. Su paaugliukais susibendrauti nespėjome, nes atėjo mokyklos vadovas, pasakė, kad neatvyko vienas iš mokytojų ir paklausė, ar galėtume pravesti pamoką to mokytojo klasei. Mes ir pravedėm. Tiesa, kažkur per vidurį mokytojas pasirodė. Dalyvavo pasyviai, bet buvo teisingas, nes vaikams vis sakė, kad nebijotų suklysti ir klystų tiek kartų, kiek reikia. Mūsų pamoka buvo ne apie gramatiką ir geografiją. „Savo“ klasėje vaikams pumpavom pasitikėjimą savim, nes, mums regis, tai vienas didesnių deficitų, kuriuos radom nuo paviršinio bendravimo su vietiniais, nunėrę kiek giliau į jų psychę. Žinoma, nieko mes nepasiekėm. Ko galima pasiekti per 1 valandą. Mokytojas pasakė, kad pamoka baigta, vaikai alkani ir nori eit namo valgyt. Jis pats išėjo su pirmaisiais, pabirusiais iš klasės. Bet liko Chan Tha. Mums ji buvo, kaip tas vienintelis sudygęs grūdas.

Pasikeitėm meilais ir pasižadėjom būt jos elektroniniais pagalbininkais, skinantis į tikslą tapti vertėja, nors dabar jos mama serga, o tėvas neįgalus ir jai sunku rūpintis šeima ir tuo pat metu mokytis. Bet jai gal pasiseks, nes yra imli ir supratlyva. O mums gal pasiseks laikytis žodžio ir jai padėt.

Kampoto pipiriukai

2009-05-06T07:41:00.005+03:00

Toliau naršom Kambodžą, dabar jos miestą Kampotą. Kampotas dvidešimtojo amžiaus pradžioje ypač buvo žinomas Prancūzijoje, nes nei vienas haut cuture Paryžiaus restoranas neapsieidavo be puikiųjų Kampoto pipirų. Apžiūrėjom ir mes, kaip jie auga plantacijose. Kampotas mums iškart patiko, nes turi labai linksmų plaučių expatriatų bendruomenę - britai, velsiečiai, prancūzai, čia turintys kokį versliuką - ir leidžiančią linksmą gidą turistams, paskaičius kurį jau norisi kelias dienas likti mažutyje ir tik kolonijine architektūra išsiskiriančiame miestelyje. Bet radom ir mes jame, kaip įdėti daugiau prieskonių į savo kelionės sriubą. Pavyzdžiui, vakar sumetėm kelias stalo teniso partijas. Taip taip, padorus stalas, siuvenyrų parduotuvės antrame aukšte, dulkės ant medinių grindų ir skalbykla šalia suponuoja, kad nedažnai čia pingpongas žaidžiamas. Dar netyčia radome po dviejų mėnesių planuojamą atidaryti prabangų pajūrio kurortą, kuris kol kas buvo ramus, tvarkomas – sėjama žolytės ir sodinamos palmės – ir dar radom kelis tuštutėlius paplūdimius, kuriuos dalijomės tik su smėlio krabiukais Ai tiesa, vienas khmeras statė postmodernistinį Angkor watą. Pavyko neblogai, nes ir laivai į tvitovę iškart pradėjo plaukti. O dar, neregėtas dalykas – sužinojome, kad senjoras Gaudi, nors nespėjo užbaigti Sagrada Familia Barcelonoje, bet užtat pastatė jos repliką Kampoto paplūdimyje, bet šitas statinys pralenkia ispaniškąjį, nes idealiai panašus į smėlio pilį. Ir dar nukrypę nuo pagrindinio kelio radome plynes, kur ne kur gyvenamas, o seip padengtas druskos, vandens, audinamų ryžių kvadratėliais. Jautėmes šiek tiek atradėjais. Ir dar galvojome, gerai tam Kampotui, druskos ir pipirų niekad nepritrūks.

Kep sur Mer

2009-05-04T08:06:00.007+03:00

Jūsų ilgąjį savaitgalį praleidome Kambodžos pajūrio miestelyje Kep. Ramus, miegantis, toks vaizdas, kad jis miega ir sapnuoja savo gražią praeitį, kuomet 1908 metais prancūzai jį įkūrė, norėdami turėti sau kurortą prie jūros - statė krantinę, vežė smėlį, nes natūraliai jo čia nebuvo, statė gražius namus. Deja deja, šalia Kep esantys kalnai - puiki slaptavietė Khmer Rouge partizanams buvo, tai Kep tapo ir pilietinio karo mūšio vieta. Po to taip ir neatsigavo. Dabar Kep toks miestas-vaiduoklis - namai stovi pusiau apgriauti, taip ir neatstatyti, dideliuose, gražiuose soduose, su vaizdu į jūrą. 60-aisiais buvęs Karaliaus dvaras - dabar apleistas, gyvena jame benamiai. Aišku, negalima kaltinti vien blogiečių Khmer Rouge - vietiniai kepiečiai irgi geri - jūs nenorėtumėte pamatyti, kas dedasi jūroje, kai ji nusenka per atoslūgį. Bet kurį Lietuvos žaliąjį ištiktų infarktas, net ir manęs vos neištiko. Baisu, man nesuvokiama,kaip šitaip žmogeliai teršia, ką turi. Buvom tokiam jūros blogybių restorane ant kranto - tai restoranas nieko, khmerai dirbantys stengiasi, matosi, nori, kad biznis klestėtų, bet per restorano langus tvoskia šiukšlių kvapas, nes jūra šalia ir joje - plastiko buteliai, dėžės, pūvantys kokosai, batas. Siaubas. Bet mums patiko. Ramuma. Jautėmes eantys mieste, kaip tik prieš jo auksines dienas, mieste, kuris po penkių metų bus neatpažįstamas. Planuojam kokį apleistą namą atstatyti ir įkurti svečių namus. Ar kas iš jūsų važiuotų? Beje, kas vakarą vis nulyja - tokia rimta tropinė audra. Sako, drėgnasis sezonas šiemet prasidėjo anksčiau. Čia, kaip tik prieš audrą.

