Gunung Krakatau

Dar vienas egzempliorius mūsų geografinėje kolekcijoje – Krakatau ugnikalnis. Šitas gamtos blogiukas gerokai sudrebino pasaulį 1883 metais, kai išsiverždamas sukelė cunamį, nuplovusį aplinkines salas, bangos nusirito iki Arabijos pusiasalio, išsiveržimo garsą girdėjo australai, o šios vietos klimatą pakeitė bent dviems metams, nes jo iššautos dalelės net stratosferą pasiekė. Po išsiveržimo pusiau sugriuvo ir jis pats, šalia jo išaugo kita sala, dabar vadinama Krakatau vaiku, kurio apžiūrėti mes ir išsiruošėme.

Kad gudriai pasiektume veikiantį ugnikalnį turėjom persikelti iš Javos į Sumatros salą, ir iš jos uostelio Kalianda dar plaukti tris valandas iki Krakatau salyno. Kažkodėl šitas įspūdingas objektas nėra mėgstamas turistų, tai nusigauti iki jo kainuoja, be to, kamuojanti kelionė (matyt dėl to ir nemėgstamas turistų). Šeip ne taip nusiderėję nors šiek tiek, suplojom pasakišką sumą 120 dolerių už visos dienos „turą“ iki ugnikalnio, su vietiniu gidu, kuris, savaime suprantama, nekalba angliškai ir per kelionę mums pasakė gal kokius penkis OK. Ir viskas.

Plaukėmė Indijos vandenynu irgi, švelniai tariant, antpirščiu – siaura žvejų valtele, iš kurios abiejų pusių pritvirtinti bambukai, neva dėl stabilumo. Tris valandas iki objekto ir tris su puse atgal – dėkojome bambukams su kaupu, nes jie tikrai pridėjo stabilumo. Per tas šešias valandas valtyje aš iki galo įsitikinau, kad neturiu jūros ligos ir jau beveik nebebijau vaizdo „atvira jūra iki horizonto“. Aistis, AKA jūrų vilkas, net sugebėjo antpirštyje numigti kepinamas saulės, nuolat apipilamas tonomis vandens ir atlaikydamas pagrindinį bangų smūgį, nes sedėjo laivelio priekyje.

Ugnikalnį pradėjome matyti maždaug po dviejų valandų plaukimo ir jis mums atrodė kaip debesų fabrikėlis. Pasiekėmė ugnikalnio salą, kuri iškilo 1927, tai reiškia yra jaunesnė už Aisčio senelį.Smėlis juodas, karštas net pavėsyje. Lipome iki ketvirto ugnikalnio lygio.Tai čia koks penkiasdešimt metrų nuo paplūdimio, bet toliau ir nesinorėjo, nes net iki čia buvo atriedėję nedidukai lavos akmenukai. Laukti išsiveržimo ilgai nereikėjo – kas kokias dešimt minučių Krakatau sako didelį ir galingą GUNUNG ir išspjauna baltus dūmus. Šiuo metu jis neaktyvus, ir ačiū dievui, nes kovą, sako, seismologai užfiksavo paūmėjimą, tai tuos lavos akmenukus jis mėtė net iki jūros. Dėl to gunung – taip indonezietiškai yra ugnikalnis, bet pagalvojome, kad pavadinimas skamba panašiai į garsą ugnikalniui išsiveržiant. Va tai tau ir Krakatau. Dar pastoviniavome, atsisakėmė gido pasiūlymo išraižyti savo vardus ant medžio ir patraukėme namo antpirščiu.

Pakeliui sustojome išsimaudyti ir kokosų pavalgyti. Nieko ypatingo, tik maudynės Indijos vandenyne. Grįžom sėkmingai. Gyvi sveiki. Čia vat kaip pusė kaimelio mūsų jūrų traktorį į krantą traukė: Dar turėjom likti vieną dieną Kalianda miestelyje – išsiskalbti rūbus nuo druskos, išsidžiovinti batus ir atgauti jėgas – atrodo, nieko neveikėme, visą dieną tik valtyje sedėjome, bet buvome be proto pavargę.

6° 10' 28 p. pl. ir 106° 49' 46 r. ilg.