Kambodžos viltis

2009-05-01T16:36:00.006+03:00

Rytas, dušas, kava, dūzgiantis svečių namų restoranas, tuk tuk (nežinančių, kas yra tuktukas, matyt nėra, ačiū Starkui, bet jei netyčia kas nežiūri TV,tai tokia karieta, tempiama motociklo) vairuotojas Sanit, jau pažįstamas iš vakar. Duodam jam užduotį -nuvežti iki Pnom Penio menų koledžo. Sanitas sakosi žinaąs, kur mums reikia, bet paskui pasirodo,kad tą, kurį žino - ne tas, kurio musm reikia. Sustojame pasiklausti kelio, gauname labai tikslias instrukcijas, nubraizytas ant lapo, kaip nuvykti i reikiama tashka ir imames rodyti vairuotojui kelia jo gimtame mieste:) Dardame jau koki pusvalandi, nosi riecia kvapai ir kelio dulkes, balti lininiai marskiniai jau seniai nebe balti. Abieju. Koledzo nerandame. Rajonas toks,tarkim kaip Vilniaus Perkunkiemis - statybos isibegeje, salia lusnos su bananu pardavejais, aplinkui laukai - kaip Siauliuose Kvieciu gatveje. Nepanasu, kad cia galetu buti Karaliskasis menu koledzas, bet po dar penkliolikos minuciu tik musu su Aiscui deka (Samitas jau beveik verkia, nes nezino, kur mus vezti,nes sitam rajone niekad nebuves) idardame i alia kareiviniu teritorija, kur ir yra Karaliskasis menu koledzas. Iki siol nesuprantate, ko mes ten, abu didus meno myletojai, trenkaimes? Ogi sugalvojome, kad reikia kiek peno musu sieloms ir uzsinorejome pamatyti,kaip kambodzieciai mokosi shokti,vaidinti ir pan. Kadangi viskas vyksta atvirame ore, tokioj pavesineje, tai galima laisvai stebeti ir grozetis. O grozetis yra kuo: grazios mergaites - nuo mazyciu iki paaugliu - susikaupe, blizganciom akim raito pirstus ir suka kojas, mokosi apsaros - tradicinio khmeru sokio. Sokis elegantiskas, sudetingas, kiek supratau, reikalaujantis atsidavimo. Nieko cia tokio,pasakysit, visam pasaulyje mokosi sokti zmones. Bet su Kambodza kiek kitaip - Khmer Rouge rezimas rove visas imanoma kulturos saknis, bet ka, kas buvo nors kiek tradicishka, bent kiek dvasinga. Tai dabar zmones atitoko ir puole speriai mokytis pamirstu tradiciju, kol jos dar visai nenumire. Ziuredama i tuos atsidavusius sokiui vaikus pamaniau, kad sita salis dar turi vilties. Taigi, musu kelione nenuejo perniek. Maza to, musu vairuotojas Sanitas susigunde ir pats savo vaikus leisti i ta menu koledza ir pazadejo vakare pasitarti su zmona:) Sanitas atgalmus veze jau nebebijodamas pasiklysti, vaziavome didingu Hanoi bulvaru, kuri galite matyti nuotraukoje:)

Pnom yra, bet Penio - ne

2009-04-29T14:46:00.005+03:00

Pnompenis pasitiko plytinėmis, lušnynais ir o lia lia kvapais. Bet mums nesvarbu, nes įsikūrę svečių namuose, sėdome į laiko mašiną ir pakeliavome po Azijos miestą, nedaug pakitusį nuo Vietnamo karo laikų.

Dar paragavome duriano. Netiesą rašo Lonely Planet, kad šį vaisių vakariečiai arba pamilsta arba nepakenčia. Rita paėmusi pirštais gličią geltoną masę, primenančią pūdytą mėsą, užsitėškusi jos ant savo kelnių ir nurijusį gerą kasnį, tiesiog pasakė - skanu, bet nesužavėta:)

Dabar sėdim Foreign Correspontets Club terasoje ir žiūrime, kaip Mekongas susilieja su Sap ir gurkšnodami alū kalbam apie neteisybę, ištikusią Kambodžos sostinės pavadinimą. Nejoks čia ne Penis. Čia Penė. Phnom khmeriškai yra kalnas, o Penh - moters vardas, kuri tuo metu kai Gediminas sapnavo geležinį vilką, atrado šventyklą ant kalno ir taip kalnas buvo pavadintas jos vardu. Taigi Phnom Penh yra Penės kalnas arba Pnompenė. To kalno papadėdėj davėm du į supakuotus saldainius bezdžionei. Ji nuobodžiaujančia fizionomija išsilukšteno ir sukramtė, kaip GI Wrigleys.

Voila. Iki ryt, o gal poryt. Kapstysimės po juodąją Kambodžos istoriją XXa. antroje pusėje.