Tai Džakartos koordinatės. Vakar po juokingai trumpo ir visiškai nesudėtingo skrydžio iš Singapūro, į kurį vos spėjome, nes pramiegojome, galutinai palikome Indokinijos pusiasalį ir pradėjome kelionės etapą Indonezijos archipelage. 17.000 salų, 240 mln. gyventojų, didžiausia islamo valstybė pasaulyje, 5-ta didžiausia pagal gyventojų skaičių, spuoguota ugnikalniais, parkinsonuojanti žemės drebėjimais, prausianti cunamiais. Jaučiu, kad Indonezija taps vyšnia ant mūsų kelioninio deserto viršūnės. Matysim, ar taip ir bus.

Kol kas esam pilni gerų lūkesčių ir teigiamo adrenalino. Ypač todėl, kad beveik du mėnesius gyvensime pietų pusrutulyje. Pietų pusrutulyje! Nežinau, kaip jūs, bet mudu, geografijos entuziastai, žiūrėjom viens į kitą darželinuko akytėmis, kai lėktuvu kirtom pusiaują. Per stiuardesę nusiunčiau pilotui raštelį, prašydamas pasakyti laiką ir koordinates, kuomet kirsime Ekvatoriaus liniją. Ir gavau atsakymą, kurį įsiklijavau į kelionės žurnalą. Tai įvyko 2009 m. liepos 24 d. 13:16 val Singapūro laiku, 0° 0' 0'' platumos ir 104° 14' 23'' rytų ilgumos virš Indonezijos Singkepo salų. O po sepynių valandų Džakartos knaipėje jau kėlėm tostą už miestą, archipelagą ir pietų pusrutulį.

Pietų pusrutulis yra geras pusrutulis. Klimatas švelnesnis, nes gerokai daugiau vandenyno, negu šiauriniame. Gamta švaresnė, nes mažiau žemės, kurioje žmonės įkuria civilizaciją ir teršia. Daugiau gaivaus oro, nes vėjas virš jūros gyvena laisvai. Mažiau žmonių – 12 proc. visų planetos gyventojų, anot Wikipedijos.

Pietinio ašigalio akis vėpso tiesiai į Paukščių tako galaktikos centrą. Skaidresnis dangus ir vaizdas į galaktikos centrą reiškia, kad žvaigždės mums švies ryškiau ir jų matysime daugiau. Tiesa, Džakartoje negalime to patikrinti. Čia ryškiausiai šviečia gatvių žibintai ir vietinių merginų iškirptės, kuriomis jos iš alaus bokalų bando išžvejoti raudonskruosčius blyškiaveidžius ešerius. Taip pat negaliu patikrinti ar tulike ir duše vanduo bėgdamas į nuotekų skylę sukasi prieš laikrodžio rodyklę, nes mūsų viešbutuke vanduo nenusileidžia. Turinį reikia nuplauti kibiru, o kai pili iš kibiro niekaip nesusidaro tasyklingas sūkurys. Tiesiog nugarma žemyn kažkoks chaosas. Taip pat dar netikrinom, ar uraganai irgi sukasi prieš laikrodžio rodyklę.

Bet visai atsitiktinai susidūrėme su kita pietų pusrutulio išdaiga. Ieškodami viešbučio, ir besukodami žemėlapį pametėm pasaulio šalių kryptį. Atsekiau šiaurę pagal saulę ir pasitikrinau su kompasu. Ir duomenys nesutapo :) Kompasas teisingai rodė šiaurę, bet susipainiojau aš, įpratęs matyti saulę piečiau nuo savęs. Pietų pusrutulyje saulė rieda šiaurine dangaus puse. Šešėliai irgi krenta į priešingą pusę, negu namie.

Gal skamba infantiliai. Bet mums tos mažos detalės suteikia tiek naivais džiaugsmo, kad man visiškai nusispjaut kaip skamba.

O toliau bus tik smagiau. Indonezijoje keliausime du mėnesius. Java, pietų Sumatra (Krakatau ugnikalnis), Bali, Lambokas, Flores, Malukai, Sulawesi. Po to grįžtame į Malaiziją padaryti šiaurinės Borneo dalies. Long live archipelago!

P.S. Beje, suvedę balansą, pasišnekėję su šeima ir pasiilgtais (be bajerio) kolegomis, nusprendėme keliauti ilgiau. Grįšime gruodžio pradžioje.

Kodėl Japonijos princesei pasisekė labau nei Margaret Thatcher

Todėl, kad Masako vardu pavadinta orchidėja - daug gražesnė. O Geležinei ledi singapūriečiai paskyrė tokią susisukusiais lapeliais. O Ivanui Gasparovičiui, Slovėnijos prezidentui, irgi pasisekė, nes jo orchidėja štai kokia. Bet aišku, matyt nėra negražių orchidėjų. Buvau Orchidėjų soduose Singapūre. Negali likti abejingas toms gėlėms, manau, kad mano šeimos gėlininkes ištiktų širdies priepuolis nuo tų gėlių grožio. Aš irgi vaiksčiojau ir aikčiojau. Pavyzdžiui, man patiko šita, kuri norėtų būti narcizu: Arba štai šita gražuolė.