Trys dienos su praeitim ir dabartim

2009-04-28T16:22:00.011+03:00

Šiandien baigėme trijų dienų grand turą po Angkor civilizacijos šventyklas. Prieš tūkstantį ar daugiau metų, kai Lietuvos tik vardas paminėtas analuose, statytos šventyklos įspūdingos, didingos, nesvokiamos, neaprėpiamos. Unesco saugomos. Tai didžiausias Kambodžos pasididžiavimas, nes jos ir ant pinigų, ir pagrindinis alus vadinasi Angkor, ir Kambodžos vėliavoje plėvesuoja Angkor sienos. Mums pasirodė, kad galinga civilizacija ir neigiamai pasitarnavo dabartinei Kambodžai - kol karaliai nesuvokiamais mastais plėtė savo valdas 10-12 amžiuje, nustekeno saviškius,kartu ir nepastebėjo, kaip kaimynai sustiprėjo tiek, kad sugebėjo užkariauti Angkorą. Kol Kambodža bandė atsigauti, kaimynai dar stiprėjo, pavyzdžiui, Tailandas tiek, kad net neįsileido kolonistų, kai Kambodžoje karaliavo Prancūzai. O dvidešimtajame amžiuje, kai Raudonieji khmerai bandė atstatyti turėtą galybę, įtraukė savo šalį į tokį kraupų raudoną liūną, kad iki šiol visi nuo jo žiaugčioja ir negali įkvėpti gryno oro. Be mums didesnį įspūdį paliko ne pačios šventyklos, bet gyvenimas ir verslas, vykstantis ir vykdomas aplink jas. Ordos turistų kasdien - puiki galimybė ordoms pardavėjų, vairuotojų ir kitokio plauko 'verslininkų' užsidirbti. Ne, užsidirbti ne tas žodis, gal tikslesnis būtų numelžti. Ir pikčiausia, kad visi vaikiukai, mergaitės, kurios tik išlipus iš taksi pripuola, apspinta ir siūlo nusipirkti daiktų, kurių tau visai nereikia, kažkodėl elgiasi taip, lyg mes jiems kažką esame skolingi. Pagrindinė jų mintis - pirk iš mūsų, jei neperki, tuomet duok dolerį, nes mes vargšau, o jūs turtingi, mums reikia mokėti už mokyklą, gelbėti savo šeimoms todėl tu privalai mums duoti. Galbūt tokia kaltės filosofija veikia prancūzus ar kitus kolonistinių šalių atstovus, mes tokios filosofijos nepriėmėme, o kadangi prekeiviai paprasto Ne nesupranta, tai bandėme su jais kalbėtis kitais būdais. Vienam, kuris skundėsi, kaip sunkiai jis dirba (miega šventykloje ir laukia, kol turistai jam duos one dollar), Aistis pasiūlė atvažiuoti į Lietuvą ir keltis šaltais žiemos rytais, varyti į darbą ir dirbi apie 12 valandų. Khmeras atsisakė:) Kitas būdas pasakyti, kad mums nereikia jų siūlomų daiktų buvo jiems pasiūlyti pirkti iš mūsų kompasą. Sakė : I dont need:) Tada mes sakėme - hahaha. Tokia "Hard selling" marketingo strategija - visas tris dienas. Todėl kažkaip net nustebdavome, kai vaikai nieko neprašydavo. Kaip pavyzdžiui šitie vaikiukai, kuriems Aistis parodė keletą triukų pirštais ir jie patys paprašė nuotraukos su juo:) Aš tuo tarpu turiu tokią nuotrauką. Aha, galvojate, paprašiau, kad vienuolis su manim papozuotų? Nė velnio! Vienuolis parašė manęs, kad aš su juo nusifotografuočiau! Vos nenukritau iš nuostabos, nuo Banyon šventyklos laiptų. Paskui paprašė dar vienas, paskui dar vienas. Negalėjau jų liesti, bet galėjau su jais kalbėtis. Užskaičiau, kad tai reiškia sėkmę ir laimę:) Ir tikriausiai didžiausią įspūdį paliko pilna šventykla žmonių penktą ryto, laukiančių, kol patekės saulė ir galės 'nutraukti' TĄ nuotrauką. Savikritika, gera kritika. Turime ir mes atvirutinį Angkor Wat. Visos avirutės, arba pavogtos dalelės Angkor civilizacijos palikimo, čia. Aisčio papildymas: dar pridursiu, kad protestavom prieš devinto kailio lupimą nuo keliautojų ir vietoj superbrangios kelionės laivu į plaukiojantį kaimą, paprašėme tuktuko piloto, kad nuvežtų į savo namus ir supažindintų su šeima, kas jam ir mums, beje, labai patiko; vaikams vietoj pinigų dalinom saldainius, bet nieko gero tuo nepasiekėm; negailėdami laiko ir jėgų diskutavom su vetiniais apie tai, kad pinigai ant medžių pas mus neauga, bet neįtikinom; bandėm įkvėpti planuoti savo ateitį ir siekti jos po truputį kiekvieną dieną, bet nerezultatyviai, nes mąstymas nesikeičia po vieno pokalbio; bet likome sužavėti khmerų noru mokytis (kol kas tik kalbų) ir labai aštriu praktišku mąstymu (kol kas tik push marketinge). Bet viskam ateis savas laikas. Mes tuo tarpu varom iš SiemReap į PhnomPenhį patikrinti savo pirmųjų hipotezių apie Kambodžą ir khmerus.

Mantas, Darius ir kiti trys milijonai

2009-04-26T18:53:00.002+03:00

Sedim kavinej, valgom Khmeru maista, as pradedu Aisciui skustis tokia netiketa 'liga', sakau - man pastaruoju metu vis girdisi, kad tajai, ar khmerai kalba rusishkai, o pavyzdziui, vat tik ka pasigirdo, kad uz nugaros sedintys amerikieciai persimete vienu kitu lietuvisku zodziu. Jo, sako vyras, tau tikrai blogai, cia gal nuo karscio....Ant tu zodziu nuo amerikieciu staliuko pasigirsta "Mantai,duok dvidesimt baksu...." Aistis pasipiktina, kad ir as ji savo ligom tuoj uzkresiu, bet kai be ceremoniju isiklausom i kalbas salimais, akurat, isgirstam lietuviskai. Eureka! Taip susipazistam su Mantu ir Darium, kurie Kambodzoje komandiruoteje kartu su internacionalais kolegomis (kaip smagu, kad yra imoniu, kurios tokias komandiruotes organizuoja). Beje, man su Mantu susipazinti nereikejo, nes mes pazistami nuo seniai - kartu gyvenome ekonomistu bendrabutyje Niujorke, astuntam aukste. Zodziu, ar tik nebus mazas, tas musu pasaulis? Vakaras tapo labai smagus, Trys milijonai ir Udrio daina sudainuotos po keleta kartu, Darius gailejosi, kad neturi savo akordeono, o Aistis su Mantu - kad neturi klausos:) Kazkodel sutikti tautiecius uz 10 tukst. kilomentru nuo namu, tampa neeiliniu ivykiu ir zmones staiga tampa draugu draugais. O namie juk kartais su kaimynais nesisveikinam, ech.... Beje, tai ne pirmi lietuviai, kuriuos sutikome, neskaitant Saulelio, aisku. Dar Bangkoke sutikome Amerikos lietuvius, desimt metu gyvenancius Cikagoje, kurie mus uzklabino, nes pamate mano maisiuka su "Vilnius - Europos kulturos sostine". Chiang mai, Velyku isvakarese as vos neishsisukau sprando ishgirdusi lietuviska snekta turguje. Tai buvo Ale ir Eugenijus, kurie atostogavo lygiai astuonias dienas ir jau buvo speje aplekti puse Tailando, pabuvoti Laose, dar planavo ir prie juros nulekti. Tik ka buvo ishsivire putepeles kiausinius terminiuose vandenyse savo Velyku stalui ir kviete mane prisijungti, deja nebuvo tam laiko. Pagarba jiems uz optimizma ir kosmini greiti. Taip kad rashyti Tevyne is didziosios tampa normalu:)

KraunamKaimynams ir šniokščiam dulkes

2009-04-24T17:56:00.005+03:00

Vienoj knygoj Beigbederio personažai sušniokštė savo draugo pelenus vietoj kokso. Mes taip sušniokštėm Kambodžos kelio dulkes. Persiritom per sieną stebėtinai sėkmingai vos per pusvalandį, per kurį du pasieniečiai savo kataloguose ieškojo valstybės Lithublablableinia. Tada sėdom į "taksą" - Toyota Camri, persisukusią nuo duobėto kelio reumato, kaip makaronas, ir 160 km dardėjom 4 valandas. Didelę dalį tokiu žvyrkeliu, kuris per kondicionieriaus angas mus ir salono interjerą vaišino saldžiomis smėlio dulkemis:) Šiandien mėgaujamės šaltu alumi ir stebimės kada khmerai išmoko taip gerai kalbėti angliškai. Prancūziško stiliaus kolonijinėse užeigose iš terasų stebime gatvės gyvenimą ir khmerų šokius. Kambodžoj esame 7 valandas ir jos mums kol kas labai patinka. Beje, sėdim mieste SiemReap, išvertus - "NugalėjomeTajus". Jei pritaikytume šį modelį Tėvynei, tai Šiaulius reikėtų pervadinti į "PakrovėmLatviams". Nors ir šiaip Šiauliai, mūsų mylimas miestas, gali drąsiai vadintis "KraunamPilotamsIrakoKaroVeteranams":) Linkėjimai šeimai, draugams ir miesto svečiams. O cia centrine SiemRiep gatve - pusiau asfaltuotas zvyrkeliuks, triuksmingas ir dulketas.

Tailandietiska Kernave

2009-04-23T16:33:00.007+03:00

Suskaiciavom, kad Tailande jau buvom alia Vilniuje (Bangkoke), Klaipedoje(Chiang Mai), Nidoje (Koh Tao), Sventojoje (Ao nang), Trakuose (Ayutaya), apsilankem ir tailandietiskoje Kernaveje - Sukhotai. Tai ankstesne Siamo karalystes sostine, kazkur 13-ame amziuje buvusi labai galinga ir itakinga, kol js nenukariavo Tailandietiski Trakai. Tai cia labai grazu. Sventyklu ir rumu griuvesiai visai neblogai ishsilaike. Jie visi - tokiam dideliam, graziam parke, kuri buvo malonu istyrineti ant dviraciu, ypac, kai kepina 37 laipsniai. Didzioji mano svajone - pamatyti didele Budos ranka irgi ishsipilde - as ja pamaciau, buvo tokia pat grazi ir ispudinga, kaip atvirutese ir Indres rekomenduoto zurnalo "Wanderlust" skyrelyje "Alternative Thailand". Aciu, Indre. Is Kernaves pajudejom Kambodzos link (tipo Latvijos, o gal Baltarusijos link), tai lankom tokius idomius turistams miestus kaip Grigiskes, Elektrenai ir Ziezmariai. Cia i mus zmones ziuri, kaip i tailandicius turistus ziuretu grigiskieciai, ziezmarieciai ir elektreniskiai. Bet kiekvienas miestas vistiek sugeba mus maloniai nustebinti, pavyzdziui, Grigiskese (t.y. Surin) zmones yra dideli maisto estetai ir naktiniame turguje viskas ne tik be proto skanu, o ir be proto graziai pateikta ir dar skaniau atrodo. Jei viskas gerai, ryt jau mojuosime is Kambodzos. Aciu Tailande uz turtus, kuriais mes naudojomes beveik du menesius! Begam tolyn nuo taves, kad butume arciau...kad sita svetinga, turtinga, linksma sypsenu salis neisitemptu lipniais nuo saldziu ryziu pirstais musu dar giliau i savo malonu liuna.

Into The Great Wide Open

2009-04-21T17:51:00.002+03:00

Laikotarpis: balandžio 9 – 19 imtinai

Priežastis: išmokti treniruoti protą

Vieta: Wat Ram Poeng vienuolynas (nuorodoje viskas labia tiksliai papasakota apie taisykles, reikalavimus ir kasdienybę)

Negalima: kontaktuoti su išoriniu pasauliu, kalbėtis, žiūrėti į akis, skaityti, rašyti

Prisiimti 8 įsipareigojimai meditacijos kursų metu: nežudyti nieko gyvo (nesilaikiau – uodai, musės, skurzdės, širšės, vienas voras), nesielgti seksualiai (laikiausi), nevartoti svaiginančių gėrimų (laikiausi), nemiegoti didelėje ir minkštoje lovoje (laikiausi) ir t.t.t

Kaštai: nemokamai, tačiau tikimasi, kad vienuolynui paaukosi sau priimtiną sumą. Paaukojau.

Rekomendacija: Labai rekomenduoju. Tačiau neverta tikėtis, kad bus lengva. Tai rimta dvasinė kelionė, full-time job.

Tuktukas nugabeno į Watą. Gavau kambarį antrame aukšte su vaizdu į rytus ir pietus. Todėl 4 val ryto medituodamas L formos balkone mačiau kaip leidžiasi pilnatis ir aušrinė sveikina kylančią saulę.

Persirengiau bltais rūbais, gavau pirminį instruktažą ir užduotį – 8 valandas meditacijos (15 min vaikščiojimo mechaninės sraigės stiliumi ir 15 min sėdėjimo poza, panašia į lotoso, nes nei pilnos, nei pusinės neišlaužiau).

Dienotvarkė: Varpas ir kaukiantys vienuolyno šunys kelia 4 ryto. Mankšta, apšilimas, meditacija iki 6:30. Tuomet pusryčiai po milžiniškais mango medžiais, nuo kurių krisdami vaisiai ištykšta į grindinį, kaip musės į priekinį auto stiklą. Bet kažkaip niekam nepataikė į galvą, nors apačioje valgydavo apie 120 žmonių. Per 10 dienų tik vienas žmogus nukentėjo nuo meteorito mango. Yes, bičiuliai, tai aš :) Pataikė per paskutinius pusryčius į ranką. Į išleistuvių pirštą, apie kurį rašiau viename pirmųjų postų. Bet kai supratau, kas atsitiko, jau nebeskaudėjo. Valgydavom apie 60 min. Pasiimame maisto, giedam 40 min, 20 min valgom. Tajai gieda labia gražiai Pali ir savo kalbomis. Aš turėjau jų giesmių angliškus vertimus. Viena malda man labia patiko. Ją girdėjau 20 kartų, todėl užsirašyti nereikėjo, išmokau atmintinai savaime:

We must contemplate on our food before eating it

So that is not eaten for pleasure and fun

So that it is not eaten for physical energy

So that it is not eaten for beauty

So that it is not eaten for attraction

Only for the continuation and nourishment of this body

For the possibility of simplicity and peace

For freeing the physical suffering of hunger

For supporting the ordination

For I hall destroy the feeling of hunger for a while

And will not produce a new feeling of overeating

Thus I will be free from bodily trouble and be able to live in comfort.

Grįžes į tradicinį ritmą, vis dar mintyse pasakau šią melodiją prieš valgydamas. Gerai nuteikia.

Po pusryčių šluojam savo kambarius nuo dulkių, plaunam išvietes su chemikalais nuo grybų ir valom kiemą, kur per parą prisirenka krūvos lapų ir pasibaigusios augmenijos nuo medžių. Po to, iki 10:30 medituojam. Tuomet – pietus. Vėl giesmės/maldos ir krentantys mangai.

12 val baigiame pietauti ir medituojame iki 16 val. Tiesa, aš dar turėjau malonų įpareigojimą palaistyti palmes – 30 min. 16 valandą – reportingas. Einame pas viršiausius vienuolius ir pasakojame apie savo potyrius. Jie kaip gidai mums aiškina, kas vyksta su mūsų protais, pavyzdžiui, pataria nekreipti dėmesį nei į mintis, kurios ateina į galvą, nei į jų kiekį. Auksinis patarimas, nes pradėjus darbą su protu, jis tampa visuotine kanalizacija. Taip pat iš vienuolių gauname užduotis ateinančiai parai. Pradėjęs nuo visiško elementoriaus, baigiau 4 ėjimo žingsniais ir 6 sėdėjimo žingsniais, 55 min sėdėjimo/ėjimo seto ir 10 val per parą. Rimta. Emocinė būsena svyruoja nuo euforinės iki totalaus susivarymo.