Orchidėjų biznis bais populiarus čia. Kaip jie patys sako, jų botanikų pastangos išvesti vis daugiau ir gražesnių orchidėjų, pridėjo Singapūrą į pasaulinį gėlių žemėlapį. Mano favoritė - šita tigrinė, Ji dar ir kvepia dieviškai.

Nuostabios gėlės. Nuostabus sodas.

Haris Singapūre

Stebuklingas, magiškas ir baisus reikalas, kurį mes darėme šeštadienio vakarą Singapūre – Hario Poterio šeštojo filmo premjera!!!!!!!! Taip jaudinausi prieš filmą, kad maniau širdis sprogs, o jau prasidėjus filmui gailėjausi, kad jis baigsis, nes būčiau galėjusi taip žiūrėti ir žiūrėti.

Kino teatras nebuvo modernite, kaip tikėtumeisi iš Singapūro – toks į Vyzlių landynę panašus - raudonos užuolaidos, senoviškos kėdės ir pan. Anyway, popkornų nuotaika vyravo, aplinkui knibždėjo žiobarai singapūriečiai paaugliai su firminiais nepadirbtais rūbais, o mes išsigandę ir susijaudinę, Dobio veidais, laukėme seanso pradžios.

Toliau siūlau neskaityti tiems, kuriems HP nieko nereiškia, kuriems jis daug reiškia, bet kurie dar nematė filmo ir nenori sužinoti apie jį nieko, nes tuoj išdėstysiu savo nuomonę apie filmo meninę, kinematografinę ir emocinę vertę.

Iš pradžių apie emocinę – ji neįkainojama, nes vėl smagiai nukelia į Hogvartsą, vėl smagūs bajeriai ir maži stebukliukai, bet čia matyt tik tiems, kurie šiaip kaifuoja nuo burtų pasaulio. Daug filme ir baisių scenų, verčiančių griebti vyrui už rankos. Kaip pavyzdžiui ši, apie kurią visi šneka, nes jos nebuvo knygoje.

Meninė vertė. Kad nereikia knygos lyginti su filmu, savaime suprantama. Bet šį kartą kaip tyčia filmas atliepia knygą – toks lėčiausias įvykiais, fragmentiškas, daugiau kaip pasiruošimas kažkam dideliam - grande finale. Juk ir pastaroji knyga buvo neįtikėtinai ilga ir daugiau iš prisiminimų sudėliota, daug naratyvinio siužeto, taip sakant, kuris gyvybiškai svarbus visai HP ir Patys Žinote Ko istorijai, sudėliojimui taškų ant i. To viso neįmanoma perkelti į dvi su puse valandos ekrane. Todėl kai kurios svarbios detalės, toks jausmas, paskubomis ten įkištos, nes taip reikia, pavyzdžiui, kas tas Netikras princas.

Kinematografinė vertė – apie filmą labai daug teigiamų recenzijų, bet aš vis tiek lieku prie nuomonės, kad, pavyzdžiui, Ugnies taurė ir Fenikso brolija – daug geresni filmai. Kaip tik vakar, lyg burtų lazdele pamojus, per TV rodė "Ugnies taurę", tai mes hostelyje užsiėmėme geriausias vietas prie TV ir gėrėm akimis. Ir tikrai, nu nerealus filmas, pagal nerealią knygą – kiekvienas pakabintas šautuvas iššauna, kiekviena emocija pamatuota, neįtikėtina išmonė!!!! Nobelio literatūros premiją J.K Rowling, prašau!

Vėl grįžtu prie naujojo - o aktoriai kokie juokingi! Nu sunkus tas metas – paauglystė. Ir dar, manau, kad HP, kaip herojus, turėtų būti drąsesnis su mergaitėmis. Ir dar, aišku, didžiausia pagarba mano mylimajam Alanui Rickmanui už įtikinamą, gasdinatį, iki panagių sarkastišką ir paslaptingą Sneipą.

Apibendrinant – žiūrėti bais smagu, bet laukiam dviejų finalinių filmų. Tik po metų, kaip ilgai laukti…...

Miestas, sala ir valstybė vienu metu, kas?

Taip teisingai, Singapūras. Atvykom vakar vakare ir manęs neapleidžia toks pat jausmas, kaip aštuntoj klasėj važiuojant į Austriją ir turint dešimt dolerių dviem savaitėms - kainos kosminės, o visko taip norisi. Mūsų kuklus biudžetas, su kuriuo iki šiol jausdovaomės kaip karaliai, Singapūre pasirodė varganas ir mes jį sprogdinam ne dienom, o valandom. Ir nieko nostabaus - čia kainos, tokios kaip Lietuvoje. Hahaha, nu gerai, gal kiek didesnės, tai įsivaizudokit, mes pripratę už grašius kasdien prabangiai gyventi, tai ir patekome į šoką.

Pavyzdžiui, alaus pigiausio maža skardinė kainuoja 2 singapūro dolerius (1.40 USD), šiandien neva pigiai pavalgėmė gatvės maisto - prasidėjo Singapūro maisto festivalis, tai negali pykti - už 11 USD, kai būdavom pripratę papietau abu už keturis USD.

Pirmą kartą gyvename bendrabučio tipo hostelyje ir mokam daugiausiai per kelionę - 25 USD. Skandalas!!! Tiesa, nemokamas internetas ir pusryčiai. Tai mes, lygiai kaip aprašinėjo viena talentinga žurnalistė, kaip tie indai bandėme prisigrūsti pusryčių visai dienai, bet kiek gi žmogus gali suvalgyti bulkos su uogiene. Na, bet aš nesiskundžiu, nepagalvokit, kriaukšleles pagriaušime ir kažkaip išgyvensime.

Kitas Skandalas - tai prekybos centrai. Pamenat, kai rašiau apie įvairius fifų spąstus? Tai pamiršti reikia tuos, joks Bankokas, Kuala Lumpuras ar Akropolis neprilygs Sigapūrui. Man tai net žodžių trūksta aprašyti visą gausybę, o būnant prekybos centruose, tai net kvapą užėmė. TIKRAI. Aisčiui irgi. Jis, matyt, neapžiūrinės Singapūro įdomybių, o liks gyventi viename tokiam knygyne, kur nuo gerų knygų gausos suskausta galva.

O šiandien vakare eisime išbandyti dar vieno singapūriečių bais pamėgto "sporto" ( po maisto ir shopingo). Nesakysiu, kokio, tik pasakysiu, kad jo aš labai pasiilgau. Maža to, tai toks malonumas, nuo kurio jau dabar saldu, jam dar neprasidėjus. O labiausiai mums pavydėti turėtų Brunai ir Gytis su Neringa, nes jie mūsų susijaudinimą suprastų, oi kaip suprastų, Iki, skrendam ten ir iš naujos savaitinės nuotraukos siunčiam mąslius praeivių žvilgsnius Singapūro Boat Quay kryptimi.

Atostogos nuo atostogų

Atostogos nuo atostogų tęsiasi, todėl, kaip visada atostogaujant, nėra ką papasakoti iš lervinimosi gyvenimo. Kad jums informacijos netrūktų, galite peržiūrėti nuotraukas iš Malaizijos štai čia.

Lietuvišku ritmu

Taip smagu, kai iš Lietuvos sklinda patriotinės nuotaikos! Iš jūsų supratu, kad Dainų šventė, Tautiškos giesmės giedojimas, Jachtos sugrįžimas, kartu ir visas tūkstantmečio minėjimas pažadino gražius jausmus lietuviškose sielose. Tai labai įkvepia ir mus, gal net kiek ir gaila buvo, kad ne Lietuvoj buvom per visas šventes. Bet bus tų švenčių, o mes čia, Malaizijos Tioman saloje gyvename irgi lietuvišku ritmu. Vien jau dėl to, kad esame keturiese – Laimona su Martynu ( L&M) gyvena per vieną namelį nuo mūsų – ir nuolat šnekame lietuviškai ir apie Lietuvą. Be to, saloje daug kas žino Baltijos šalis, nes čia kažkur aplinkui salose buvo filmojamas realybės šou „Robinzonai“. Mūsų dienos paprastos – atsikeliame, į jūrą, ilgi pusryčiai su lietuviškom kalbom ir tolimu žvilgsniu į Pietų Kinijos jūrą, valgome dažniausiai keptas bulves su kečupu, tingi diena paplūdimy, vėl į jūrą, pokaičio miegelis, į jūrą, ilga vakarienė su lietuviškom kalbom. Vakare prasideda variacijos – arba laužas ir vynas paplūdimy šviečiant pilnačiai, arba kino seansas pas L&M – „Sopranų“ antras sezonas. Naujas rytas – vėl viskas iš naujo.