Po reportingo vėl meditacija iki 22 val. Tada miegam iki 4 val. Kas pastebjot, kad per dieną valgom 2 kartus? Taip, nuo vidurdienio iki 6:30 ryto kitą dieną – jokio maisto. Nei duos, nei parduos. Bet ir nereikia. Alkanas nesjaučiau nei vieną dieną. Energijos poreikis labia mažas, nes sėdint ir sraigiuojant daug kalorijų nesuvartoji.

Ir taip 10 dienų. Tiesa, šiek tiek kalbėjausi ir į akis žiūrėjau, nors neva negalima. Be kalbėjimo dar ištverčiau, bet nežiūrėt į akis… eina sau. Mano geru bičiuliu tapo vienuolis Phra Chaibodinas, kuris nutraukavo pokalbius, kuriuos pradėdavau su kitais farangais, sakydamas, kad tai kenkia mano mindfulness, laukdavo manęs prie vienuolyno vartų, kai pabėgdavau pasivaikčioti už sienų, nebegalėdamas pakęsti uždaros erdvės, papasakojo, kiek kainuoja pasodinti palmę vienuolyne (300 litų), kiek per mėnesį jie sumoka už elektrą (5000 litų) ir padovanojo du lotoso žiedus, kurių paprašiau Ritai išvažiuodamas.

Dar buvo nirvanščikai. Tokie baltaodžiai vakariečiai, totaliai išėję į save, vaikštantys stiklinėmis akimis ir dievą mačiusio žmogaus šypsenomis. Man jie buvo koktūs. Kodėl, taip ir nesupratau. Bet kai viena tokia atsisėdo šalia manęs per meditaciją ir pasinėrė į savo tobulybę užsimetusi tą šypseną, tai iššoviau iš salės kaip petarda. Kažkokia buka palaima. Panašu į ligą, kuria užsikrėsti nenorėjau.

Mindfulness turbūt nepasiekiau. Dėl to kaltinu vaikus vienuoliukus. Per Songkraną taip įsivėliau su jais į vandens karus, kad labiau prisiminiau The Thin Red Line, nei savo meditacinius įsipareigojimus. O grįžęs po šlapių imtynių 45 minutes žiūrėjau kaip katė prižiūri savo vos paeinančius kačiukus, išardžiau širšių lizdą mano tersoje, nukaudamas viskas širšes šluotos kotu, nes jos užsispyrusios grįždavo ir lipdydavo iš naujo. Ir dar radau po stogu lizdą su paukščiukais. Žiūrėjau į juos, kol pamačiau, kad į mane žiūri mama ar tėvas su kirminu snape. Šį laiką užskaičiau kaip meditaciją. Taip pat ir Songkraną užskaičiau kaip meditaciją. Taip tądien surinkau 10 val. Žurfako mokykla :)

Daugiau neberašysiu. Nes ir taip iki čia perskaitė turbūt tik tėvai ir gal dar Jurgis.Iš tų 10 dienų sau parsivežiau proto pratybas, o Ritai - smilkalų ir du lotoso žiedus. Jaučiuosi gerai. Tai buvo įkvepiantis dvasinis nuotykis su gera doze emocinės įtampos, bet stipriu pasitikėjimo savimi užtaisu. Tokio kokteilio stiklą išgerti tikrai verta.

Born To Be Wild

2009-04-19T13:46:00.003+03:00

Grįžau. 10 parų ir 4 valandos. Tai buvo įspūdingas dvasinis nuotykis. Dabar apie save žinau gal net ir truputį daugiau, negu norėčiau. Phra Chaibodinas sakė, kad jei toliau medituosiu, sužinosiu dar daugiau. Medituosiu. Bet, atsiprašau, ne po 10 valandų per parą. Labiausiai pasiilgau žmonos, po to žmonos, o tada žmonos. Todėl dabar einam į be proto ilgą vakarienę į nusispjaut kokio brangumo restoraną. Norisi kalbėtikalbėtikalbėti ir žiūrėti į akis. Nes iki tol buvo "no talk, no eye contact, walkingsitting walkingsitting, knowing knowing knowing". Mintyse parašiau gal kokius 20 postų. Sudėliosiu viską į lentynėles ir papasakosiu. Bet truputį vėliau. Dabar - laikas bendrauti.

Vaivorykštės miestas

2009-04-19T10:00:00.000+03:00

Ryžausi nusigauti iki Mae Hong son. Ryžausi, nes visi jau labai gasdino, kad kelias status, posūkingas ir oi kaip baisu juo važiuoti. Sako, jame yra netoli dviejų tūkstančių posūkių. Kelias iš tiesų įspūdingas, kiekvienas kalnų vaizdas vertas milijono, bet, aš tikrai esu mačiusi baisesnių kelių, pavyzdžiui Maljorkoje, ypač kai Martynas vairuodavo:)))) Mae Hong son - mažas ir jaukus, beveik be turistų (nes tik nedaugelis ryžtasi važiuoti tuo keliu, neva tai). Garsus dviem šventyklomis centre - viena auksine, kita sidabrine, kurios įjungiamos tik sutemus ir po valandos išjungiamos:) Ir, aišku, garsus kalnų vaizdais. Oi, kaip lygumų vaiko akis ilsisi į tuos kalnus bežiūrint. Aišku, budistai įsikūrė pačioje kalno viršūnėje, su pačiais nuostabiausiais vaizdais - jai grožintis lengva patirt nirvaną. Kalno šlaitai nusėti sausais lapais - čia pats karštymetis, tai kartais atrodė, kad esu ant Gedimino kalno rudenį. Kol užpūškavau peščiom į kalną, sukaitau, tai puoliau gaivintis įvairiais gaiviaisiais gėrimais, kaip pavyzdžiui, fanta. Kur buvęs, kur nevuvęs lietus užklupo, tai pasislėpiau po medžiu. Šalia prisėdo oranžinis jaunas vienuolis, irgi gėrė fantą. Taip pasedėjom su oranžiniais gėrimais, kol praskaidrėjo. Tada kalnai padovanojo man vaivorykštę, tokią ryškią,pilną, nuo krašto iki krašto, kaip tik vaikystės piešiniuose vaizduodavau. Ech, kaip gaila, kaip gaila, kad foto technika nėra tokia tobula kaip žmogaus akis (aišku, ir fotografas toks...).

Gražiausių durų ir kėdžių miestas

2009-04-18T14:52:00.007+03:00

Gyveno sau kalnuose miestukis, mažuts, gražuts, gyveno vietiniai Šan - tajai su birmietiškomis priemaišomis. Kalnuose augino kavą ir vargo nematė, kol pakeliui iš Kabulo į Goa, matyt, beklaižiodami po regioną užklydo hipiai – vokiečiai, amerikiečiai, daugiausiai. Ir padarė iš miestukio didesnį miestukį su hipiška atmosfera ir atsipūtimu ore. Toks yra Pai. Kadangi jis vis populiaresnis ir populiaresnis tarp turistų, tai, pavyzdžiui, pernai, miestelyje atsirado net dvi 7 eleven parduotuvės (kas nebuvo amerikėj, 7 eleven, toks mazas, bet patogus supermarketukas, dirbantis visą parą, prilyginčiau jį „Statoil“ parduotuvėms), be to, yra net du viesoforai, o tai jau rodo, kad miestelis gerokai išsiplėtė, praturtėjo. Atmosfera čai puiki, visi vaikšto taip lėtai, kad net vos kojas pavelka. Miestelio stilius – mediterranian thai. Tikrai, toks naujas stilius turėtų būti išrastas, nes grožio pajautimas ir romantika – viduržemiškas, europietiškas, o atsipūtimas – tailandietiškas. Labiausiai mane sužavėjo miestelio durys ir kėdės. Jie kaip susitarę visi turi stiliovas duris, ar vartus ir nenusakomo amžiaus, bet irgi gerokai stiliaus paliestas kėdes. Tuodu objektus ir stebėjau visą laiką. Pavyzdžiui, šitos: nuotrauka spalvota, jei ką, čia vietinio laikraščio redakcija. O šitų tai išvis nekomentuosiu, nes man jos tobulos, vien dėl spalvos. Ir kėdės - tobulos. Ir dar vienas nuotykis – visą naktį man nedavė miegoti gecko – mes jums dar nesakėme, bet mus gecko persekioja jau du mėnesius. Jis gal su mumis keliauja kuprinėj, ar ką. Gecko – vietinė įžimybė, driežas. Bet naktimis prabyla jis žmogaus balsu – lyg vaikas žagsėtų, lyg kokia aikštinga blondinė sakytų nee-a. Nu, šeip tai žiauriai juokingai jis prabyla. Ir kaip tyčia mano namelio sienoje, visą mielą naktį žagsėjo. O ryte kaimynas pasirodė. Bet čia, pasirodo, ne gecko, kitas kaimynas iškišo savo melyną galvą į verandą, nu žodžiu, čia tokių gražuolių apstu, tik spėk sveikintis. Tai ir su šituo - pasisveikinome ir išsiskirstėme, kas sau: aš – toliau į kalnus, jis – toliau į namelio sieną. Tikiu, kad dar pasimatysim.

Naam, water, wasser, aqua, voda

2009-04-14T20:50:00.002+03:00

Prie manęs švelniai prisiartino graži senyva tajų moterytė ir su nuoširdžia šypsena pasakė "Sawadee Pi Mai, Madam, Sanuk Songran", tuo pat metu ir taip pat gražiai šypsodamasi supylė man už apykaklės kibiriuką vandens. Nuo tada kibiriukai, išpilti ant manęs, tik didėjo, naivi mintis, kad jei aš nepilsiu ir ant manes nepils, subliuško. Beliko tik susidėti su labiausiai mane apypylusia chebra (trys kibirai ant galvos vienu metu ), susidedančią iš turtingų kinų, jaunų vokiečių, poros iš Taivanio, poros iš Šveicarijos ir be galo svetingų tajų ir pasiėmus tokį pat kibiriuką, atsilyginti tiek jiems, tiek revanšuoti kiekvienam praeinančiam. Liejamas vanduo reiškia laimę, sėkmę, apsivalymą, aišku. Prausiamas ir Buda. Paradas, trukęs gal kokias tris valandas,susidėjo iš kokių 40 ar daugiau vežamų Budos statulėlių. Ant jų visų pylė vandenį, o nuo statulėlių nutekėjusį vandenį vėl sėmė ir pylė sau ant galvų, nes jis jau šventas tapo. Nuostabi šventė, džiaugsmas miestui ir pasauliui.

Nuo Chiang Mai

Sveiki, sulaukę Šventų Velykų, Sanuk Songkran

2009-04-12T14:08:00.005+03:00

Gražios šiemet Velykos išpuolė - plius trisdešimt septyni, rankos ne žalios nuo dažų, o darniai juda masažo ritmu, nereikia valgyti kiaušinių penkis kartus per dieną, o tą vienintelį, kurį šiandien suvalgiau, į visų jūsų ir gamtos atgimimo sveikatą, pati išsiviriau, paprašiusi vietinių virtuvėje. Vos neapsiverkiau iš laimės, kai tajai galų gale suprato, ko aš noriu ir įmetė kiaušinį į verdantį vandenį:) Kiaušinis buvo skystas, suvalgiau jį su ryžiais ir daržovėmis. O čia jau vakar pradėjo skambėti - Sanuk Songran ir Sawadee Pi Mai - laimingo Songkrano ir Laimingų naujųjų metų. Perfrazuojant Hemingvėjų, sekmadienį, balandžio dvyliktą, fiesta sprogo, gerokai aptaškydama visus. Prasidėjo laistymosi šventė. Nesušlapti neįmanoma, pykti, kai ant tavęs kibirais pila vandenį ir tiesiai į veidą atstato vandens pistoletus - negalima. Lyg specialiai paminėdamas didžiają šventę, nulijo lietus - visi dar laimingesni, nes a taip, a taip šlapi, o čia dar nemokamas vanduo. Nes iki lietaus vanduo gaunamas trimis budais buvo: arba tiesiai iš kanalo, arba iš šlangos, arba perkami ledo luitai ir jie tirpdomi. Kai girdi garsiai grasiai sucypiant, žinok, kad gavo ledinio vandens:) Viskas atrodo maždaug taip: Ir taip penkias dienas:)