Vakar pavyzdžiui, ėjome į kitą salos pusę per džiungles. Tai, nepaisant to, kad džiunglės labai patiko, tropinių gyvūnų daugiau matome savo kieme – kas ryt po žolytę išeina pasivaikščioti kokio metro ilgio (tikrai, nemeluoju) Monitor driežas (kas pasakys, kaip monitor lizard vadinasi lietuviškai, nes mes nemokšiškai tuos siaubūnus vadiname varanais), iškart už namelio gyvena koks dešimt beždžionių (jos šiandien buvo užtvėrę kaimelio kelią, nes knisosi šiukšlėse, tai nelabai malonu buvo pro jas praeiti, kai genties vadas šnypštė ant kiekvieno dvikojo), man dabar rašant šikšnosparnis suka ratus aplink gretimą namelį (kažkoks matyt maratoninkas, nes jau kokį dvidešimtą ratą daro), o smėlio musės mane taip sukando, kad turiu šimtą žymių įvairiose kūno vietose (galiu girtis, kad esu skaniausia iš mūsų keturių).

Dar matome nuostabius saulėlydžius.

Aistis vėl nardo (nuotraukoj „Šią savaitę“ dar matosi žymės nuo įsispaudusio akvalango). Šiuo metu daro kažkokius testus, nes mokyklėlėje rytoj turės atsiskaityti ( tuo tarpu maratonininkas pakeitė kryptį ir suka dešimtą ratą jau). Dar žinokit, jei jums kada skambinsim, tai iš šitos telefono būdelės

Ir jei kas pagalvojote, kad kiekvienas mano čia parašytas sakinys yra pagyrūniškas, tai apsigalvokit, nes čia tik realybė.

Tik Horizontas

Indokinijos pusiasalį su Vietnamu palikom toli, atskrisdami į Melakos pusiasalį, Malaiziją, Kuala Lumpūrą. Pašmirinėję multinacionalinėm Malaizijos sostinės gatvėm (nu dabar jau tikrai atrodė, kaip žvaigždžių karų epizodas), lėkėm į Melaką, miestą kurtizanę, kuris per istoriją turėjo bent keletą šeimininkų – malajų sultonus, protugalus, olandus, britus, malajus vėl, dabar – turistus) ir neprarado stebuklingos nuotykių dvasios. Bet svarbiausia – mes jį pamatėm! Malakos sąsiaurį! Mūsų geografiškai angauotiems protams tai buvo taip pat saldu, kaip vaglgyti malajietišką desertą Cendal – žele gabaliukai, pupelės, apipiltos kokoso pienu. Sėdėjom ant akmenų ir žiūrėjom į Malakos vandenis. Mums tiek daug ji pasakė..Įsivaizdavom visą turtingą šitų vandenų istoriją – prekybinį Malakos sultonatą penkioliktame amžiuje, kai iš rytų musonas atplukdydavo salų laivus su gvazdikėliais, anyžiais, pipirais ir kitais rytų prieskoniais, porcelianu, šilku, o vakarų musonas atvydavo pirklius iš Indijos, Arabijos. Įsivaizdavom, kaip Malaka plaukia pirmieji portugalų kolonistų laivai, su baltom didelėm burėm raudonais kryžiais. Kaip jie išlipo į Melakos miestą ir buvo apčiupinėti vietinių, nes šie pirmą kartą matė baltuosius. Kaip paskui nukariavo taikius pirklius ir įvedė savo diktatūrą. Kaip turtingu miestu susidomėjo olandai, kurie nukariavo portugalus, kaip paskui olandus nukariavo britai, nes jiems buvo gyvybiškai svarbu turėti šitą miestą savo valdžioje. Matėm ir nematomus šiuolaikinius piratus, kurie šukuoja sąsiaurį grobdami laivus – tai berods antri pasaulyje labiausiai piratų užpuolami vandenys, po Somalio. Matėm vietinius žvejus raudonais marškiniais, matėm ir save geografijos pamokose, ilga lazdele rodančius į jūros ruoželį tarp Sumatros ir Malakos pusiasalio ir niekada niekada negalėjusius patikėti, kad sėdėsim ant to ruoželio kranto. Vaizduotė dirbo viršvalandžius, o mes prieš akis matėme tik horizontą. Bet tas Tik horizontas mus labai malonai nuteikė.