Dvylika pirštų

2009-04-10T13:38:00.002+03:00

Tailandietiško masažo kursai prasidėjo malda. Malda už mokytojus, už masažo išradėją, už Budą, – atvirkštine tvarka, aišku. Suėjom visi į kambarį, visi murma, dainuoja, o man juokas ima, nes,aišku niekas man nepasistengė nieko paaiškinti, kaip už ką, dėl ko ir ką man daryti. Paaiškinimas atėjo vėliau. Mokytoja – trisdešimt vienerių linksmų plaučių tajė, gerai kalbanti angliškai, net puikiai juokaujanti angliškai, na ir dar keletas padedančių mokytojų – ant kurių treniruojamasi ir kurie treniruoja. Pirma sesijos dalis, pirmi aiškinimai ir rodymai, pirmi dešimt judesių – viskas aišku, antri dešimt – kiek nebesuprantu, bet dar seku, trečia dešimtis – gal sustokim, ketvirta dešimtis, oj, palaukit, nebežinau jau, pamiršau pirmus dešimt. Ir tai tik pirma dalis iš penkų. Ateina laikas masažuoti man pačiai. Kiek nejauku,nes Thai masažas - giluminis, tai man nedrasu iškart įsiveržti į žmogaus audinius, ypač kai tik mokausi, nežinau, ar teisingai, ar ne. Mano modelis - tajuss Teen – gražutis čiuplutis vaikinukas, kuris turi .... o dieve....dvylika rankos pirštų. Nemeluoju. Iš kiekvienos rankos nykščio išauges dar vienas pirščiukas su sąnąriu ir nageliu. Privalau negalvoti apie tuos pirščiukus ir teisingai daryti judesius. Kai netikėtumo šokas praeina, pradeda prakaitas mušti, kai pagalvoju, kaip reikės pereiti prie pirštų masažavimo dalies...Kokį būdą tiems pirščiukams pritaikyti? Ar čia ką pajuokauti, ar nepastebėti... Bet ir pirštų masažas praeina normaliai, nieko ekstra man nereikia daryti, pamasažuoju tiesiog tradicinius penkis vienos ir penkis kitos rankos pirštus ir tiek. Beje, Teen labai geras masažo mokytojas ir pats puikiai daro masažą. Dvylika pirštų - ne kliūtis eiti ir daryti, kas patinka. Tai yra nuostabu. Tai, kad išsigandau dvylikos pirštų tik parodė man mano ribotumą ir dar kartą priminė, koks pasaulis yra nuostabus ir įvairus. Ir kaip gerai, kad atvykau į Tailandą, į Chiang mai ir ėmiausi masažo kursų, ir pamačiau žmogų su dvylika pirštų. Tai sakau labai nuoširdžiai - tegu tai būna kažkas naujo mūsų ironijos kupiname bloge. Juk tuoj Velykos...

Ego need some meditation..

2009-04-09T15:21:00.002+03:00

..pasakė Bruno ir išvyko į Tarifą. Ego needs some meditation, pasakė Aistis ir išvyko į dešimties dienų meditacijos kursus pas budistų vienuolius į Wat Ram Poeng. Nuspirko tris komplektus baltų rūbų, apatinių irgi. Negalės susisiekti su išoriniu pasauliu, skambinti, skaityti, su niekuo šnekėtis. Dar jam liepės atsinešti vienuoika baltų lotoso žiedų ir vienuolika geltonų žvakių. Paskutinį kartą vyrą mačiau, kai jį tolumon nusivedė vienuolis:) Nu bet ką aš čia, ironiškai, grįš ir, jei po nušvitimo dar mokės kalbėti, pats viską papasakos:)

Rytoj - kaip į darbą

2009-04-08T11:37:00.006+03:00

Ketvirtadienį kelsimės pavyzdingai - 6:30, t.y. vos prašvitus. Po rytinių procedūrų ir pusryčių išeisime į gatvę, pasigausime visuomeninį transportą ir važiuosime į priešingas Chang Mai miesto puses. Rita - į šiaurę į Chetawan tajų masažo mokyklą, o aš - į pietvakarius pas budistų vienuolius mokytis meditacijos. Kaip į darbą :) Ir taip maždaug 10 dienų.

Bet taip bus rytoj. Šiandien toliau gyvename sotų, pigų ir lėtą backpackerių gyvenimą šiauriniame Chang Mai. Jaukus 1.2 mln gyventojų miestukas su smektos spalvos smogu virš stogų (nuotraukoj turėjo matytis įspūdinga miesto panorma)

Vakar tradiciškai pasiėmėme mocikelį, apvažiavome miesto apylinkes, o šįryt užlipome 17 km kalnų serpantinu į vieną šventyklą, kurią neva turi aplankyti kiekvienas budistas.

Lankytojų srautu ji nė iš tolo neprimena Mekos, nors, tiesa, farangų saulėje raudonai keptas fizionomijas čia gerokai atmiežia lankytojai tajai. Žinoma, farangams parengtas special treatment :)

Po to 17 km serpatinu leidomės nuo kalno išjungę variklį. Taupėm tajų orą, nors jiems patiems ekologija absoliutus nulis. Išgeria vandenį, meta plastiką į krūmus, šiukšlės pakelėse, kriokliuose (kur piknikauja vietiniai) ir t.t. Arba čia vai fare a culo požiūris arba kokia mūsų dar nepažinta budistinė paslaptis.

Na tiek, protas daugiau neišveža 38C karštyje. Sveikiname bičiulius Lietuvoje su šiltais orais, pirmais šašlais ir antikriziniu vitaminu D. Labai prašom nesiųsti nuotraukų iš Lietuvos, nes nuo balandžio iki spalio mums Lietuvoj geriau nei kur kitur ir dabar prieš sutaršydami vakarienę pas indus arba tajus, arba musulmonus, pasibėdavosim, kad nuo šiol bus sunkiau keliauti po tropikus dėl laimės mėnesių Lietuvoj;)

Pirmasis

2009-04-06T08:54:00.002+03:00

Ayutaya - pirmoji, senoji Tailando karalytės sostinė ir tai pirmasis miestas, kuris mums nelabai patiko. Tai pirmasis miestas, kuriame mus pagasdino, neva gatvese nesaugu, tai pirmas miestas, kuriame labai intensyviai buvome ikalbinejami pirkti ivairias supakuotas keliones ir pirmasis miestas, kuriame buvo viskas brangiau nei bet kur kitur iki šiol. Tai mes kažkaip nesupratome nei to miesto, nei jo gyventojų. Bet dėl šitos nespodžiankos gavome dvi kompensacijas. Pirmoji - Ayutayos šventyklos, kurių čia koks milijonas ar du. Visos labai ispudingos, stupos varijuoja su prangais (nežinau, kaip jie lietuviškai). Plotai, kuriuose stovi tos senovinės šventykos ar rūmai - milžiniški. Tiesa, Ayutayos miestą aštuonioliktame amžiuje po ilgų bandymų užkariavo Birmiečiai, daug šventyklų buvo sugriauta, milžiniškos auksinės Budos statulos ištirpdytos, bet tai, kas šiandien yra likę - vis tiek labai įspūdinga. Nuotraukos - šone. Antroji kompensacija - nauji smagūs draugai britai Chris ir Izabel, su kuriais buvo aptartos visos globalios ir lokalios temos ir padaryta gera apyvarta vietiniams alubariams. Tikimės su jiedviem susitikti Šiaurėjė kur šiuo metu jau atsibeldėme - esam Chiang Mai. Nors šiaurietiškas svetingumas skamba kaip oksimoronas, bet jau spėjome jį pajusti. Kita puiki naujiena - čia šalčiau:) Valio. Nes, tiesą sakant, vaikščiojant tarp tų stupų jau trumpam buvau užpavydėjusi lietuviškų penkiolikos:)

Long Live The King

2009-04-03T16:13:00.003+03:00

Šiame bloge nei žodžiu neužsiminsim apie Tailando karalių. Kodėl? Todėl. Šiandien vietinis blogeris gavo 10 metų už karaliaus nuotraukų (pakoreguotų :)) publikavimą savo bloge. Be to, šiukštu negalima laižyti pašto ženklų, nes ant visų yra karaliaus atvaizdas (gerai, kad priminiau Ritai, kai Phangane gatvėj ji prie liežuvio kėlė ženkliuką skirtą Rokui ir Taurui atvirutei) ir mindyti pinigų, nes visurvisur karalius, žinoma, jaunas jaunas gražus gražus, nors dabar jam 82. A Lenin takoj maladoj :))

Prie "poilsio kambario" mūsų svečių namuose Ajutajoje.

Naktinėje Ajutajoje

Užeigoje, kur šįryt pusryčiavome

Ant pinigo.

Karalius ya labai mylimas ir gerbiamas. Iš tajų sužinojome, kad jis yra geriausias žmogus pasaulyje, pats augina ryžius ir gali iškviesti lietų. Apie tai gražiai užsimena ir vietinė spauda. Taip, jis įtakingas. Jo valdžia tokia svari kaip Didžiosios Britanijos arba Švedijos karalių. Jie, beje yra geri draugai. Šiuo metu jis sveikas ir neserga, ką patvirtina jo atvaizdai mieste.

Jurgi, pasakyk, koks Tavo adresas? Dovanų laivo kapitonas parašė SMS, kad jau pakeliui į Lietuvą ir jau pasiekė Samoa, bet kad mes pamiršom jam pasakyti, kur pristatyti kuprines su lauktuvėmis.

Globe Trekker ir Šokoladas su Binoche

2009-04-02T17:55:00.009+03:00

Juliette personažas gamino gerą šokoladą. Bet papūsdavo kažkokios krypties vėjas ir ji susikraudavo šmutkes ir varydavo bet kokia kryptim. Svarbu kad kažkur kitur. Scenaristas net visai logiškai emocišką pagrindimą Coelho stiliumi buvo susukęs apie tą šauksmą judėti pirmyn. Prisimenat, matę Šokoladą? Tai dabar mums su Ritine tas pats. Būnam būnam, fainafaina, bet staiga click ir užknisa. Tuomet kraunamės šmutkes ir varom kažkur kitur. O tada galvose skamba Globe Trekker melodija tararara tararara tararara tararara (nežinau, ar teisingai surašiau natas, nes dainuoju kaip Valiaus daržovės).

Tai vakar atsibeldėm į Kačanaburį. Paėmėm kambarį už 12 litų su vaizdu į Kwai upę ir iš džedajaus Jodos išsinuomavom mocikelį. Iškart po to laimėjau didžiausio mieste šalmo konkursą, bet savigarba buvo didesnė, todėl važinėjau be šalmo.

Šiandien iš viso susukom 160 km ir darėm štai ką:

Nea, kriokliai nenusibodo. Rita lipo į vandenį antra, nes kol maudžiaus, saugojo mūsų daiktus nuo "beware of fierce monkeys". Kai grįžo po maudynių, gavau į kuprą, kodėl neįspėjau, kad žuvys kandžiojasi. Bet jos juk nesikandžioja, o tik nesėkmingai bando apžioti koją, nes yra tik alaus butelio dydžio, o burna kaip antpirštis. Tad norėdamos pavalgyti iš tiesų tik pakaso uodų įkandimus ant kojų (o jų daug, nes upė, mangrovės, džiunglės).

O dabar sutaupę krūvą pinigų, nes nakvojam pigiai ir nevažinėjam taksi, sėdim labai padorioje užeigoje, kur kaip įprasta dirba nuoširdžiausio pasaulyje veido mokyklinio amžiaus vaikai, gaunantys iš Ritos stabilią arbatą "nes juk reikia". Turim daug reikalų, tad juos tvarkom su tom yam, chicken satee, singha, chang, leo, mango ir, žinoma su iiiice (ryžiais:).

Visiems siunčiam labų dienų, o Šapiams ir Galdikams - BRAVO. Tą pačią dieną po boicą. Šapi, Giedriau, manau, jūs turėsit man daugiau papasakot apie metodologiją;) Tuo tarpu mėgaujuosi šiuo vaizdu :)

Lietus

2009-03-31T11:38:00.004+03:00

Šiandien nuo pat ryto iki pietų Bangkoką plovė lietus - lyg pasidžiaugdamas , kad mūsų brangieji liudininkai susilaukė Šapiuko. Mes irgi labai džiaugiamės ir leidžiam sau ilsėtis pasyviai. Vakar buvom pasirengę pslikti Bangkoką ir varyti į Siamo širdį - Ajutają ir Kančianaburį. Sukvietėm į vakarienę naujuosius draugus gudbaibaibai ir visa kita. O siandien rytą pabudom ir supratom, kad niekur nevaziuojam. Nusprendėm pasiimti atostogų nuo atostogų. Eina sau tempas :))) Tad dabar jau keturias su puse valandos sėdim kažkokių jogų užeigoj, geriam aitrią arbatą ir klausome tokios muzikos, nuo kurios norisi nusimauti batus ir eiti per vandenį laiminant pasaulį. Bet to padaryt negalim. Mat vakar buvom TOSE gatvėse - Soi Cowboy ir Nana. Tai pirmojoje Aistis turėjo didelį pasisekimą, o antrojoje, irgi Aistis turėjo didelį pasisekimą, bet jau ne tarp moterų, o tarp vyrų, pakeitusių lytį - ladyboy, ar katoi tajiškai. Nieko ypatingo, Aistis džiaugiasi:) Dabar visas ramus vegetariškam jogų bare suvedinėja mėnesio finansinius galus ir sako,kad turim 2 EUR pliusą :) Šiandien mes jau suprantam, ką reiškė žodžiai "vaikščiokit lėtai". Be to, ramiu žvilgsniu žiūrim, kaip audra varto tajų skėčius ir reklamas, vanduo gatvėje kyla iki kulniukų, o nykščio dydžio tarakonai lenktyniauja, kas greičiau nuo potvynio pasislėps Aisčio tašėje. Matyt visgi reikės nusiimti batus ir eiti per vandenį ;)